Priedas

Sandoros pažadai liudija, kad Jis tai darė ir daro iki šiol. Mokydami žmones Juo sekti, mes taip pat dalyvaujame šiame didingame Jo darbe. Tačiau yra ir kitas mokinystės ir mokymo kontekstas, tai - santykiai. Noriu tai pabrėžti, nes dažnai ši sritis yra pamirštama, akcentuojant įstatymo keliamų reikalavimų vykdymą. Kai mes pabrėžiame įstatymo reikalavimus, atskirdami juos nuo santykių, mes viską sumenkiname iki žmonių pastangų ir taisyklių laikymosi. Krikščionybė pirmiausia yra ne etika, o santykiai - santykiai su Dievu ir su žmonėmis.

Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jo: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?" Jėzus jam atsakė: ,Pirmasis yra šis: ‚Klausykis, Izraeli, -Viešpats, Mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis‘, - tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ,Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu" (Mk 12, 28-31).

Mokinystė ir meilė Dievui

Norint būti Kristaus mokiniu svarbus visiškas ir nuoširdus atsidavimas Jam, Jo valiai, Jo darbui. Tai, žinoma, dera su pirmuoju įsakymu - mylėti Dievą visa savo širdimi, siela, mintimis ir jėgomis. Mokinystė neatsiejama nuo šio, pirmojo, įsakymo - mylėti Dievą visa širdimi, siela, mintimis ir jėgomis. Tai iš tiesų yra vienas ir tas pats. Mokinystė nuo pradžios iki galo yra santykiai. Tai nėra stoiškas atsidavimas ar įsipareigojimas tam tikroms moralės normoms, kad ir kokios kilnios ir didingos jos būtų.

Mes turime susitikti su Kristumi, nuolatos pasilikti Jame ir mokyti savo mokinius, kad būtent tai ir yra krikščioniško gyvenimo esmė. Taip mokiniai pasijus kiek laisviau bendraudami su jumis, kaip mokytojais, bus įmanomi normalūs santykiai, atsiras tarpusavio priklausomybė, o ne priklausomybė nuo vieno asmens. Tai veda prie antrojo įsakymo.

Mokinystė, skirtingi žmonės ir meilė savo artimui

Antrąjį įsakymą su pirmuoju sieja meilės terminas. Antrasis įsakymas logiškai kyla iš pirmojo, kai šis yra tinkamai suprantamas ir jo laikomasi: tie, kurie myli Dievą, myli ir savo artimą. Tu negali tvirtinti, kad myli Dievą, jei nekenti savo artimo. Apaštalas Jonas taip pat susiejo šiuos įsakymus: Tie, kurie nemyli brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (Jn 4, 20).

Kartais taip sunku mylėti žmones, ypač kitokius nei mes, tiesa? Tačiau juk iš esmės žmonės yra vienodi, skiriasi tik jų skoniai, įpročiai, mintys, charakteris, problemų sprendimo būdai, žinios, kilmė, išsilavinimas ir t. t. Turime mokytis tai priimti, suvokdami, kad Dievas pašaukė jį ar ją mylėti visus žmones ir priimti tuos pašventintus skirtumus.

Mokinystės tikslas nėra tapti vienodiems, bet panašėti į Kristų ir siekti harmonijos Kristaus kūne. Tam reikalinga įvairovė, o ne monotoniškas vienodumas. Evangelija neapriboja, bet išlaisvina žmones jausti, galvoti ir veikti pagal Kristaus mokymą. Kaip įvairovė ir vienybė dera Dieve, taip įvairovė ir vienybė turėtų būti ir tarp tų, kurie skelbiasi priklausą tam Dievui. Įvertinkite tai, tačiau nemanykite, kad dėl to, jog visi yra skirtingi, vienus galima mokyti, o kitų ne. Visi gali ir turi būti mokiniai.

Santykiai bendruomenėje

Siekime vienybės. Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 1-6).

Rašydamas Laišką efeziečiams apaštalas Paulius galvojo ne tik apie Efezo bažnyčią, bet apie viso pasaulio bažnyčią. Apie bažnyčias Romoje ir Mažojoje Azijoje, Palestinoje ir kitur jis galvojo kaip apie vieną bažnyčią, o ne atskiras mažas bažnytėles.

Geras mokytojas nuolankiai pripažįsta, kad jis yra Kristaus kūno narys. Jis siekia išlaikyti kūne vienybę ir moko šito siekti savo mokinius. Jis nesėdi kažkur kampe, „užsiimdamas savo reikalais" ir kritikuodamas likusius Kūno narius, bet siekia gyventi vienybėje, kurią teikia Dvasia. Jis siekia ugdyti mokinius, kurie neštų vienybę, taiką ir padėtų visam Kūnui augti, o ne griautų tai. Ugdant mokinius nėra vietos tarpusavio varžymuisi ir konkurencijai: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3-4).

Vertinkime skirtingumus. Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką <...>. Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui (Ef 4, 7. 11-12).

Siekiant vienybės ir taikos Kristaus kūne, atsiranda natūralus poreikis pripažinti tarp Dievo žmonių egzistuojančius prigimtinius ir Dvasios dovanotus skirtingumus. Palestiniečiai krikščionys fiziškai skyrėsi nuo krikščionių Azijoje. Tai išryškėja ir Naujojo Testamento puslapiuose (Apd 15). Mes turime suprasti, kad žmonės yra skirtingi ir skirtingai mąsto. Todėl turintis gailestingumo dovaną ir bandantis bendradarbiauti su tuo, kuris turi dovaną administruoti, turės pripažinti ir priimti šiuos skirtumus, jei norės, kad jų bendradarbiavimas būtų sėkmingas. Žinoma, čia nekalbama, jog turime nekreipti dėmesio į akivaizdžias nuodėmes, bet kalbama apie skirtingas žmonių dovanas, temperamentus ir gebėjimus, kurie daro įtaką jų mokinystei. Leiskite jiems augti.

Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui <...>. Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka (1 Kor 12, 4-7. 11).

Skirtingiems žmonėms Dvasia suteikia skirtingas dovanas. Tačiau svarbu pastebėti, kad Dvasia duoda žmogui dovaną bendram labui. Priimsime mes tuos apdovanotus žmones ar ne, bet turime žinoti, kad Dvasia juos apdovanojo mūsų labui! Nepamirškime to. Mūsų Dievas yra nepaprastai įvairiapusis, todėl įvairove pasižymi ir kiekviena Jo sukurta bendruomenė. Ir tai - tos bendruomenės labui, kad jos nariai augtų ir bręstų.

Prisiminkime dvylika apaštalų. Jėzus pasirinko dvylika labai skirtingų asmenų. Stebiuosi, kaip galėjo sutarti Matas ir Simonas? Pirmasis buvo mokesčių rinkėjas, antrasis - turbūt zelotas. Petras buvo užsispyręs, bebaimis, o Tomas kartais gal ir stiprus, bet kartais galėjo būti ir uždaras bei dvejojantis. Kiti, pavyzdžiui, Jokūbas ir Tadas, galėjo niekais paversti Petro polinkį ir norą veikti, ragindami pasitraukti į pogrindį ir neveikti beveik nieko. Tarp jų buvo ir Judas, kurio apgaulingas gudrumas leido augti jo godumui, kurio niekas (išskyrus Jėzų) nepastebėjo. Evangelijoje pagal Morkų mokiniai apskritai piešiami ne pačiomis gražiausiomis spalvomis, kaip niekada nesuprantantys, ką iš tiesų kalba Jėzus... Tai buvo labai skirtingų ir sudėtingų charakterių žmonių grupė, tačiau Jėzus sugebėjo juos suburti tarnystei.

Santykiai nekrikščioniškose bendruomenėse

Jėzus pakvietė dvylika vyrų ir liepė jiems sekti paskui Jį. Jis pažadėjo juos paversti žmonių žvejais. Jų gyvenimo pašaukimas buvo tarnauti netikintiems. Mes taip pat turime tarnauti netikintiems ir to mokyti kitus. Mes pašaukti padėti žmonėms šviesiai gyventi tamsiame pasaulyje, sugedusiame pasaulyje gyventi teisiai ir mylėti. Turime atkakliai to siekti ir taip pašlovinti savo dangiškąjį Tėvą. Nors pasitaiko išimčių, mes turėtume išsaugoti santykius su draugais, su kuriais bendravome dar prieš atsivertimą, mylėti juos ir viltis, kad jie taip pat pažins Kristų.

Evangelijoje pagal Matą skaitome: Jis (Jėzus) tarė jiems: „Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mt 4, 19). Ir kitoje vietoje: Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 13-16).

Ir apaštalas Paulius mokė: Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką. Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti (Kol 4, 5-6). Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms (Tit 3, 8).

Taigi, būti Kristaus mokiniu reiškia visiškai atsiduoti Kristui. Tai pasiekiama vystant santykius su Dievu ir žmonėmis. Tai svarbu suvokti kiekvienam. Ir viena, ir kita yra svarbu augant mums, kaip mokiniams, ir darant mokiniais kitus.

Mokinystės procesas nepanašus į mėsainių gamybą, - mes nenorime visų žmonių padaryti vienodų. Priešingai, mes vertiname ir priimame žmonių skirtumus, nes tai paįvairina procesą, ir džiaugiamės kiekvienam Dievo dovanotu unikalumu. Žinoma, mes neskatiname nuodėmingų įpročių, kurie niekina Dievo žodyje išdėstytus šventumo standartus ir skaldo Kristaus kūną, bet siekiame nuoširdžios vienybės, kurioje savo vietą rastų įvairūs ir reikalingi skirtumai. Santykiai yra labai svarbūs.

Apmąstykite minėtas Rašto eilutes (Ef 4, 1-6; 1 Kor 12, 4-7). Kokius principus Viešpats atskleidė jums?

Dažnai, kalbėdami apie mokinystę, mąstome apie vieno žmogaus pagalbą kitam. Tai yra gerai, bet Laiške efeziečiams (Ef 4, 1-6) ir 1 laiško korintiečiams 12 skyriuje (1 Kor 12, 4-7) matome platesnį kontekstą. Kiek svarbus yra šis platesnis kontekstas? Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius Timotiejui: Ką iš manęs girdėjai prie daugelio liudytojų, patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti (2 Tim 2, 2).

Mokinystė - tai ne tik bendravimas bažnyčioje su krikščionimis, tai susiję ir su krikščionių bendravimu su netikinčiais, ryšiais su pasauliu. Mes pašaukti būti žemės druska ir pasaulio šviesa (pagal Mt 5, 13-15).


Iš http://bible.org/

vertė Raimonda Jašinauskienė