Kalbėdamasis apie savo prioritetus ateinantiems trisdešimčiai metų, krikščioniškų bestselerių autorius Richardas Fosteris 2009-ųjų sausio mėn. žurnalo Christianity Today straipsnyje atskleidė savo „dvasinio formavimosi darbotvarkę".
Fosteris pastebi, jog šiomis dienomis itin domimasi socialinių paslaugų projektais. „Visi mąsto, kaip pakeisti pasaulį, tačiau kurgi, o kurgi yra tie, kurie mąsto, jog visų pirma reikia keisti save?" - klausia jis. Jis pastebi, jog šalia manijos pakeisti pasaulį kai kuriose grupėse itin didelė, net per didelė reikšmė yra skiriama malonei, nes tai „neleidžia dvasiškai augti": „Išgelbėti malone tie žmonės tapo jos paralyžiuoti. Bet kokios pastangos pajudėti dvasiniame gyvenime, jiems yra „teisumo darbai". Jų liturgijos jiems primena, kad jie kasdien nusideda žodžiais, mintimis ir darbais, todėl jie prieina prie išvados, jog tai ir yra jų likimas... iki pat gyvenimo galo. Dangus yra vienintelė jų viltis išsivaduoti iš šio nuodėmingo ir maištaujančio pasaulio. Taigi, šie gerų ketinimų kupini žmonės metai iš metų sėdi savo vietose, visiškai nevystydami savo gyvenimo su Dievu... Galbūt jie nuoširdžiai nori būti geri, tačiau retai jie yra pasiruošę gyventi dorą, sielą keičiantį gyvenimą".
Fosteris taip pat kaltina „krikščionišką pramogų industriją, besislepiančią po garbinimo kauke" ir „bendrą vartotojišką mentalitetą, kuris tiesiog dominuoja Amerikos religinėje scenoje", atitraukdamas žmonių dėmesį nuo dvasinio augimo.
Manau, jog daugelis R. Fosterio argumentų, kalbant apie šiuolaikinį dvasingumą, yra įtikinami. Jo nerimas, jog Dievo šventumą užgožia trumpalaikių pramogų gausa, laikoma šlovinimu, ir vartotojiškumas, įpakuotas į misijų ir mokinystės pakuotę, teisingas. Manau, jog jis teisus ir kalbėdamas apie „pigią malonę", kuri yra miela prieštaraujančiojo įstatymui svaja, kuris guodžia save sakydamas: „Dievas mėgsta atleisti, aš mėgstu nuodėmiauti: kokie puikūs santykiai!". Tačiau net jei ir nepritariame taip mąstančiam, vis dar lieka tinginystė, kuriai vienodai nepatinka ir tas „jau", kalbant apie naują gyvenimą Kristuje, ir „dar ne", kalbant apie jo atbaigimą.
Šventajame Rašte yra labai daug eilučių, raginančių mus bręsti, kviečiančių palikti savo senąjį gyvenimą ir siekti apdovanojimo aukštybėse. Daugelį jų rasime tuose pačiuose skyriuose kaip ir mūsų mėgstamos Gerosios Naujienos eilutės apie išgelbėjimą malone, vien per tikėjimą Kristumi. Pavyzdžiui, paskelbęs, jog mes esame išgelbėti vien per malonę ir tai, kad tikėjimas yra dovana, apaštalas Paulius priduria: Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 8-10).
Daugiau nei imitavimas
Reformatoriai pripažino, jog malonė yra pirmasis Dievo palankumo ženklas nusidėjėliui dėl Kristaus. Šis „teisingumas" ar „teisumas", dėl kurio mes priimtini Dievui ir galime stovėti Jo akivaizdoje, yra duotas, o ne sužadintas iš vidaus; paskelbtas akimirksniu, o ne įvykdomas palaipsniui. Tuo pat metu jie buvo tvirtai įsitikinę, kad Dievo žodis ir atlieka tai, ką skelbia: kiekvienas, kurį Dievas paskelbia teisiu, yra ir palaipsniui pašventinamas. Išlikdami nuodėmingi tikintieji vis kovoja su viduje juos varginančia nuodėme.
Bet kodėl gi? Jei tikintysis per tikėjimą gavo visišką nuodėmių atleidimą ir Dievo malonę, ir jei Dievo malonė yra didesnė už mūsų nuodėmes, tai kodėl gi mums reiktų liautis darius nuodėmes? Paulius žinojo, jog būtent tokią reakciją sukels jo mokymas apie išteisinimą. Jo atsakymą randame Laiško romiečiams 6 skyriuje: ta pati Geroji žinia, skelbianti apie mūsų išteisinimą, skelbia ir apie mūsų mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą su Kristumi! Paulius negąsdina pragaro ugnimi ar dar kuo, tačiau paprastai skelbia tikintiesiems Kristų - Jis yra ne tik jų išteisinimo šaltinis, bet ir jų išlaisvinimas iš visa kontroliuojančios nuodėmės valdžios. Jie vis dar nusideda, tačiau jau kitaip nei anksčiau. Dabar jie myli tai, ko nekentė, ir nekenčia to, ką mylėjo.
Priskiriu save prie vis mažėjančio egzegetų skaičiaus, kurie vis dar tiki, kad Laiško romiečiams 7 skyrius akcentuoja šį paradoksą: tik tikintieji kovoja su nuodėme, nes nuodėmė yra išliekanti realybė (su daugeliu kliūčių) ir tikinčiojo priešas. Niekur šioje ištraukoje, kuri yra lyg kelrodė žvaigždė krikščionio gyvenimui, Paulius neragina imituoti Kristaus. Jis jau nutapė per daug tamsų (per daug realų) žmogaus nuodėmingumo paveikslą, kad mes nustotume galvoti, jog velnias, pasaulis ir nuodėminga mūsų širdis galėtų derėti, siekiant vis daugiau pasišvęsti sekti Kristaus pavyzdžiu. Jis kviečia mus ne tik paprasčiausiai imituoti Kristų, bet susitapatinti, išgyventi vienybę su Juo. Tačiau prieš įsakydamas, jis paskelbia tai, ką nurodo Evangelija: gelbstintis Kristaus darbas - tai daug daugiau, nei mes įsivaizduojame. Mus su Kristumi vienijanti Dvasia ne tik daro mus Jo imitatoriais, sekėjais, bet Jos dėka mes tampame gyvi Jo kūno nariai. Mes esame sujungti - pakrikštyti į Kristaus mirtį, Jo palaidojimą ir prisikėlimą.
Tą patį Jėzus kalbėjo ir evangelijos pagal Joną 15 skyriuje. Jo mokiniams buvo ne tik atleista, „prijungti" prie Jo, kaip prie gyvybę teikiančio Vynmedžio, jie tampa gyvomis vaisių nešančiomis šakelėmis, kurios išliks. Jis sako: patys savyje mes neturime gyvenimo ir negalime patys sekti Jėzų ar tapti Jo mokiniais; mes esame nupjautos, mirusios šakelės. Nupjautos, be vilties šiame pasaulyje. Tik tai išdėstęs Jėzus duoda mums savo paliepimus mylėti ir tarnauti vieni kitiems, kaip kad Jis pamilo ir tarnavo mums.
Yra labai didelis skirtumas tarp bandymo sekti pavyzdžiu, kurio mes patys niekad tobulai neatkartosime, ir to, kad mes „mirštame" ir esame iš naujo sukuriami kaip Gyvenimo medžio šakelės. Daryti tai, ką darė Jėzus, ne tas pats, kas nešti teisaus Kristaus gyvenimo vaisių. Svarbiausias dalykas, kurį atliko Kristus, negali būti pakartotas. Jis išpildė įstatymą vietoje mūsų, nešė mūsų prakeiksmą ir buvo prikeltas šlovėje, kad užimtų savo sostą Tėvo dešinėje, - dėl to mes galime turėti ryšį su Juo ir su Tėvu, daug artimesnį ryšį nei tarp guru ir jo mokinio, mokytojo ar meistro ir jo mokinių.
Kristaus sekimas yra pasekmė, o ne alternatyva ir net ne priemonė vienybei su Kristumi pasiekti. Net kai Šventasis Raštas kviečia mus sekti Kristaus pavyzdžiu, santykis tarp mokytojo ir mokinio yra „asimetriškas". Pavyzdžiui, evangelijos pagal Matą 20 skyriaus 28 eilutėje Jėzus kalba apie Jo laukiančią auką už nusidėjėlius ir kalba apie tai kaip apie pavyzdį savo pasekėjams. Tačiau iš konteksto yra aišku, jog Jėzaus pasiaukojimo veiksmas yra unikalus ir nepakartojamas. Mes nesame pašaukti mirti už savo kaimynų nuodėmes ar prisiminti Dievo rūstybę vietoje jų. Kai Laiško filipiečiams 2 skyriuje Paulius ragina mus būti tokio nusistatymo kaip nusižeminęs Kristus, jis, be abejo, nekviečia mūsų palikti savo dangiškos šlovės ir galios, priklausančios antrajam Trejybės asmeniui, ir, prisiėmus žmogaus kūną, nusileisti į žemę ar net į patį pragarą. Mes nesame įsikūnijęs Dievas, tačiau, nepaisant visko, esame Jo įsikūnijimo paveldėtojai, kūnu ir siela suvienyti su Jo pašlovintu kūnu.
Kaip pastebėjo Džordžas Lindbekas knygoje „Justification and Atonement", imituoti yra svarbu, tai turi savo vietą, tačiau to negalima laikyti „evangelijos" kategorija. Kvietimas sekti Kristumi ir Jo pavyzdžiu yra paliepimas, skirtas krikščionims, o ne netikintiems. Raginimas sekti Kristumi, panašėti į Jį prilygina mokinystę Kristaus pasiaukojimui ir nuolankumui. Vienybės su Kristumi pavyzdys mūsų meilę ir tarnavimą prilygina nepakartojamai Kris-taus aukai.
Jonas Kalvinas, komentuodamas Jėzaus maldą, užrašytą evangelijos pagal Joną 17 skyriuje, siūlo naudingas įžvalgas: „Tikintieji yra pašventinti tiesa, kuri yra Dievo žodis (17 eil.), nes Žodis čia reiškia Evangelijos doktriną". Čia Kalvinas meta iššūkį „fanatikams", kurie įsivaizduoja, kad pašventinimas ateina iš „vidinio žodžio", skyrium nuo išorinio Žodžio.
„Dėl jų Aš pašventinu save", - meldžiasi Jėzus (Jn 17, 19). Šiais žodžiais Jis aiškiau paaiškina, iš kokio šaltinio teka šis pašventinimas, kurį Evangelijos doktrina atbaigia mumyse. Jis pašventė save Tėvui, kad Jo šventumas galėtų pasiekti mus; nes kaip pirmavaisių palaiminimas pasklinda ant viso derliaus, taip ir Dievo Dvasia apvalo mus Kristaus šventumu ir padaro mus Jo dalininkais. Taip vyksta ne tik per apkaltinimą, nes Jis tapo mums teisumu, bet sakoma, jog Jis tapo mums ir pašventinimu (1 Kor 1, 30). Jis, galima sakyti, pristatė mus Tėvui savyje, kad mes būtume Jo Dvasios atnaujinti tikram šventumui. Nors šis pašventinimas kalba apie visą Kristaus gyvenimą, tačiau geriausiai tai iliustruoja Jo mirties auka - tada Jis pasirodė esąs Aukščiausiasis Kunigas, savo Dvasios galia pašventinantis šventyklą, aukurą, visus indus ir žmones. Tikslas - kad jie visi būtų viena (Jn 17, 21).
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlaisvinimas baigiasi nuolatine vidine kova, nes mes priklausome naujai kūrinijai - „būsimajam amžiui", ir Kristus yra mūsų pirmavaisis, o Dvasia - užstatas. Tačiau mes vis dar gyvename „dabartiniame blogio amžiuje" ir vis apsimetinėjame, jog nesame tie, kuo Dievas mus paskyrė būti Kristuje. Priešingai, dvasiškai neatsinaujinusio žmogaus kova, pasak Viljamo Ameso, nėra Dvasios kova prieš kūną, bet kūno baimė dėl besaikių kūno troškimų. Ameso teiginys rodo, jog, kad ir kokios naudingos būtų aristoteliškos ar Kanto „etikos", „dorybės" ir „pareigos", tačiau baigtinės teologinės kategorijos yra testamentinė ir eschatologinė: nuodėmės tironija (kūnas) ir teisaus gyvenimo viešpatavimas (Dvasia). Natūrali etika ir įgalinanti Dvasios jėga, veikiant malonei, gali sulaikyti nuo nesaikingų įpročių, tačiau Dvasia per Evangeliją kuria naują pasaulį.
Kaip Pauliaus nagrinėtas išteisinimo klausimas logiškai vedė prie klausimo: Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? (Rom 6, 1), taip Reformacija paleido radikaliuosius elementus, kurie siekė toliau nei pačių reformatų pažiūros. Liuteronų teologas Gerhardas Forde'as mums primena: „Vos tik Liuteris pradėjo skelbti apie krikščionio laisvę, jis turėjo kovoti ir su piknaudžiavimu šia sąvoka. Ir tai jis darė ne kalbėdamas apie gerus darbus, kurie turėtų papildyti tikėjimą, bet kvietė žmones atgal prie tikėjimo, kuris yra ten, kur „Šventoji Dvasia teikia tikėjimą į Kristų ir taip juos pašventina". Čia Liuteris antrina Pauliui: nors išteisinami esame vien tikėjimu, šis tikėjimas „visuomet eina kartu su meile ir viltimi" (Formula of Concord).
Be teisumo duotybės, išteisinimas tėra kita religinė savęs „pagerinimo" programa, kurią lemia šio amžiaus (kūnas), o ne ateinančio amžiaus (Dvasia) jėgos. Evangelija skelbia ne tik mūsų išteisinimą, bet ir mūsų dalyvavimą Kristaus nukryžiavime ir prisikėlime. Todėl, kai kalbame apie krikščionio gyvenimą (pašventinimą), negalime pradžioje, vildamiesi išteisinimo, žvelgti į Kristų, o po to nusisukti nuo Kristaus ir remtis savo pačių progresu ir nesuskaičiuojamais žinynais, kurie siūlo formules dvasiniam ir moraliniam pakilimui. Liuteronų teologas G. Forde'as pastebi: „Mūsų moderniame amžiuje, kuriam darė įtaką Pietizmas ir Švietimo amžius, mūsų mąstymą suformuoja subjektyvūs dalykai, gyvenimas tikėjimu, mūsų vidiniai polinkiai ir motyvai, mūsų širdies impulsai ir tai, kaip jie patys yra formuojami. Taip gyvendami ir mąstydami mes suvokiame pašventinimą kaip asmeninį ir individualų reikalą, augimą ir orientaciją. Tiesa, matome, jog tokio požiūrio laikėsi ir Liuteris. Niekas aštriau už jį nepabrėžė mūsų asmeninės atsakomybės... Tačiau šis požiūris yra antrinis. Dievo žodis visuomet eina pirmas. Po jo seka tikėjimas; po tikėjimo - meilė; tada meilė imasi kiekvieno gero darbo, nes tai - įstatymo išpildymas".
Net kalbant apie pašventinimą, „dėmesio centre nėra šventieji, bet Dievo žodis visomis sakramentinėmis formomis... Vienas Dievas yra šventas, ir šventa yra tai, ką Jis sako, kalba ir daro. Štai kaip veikia Dievo šventumas, kurio Jis nepasilaiko sau, bet perduoda jį dalindamasis".
Tai reiškia, kad mes, kurie anksčiau žvelgėme tik į save, matėme pasaulį iškreiptai, bet dabar esame pašaukti nusigręžti nuo savęs, kad būtume teisiami kaip bedieviai, o tada apsirengti Kristaus teisumu. Tai svarbu ne tik mūsų išteisinimui, bet ir pašventinimui. Mūsų tapatybė jau nebėra tai, ką sugalvojame būdami nelaisvėje, kurią mes painiojame su laisve. C. S. Lewis pastebi: „Tapti naujais žmonėmis reiškia pamesti tai, ką mes dabar vadiname „savimi". Mes turime eiti nuo savęs į Kristų. Ir kol ieškosi tikrojo savojo aš (kuris yra Kristaus ir taip pat tavo, ir yra tavo, tik todėl, kad yra Jo), tol jo neatrasi. Jį atrasi, kai ieškosi Jo".
Būti Kristuje, reiškia daug labiau būti savimi, negu kada anksčiau. „Jis sukūrė - kaip kad romanuose autorius sukuria veikėjus - žmones visus skirtingus, tokius, kokiais tu ir aš buvome paskirti tapti. Šia prasme savo tikrąją tapatybę mes atrasime tik Jame. Nėra prasmės stengtis būti savimi be Jo. Įžengti į dangų, - sako C. S. Lewis, - tai tapti labiau žmogumi, nei kada nors tau žemėje pavyko juo būti".
Tokio požiūrio šalininkai dažnai yra kaltinami dėl liguisto subjektyvumo ir individualizmo, tačiau šis požiūris išlaisvina mus nuo susikoncentravimo į save, nerimaujant dėl savo sielos. Jaudinamame laiške Kardinolui Sadoleto J. Kalvinas išsako labai panašią mintį, įrodinėdamas, jog tik būdami išlaisvinti nuo prievolės mylėti savo artimą dėl savo paties išgelbėjimo, mes iš tiesų tampame gabūs mylėti juos dėl jų labo. Pašventinimas ne pasiekiamas, bet gaunamas iš dieviško džiaugsmo pertekliaus, kuris teka mūsų artimui, o iš artimo - mums.
Pabaigai
Pritariu Richardo Fosterio raginimui pabėgti nuo savo kasdienės rutinos ir pabūti tyloje prieš Viešpatį, kad išgirstume Jo įsakymus, pažadus ir išlietume Jam savo ašaras, garbinimą ir užtarimą. Daugelis mūsų galime pernelyg jautriai sureaguoti, apleisdami ar net išjuokdami mūsų sielą maitinančius kasdienio Biblijos skaitymo ir maldos įpročius. Tačiau Kristus nepaliko mūsų našlaičiais, kad patys ieškotume dvasinių vadovų ar malonės. Jis žada darbuotis mumyse savo Dvasia per pamokslus ir sakramentus.
Laiško romiečiams 10 skyriuje Paulius sako, kad Evangelijos žinia („teisumas iš tikėjimo") sklinda unikaliu metodu: pats Kristus nusileido, kad paskleistų Gerąją Naujieną per savo pasiuntinius ir kad tikėjimas Jo Evangelija sujungtų mus su Juo.
Jei tik imituosime Kristų, lengvai nuslysime į teisumą, kuris įgyjamas darbais, ieškosime būdų, kaip užžengti į dangų, kad nuleistume Dievą, ar kaip nusileisti į gelmes, kad prikeltume Kristų iš mirusiųjų. Bet Kristus nėra miręs. Nereikia Jo ir nuversti nuo sosto, kad Jis būtų su mumis ir veiktų mūsų gyvenime. Paulius sako, jog Jis yra su mumis per savo Žodį ir Dvasią.
Jei kalbėsime apie metodus, tai Fosterio patarimas neprieštarauja Jo žiniai. Šventasis Raštas moko, kad Kristaus tikslinis darbas mūsų visuomenėje ir istorijoje yra Evangelija - „Dievo jėga išgelbėjimui", o Fosteris rašo: „Pats svarbiausias, tikriausias ir ilgiausiai išliekantis darbas yra atliktas mūsų širdies gelmėse. Šis darbas vyksta nuošaly ir jis yra vidinis. Niekas negali jo matyti, net mes patys. Tai žinoma tik Dievui. Tai darbas, siekiantis širdies tyrumo, sielos atsivertimo, charakterio, nuostatų ir gyvenimo pokyčių. Tam, kad mes atsilaikytume prieš dangaus liepsnas, turi būti atliktas didelis formavimo darbas. Reikia daug lavintis, kad taptume žmonėmis, kurie galėtų saugiai ir lengvai valdyti su Dievu".
Jei mes apjungtume viduramžių misticizmą, anabaptistų tradiciją, kvakerių idėjas, pietizmą ir protestantišką liberalizmą, tai būtų tikra parodija, tačiau visus šiuos skirtingus judėjimus sieja viena bendra gija - darbų-teisumo teologija, kuri:
• iškelia Kristų kaip pavyzdį ir neakcentuoja Jo unikalaus ir tobulai atlikto darbo;
• vidinius išgyvenimus ir tikinčiųjų pamaldumą vertina labiau nei išorinius darbus ir Kristaus žodžius;
• mūsų moralinius pokyčius vertina labiau už susitapatinimą su Dvasios atliktu atpirkimo darbu;
• asmeninį sielos formavimą iškelia virš viešo tarnavimo, įvairiai pasireiškiant malonei.
Tačiau teisingai sudėlioję prioritetus, mes žymiai giliau pažinsime ir labiau džiaugsimės savo paveldu, augsime tikėjimu, vis labiau dėkosime Dievui ir mylėsime savo artimą, nuolatos atsinaujinsime viduje ir bažnyčios susirinkime girdėto žodžio pakaks išmaitinti savo šeimą visą savaitę, tai padės ir asmeninėms maldoms bei apmąstymams.
Mums reikia ne daugiau dvasinių vadovų, bet daugiau pastorių, kurie mus maitintų, vyresniųjų, kurie mus vestų, ir diakonų, kurie rūpintųsi kaimenės gerove. Vis aiškiau suvokdami, ką reiškia būti gyvomis šakelėmis, turime vis labiau ir labiau marinti tikruosius nedorybės darbus ir vis daugiau gyventi Tėvui, Sūnuje, per Dvasią.
Pakrikštyti į Kristų, gausiai maitinami Jo žodžiu, šventės dieną nepamirškime Dievo patarnavimo mums, bet kiekvieną dieną leiskimės vedami prie Jo žodžio ir į pasaulį, kur džiugia širdimi dirbdami, žaisdami, augindami vaikus, valdydami žemiškus išteklius, džiaugdamiesi vakariene su draugais ir pertraukomis su bendradarbiais, taptume panašūs į Kristaus atvaizdą. Nepasitenkinkime tik Naujųjų metų naktį sau duotais pažadais, verčiau siekime vienybės su Kristumi.
Tu esi derliaus, kurio pirmavaisis yra jau pašlovintas Kristus, dalis! Todėl kasdien apsispręsk grįžti prie Kristaus, prisiminti savo krikštą ir atgailauti dėl visko, kas slegia ir trukdo tau bėgti lenktynėse... žvelgiant į Kristų.
Iš http://www.modernreformation.org/default.php?page=main&var1=Home
vertė Lina Kerbelytė
