Priedas

Dievo įstatyme yra naujas gyvenimas, per kurį mumyse visiškai atkuriamas Jo atvaizdas. Tačiau iš prigimties mes esame tinginiai, todėl reikia, kad mus skatintų ir parodytų kryptį.

Nuoširdi atgaila dar neužtikrina, kad mes nenuklysime nuo tiesaus kelio ar kartais neprarasime sveiko proto. Todėl gilinkimės į Šventąjį Raštą, kad atrastume svarbiausią savo gyvenimo atnaujinimo šaltinį.

2. Šventajame Rašte yra labai daug paraginimų ir detalus jų aptarimas užimtų daug vietos.

Bažnyčios tėvai yra parašę didelių darbų apie vertybes, net mokslininkų traktatai negali išsemti vienos iš tų vertybių gelmės. Tačiau tam, kad žmogus iš tikrųjų pasišvęstų, nebūtina skaityti Bažnyčios tėvų darbus; jam reikia tik suprasti vieną pagrindinį Biblijos vadovavimo principą.

3. Niekas neturėtų teigti, kad dėl veikalo apie krikščionio gyvenimą glaustumo jau neverta nuodugniai aptarti kitus veikalus arba kad filosofija yra bevertė.

Filosofai yra pratę kalbėti apie bendrus principus ir tam tikras taisykles, tačiau Šventasis Raštas turi nustatęs savo tvarką.

Filosofai yra ambicingi ir todėl siekia visiško tikslumo bei įmantraus išradingumo. Šventasis Raštas yra nuostabiai glaustas ir toks užtikrintas, kad pranoksta visus filosofus.

Dažnai filosofai padaro tik efektingą „šou", o Šventoji Dvasia turi kitokį būdą - tiesų ir suprantamą, kurio nereikėtų niekinti.

II. Šventumas yra svarbiausias principas

1. Šventojo Rašto planas krikščionio gyvenimui yra dvejopas: pirma, kad įstatymas įskiepytų mumyse meilę teisumui, nes iš prigimties nesame linkę to daryti; antra, kad mums būtų parodyta paprasta taisyklė, kaip bėgant nesvyruoti ir nenuklysti.

š visų nuostabių pamokymų yra vienas, geriausias, pagrindinis principas: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas".

Kai buvome išsklaidyti kaip išblaškyta kaimenė ir pasiklydę pasaulio labirintuose, Kristus surinko mus vėl, kad galėtų grąžinti pas save.

2. Išgirdę kokią nors užuominą apie mūsų dangišką vienybę su Kristumi, turime atsiminti, kad kelias į tai yra šventumas.

Šventojo Dievo šventykla turi likti tyra. (Kun 19, 2; 1 Pt 1, 16; Iz 35, 10; Ps 15, 1-2; 24, 3-4)

III. Šventumo siekimas reiškia klusnumą Kristui

1. Šventasis Raštas parodo ne tik šventumo šaltinį, bet ir kelią į jį - Kristų. Tėvas mus su savimi sutaikino per Kristų, todėl Jis įsako mums panašėti į Kristų, kaip mūsų pavyzdį.

Tegu tie, kurie mano, jog filosofai vieninteliai turi teisingą moralės sistemą, parodo mums prakilnesnį kelią nei paklusnumas Kristui ir sekimas Juo.

Pasak filosofų, didžiausia vertybė yra gyventi vadovaujantis savo prigimtimi, tačiau Šventasis Raštas rodo mums kaip pavyzdį tobulą Kristų.

Savo gyvenime mes turime atskleisti Kristaus charakterį, nes kas gali būti svarbiau už šį jaudinamą tikslą? Iš tikrųjų ko daugiau galima reikalauti?

2. Viešpats įsūnijo mus su sąlyga, kad mes seksime Kristumi, kuris yra mūsų įsūnijimo tarpininkas.

Jei mes karštai ir maldingai nepašvenčiame savęs Kristaus teisumui, tai mes ne tik bedieviškai atsitraukiame nuo savo Kūrėjo, bet ir išsižadame Jo, kaip savo Gelbėtojo.

3. Šventasis Raštas savo paraginimus palydi Dievo beribio palaiminimo ir visa apimančio išgelbėjimo pažadais.

Todėl jau matydami Dievą, apsireiškusį kaip Tėvą, mes būtume didžiai nedėkingi, jei nesielgtume kaip Jo vaikai.

Kristus apvalė mus per krikštą savo kraujyje, todėl mes neturime vėl susitepti. Kristus priėmė mus į savo kūną tarsi savo narius, todėl turime saugotis, kad neužtrauktume Jam gėdos kokia nors yda.

Kristus, mūsų Galva, užžengė į dangų, todėl turime palikti savo kūniškus troškimus ir nukreipti širdis į Jį.

Šventoji Dvasia padarė mus Dievo šventykla, todėl turime stengtis neišniekinti Jo šventyklos, bet skleisti Jo šlovę.

Mūsų siela ir kūnas turi paveldėti negendantį ir amžiną vainiką, todėl turime išlaikyti juos tyrus ir nesuteptus iki Viešpaties dienos.

Tai yra geriausias motyvas tinkamai elgtis. Filosofai niekada nepakyla aukščiau prigimtinio žmogaus orumo. Tačiau Šventasis Raštas rodo mums vienintelį nenusidėjusį Gelbėtoją, Jėzų Kristų. (Rom 6, 4; 8,29).

IV. Išorinės krikščionybės nepakanka

1. Paklauskime tų, kurie iš Kristaus nieko neturi - vien tik lanko bažnyčią ir vadina save krikščiomis. Kaip jie drįsta didžiuotis šventu Kristaus vardu?

Niekas nepatiria tokio bendravimo su Kristumi džiaugsmo, kaip tie, kurie iš tikrųjų pažino Jį per Evangelijos žodį.

Apaštalas Paulius neigia, kad žmogus gali iš tikrųjų pažinti Kristų neišmokęs numarinti senojo žmogaus, sugadinto apgaulingų geidulių, ir neapsivilkęs Kristumi.

Išorinis Kristaus pažinimas yra tik klaidinantis ir pavojingas apsimetinėjimas, tačiau įmanoma, kad tuščiažodžiautojai iškalbingai ir laisvai kalbėtų apie Evangeliją.

2. Evangelija yra ne liežuvio, o gyvenimo doktrina. Jos negalima suprasti vien tik remiantis intelektu ir atmintimi. Iki galo suvokti ją galima tik tada, kai ji užvaldo visą sielą ir prasiskverbia į širdies gelmes.

Tegu tariamieji vardiniai krikščionys nustoja įžeižinėti Dievą, girdamiesi esą tie, kuo nėra, arba tegu parodo, kad yra verti savo Mokytojo Kristaus.

Pirmą vietą mes turime skirti tikėjimo pažinimui, nes tai yra mūsų išgelbėjimo pradžia. Tačiau mūsų tikėjimas yra niekam tikęs, jei jis nekeičia mūsų širdies, neprasiskverbia į mūsų elgseną ir nepadaro mūsų nauju kūriniu.

3. Filosofai teisėtai pasmerkia ir iš savo draugės išvaro tuos, kurie sakosi pažįstą gyvenimo meną, tačiau iš tikrųjų yra tušti plepiai.

Krikščionys turi dar svaresnę priežastį nepakęsti tų, kurių lūpose, bet ne širdyse yra Evangelija. Tikrų tikinčiųjų įsitikinimai, jausmai ir neribota energija yra šimtą kartų skvarbesni nei šalti ir mažaverčiai filosofų žodžiai (Ef 4, 20).

V. Dvasinė pažanga yra būtina

1. Mes neturime reikalauti evangelinio tobulumo iš kitų krikščionių, jei patys nesistengiame tapti tobuli. Neteisinga reikalauti iš žmogaus absoliutaus evangelinio tobulumo; krikščionimi laikau ir tą, kuris tokio tobulumo dar nepasiekė.

Jei nustatytume absoliutaus tobulumo standartą, tai neliktų nė vienos bažnyčios, nes geriausieji iš mūsų vis dar yra toli nuo idealo, ir turėtume atmesti daugelį tų, kurie padarė nedaug pažangos.

2. Tobulumas turi būti galutinis taikinys, į kurį einame, ir tikslas, kurio siekiame.

Nėra teisinga daryti kompromisus su Dievu: bandyti atlikti tik dalį savo pareigų, o dalies neatlikti, kai to nesinori.

Viešpats visų pirma nori, kad tarnaujantis Jam žmogus būtų nuoširdus, paprastas širdyje, neturintis klastos ir apgaulės.

Veidmainystė konfliktuoja su dvasiniu gyvenimu, nes dvasinis gyvenimas - tai nuoširdus atsidavimas Dievui bei šventumo ir teisumo paieškos.

Nė vienas, esantis šiame žemiškajame kalėjime, neturi tiek jėgų, kad pats deramai eitų pirmyn ir būtų ganėtinai budrus. Didžioji dalis krikščionių yra apimti tokio silpnumo, kad svirduliuoja, kritinėja bei šliaužioja žeme ir todėl jų pažanga labai menka.

3. Tačiau tegu kiekvienas siekia pažangos pagal jam duotus sugebėjimus ir tegu tęsia savo pradėtą kelionę. Nėra nelaimingesnio žmogaus už tą, kuris nedaro jokios pažangos, nors ir mažos.

Nepaliaukime daryti visko, kas įmanoma, kad galėtume nesustodami eiti Viešpaties keliu; ir nenusivilkime, jei padarome nedaug.

Nors mes ir pritrūkstame kantrybės, mūsų darbas nėra prarastas, jei ši diena pranoksta vakarykštę.

4. Viena iš dvasinės pažangos sąlygų yra mūsų nuoširdumas ir nuolankumas.  Nuolat žiūrėkime į galutinį siekinį, veržkimės į savo tikslą. Venkime būti išdidūs ir nepasiduokime nuodėmingiems troškimams.

Nuolatos siekime aukštesnio šventumo lygio, kol galiausiai tapsime tobulai dievoti. Tai darysime visą gyvenimą, tačiau pasieksime tik tada, kai mus, išsilaisvinusius nuo bet kokio žemiško netobulumo, Dievas priims į savo bendrystės pilnatvę.


Iš kn. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos"

Nuotr. J. Turskio