Domantas, 14 m.
Baimė gali kilti dėl traumuojančių įvykių išgyvenimo, nelaimių, netekčių, didesnių pokyčių gyvenime, cheminių medžiagų vartojimo ir t. t. Vienu atveju baimė gali būti natūrali reakcija į susiklosčiusias aplinkybes, pavyzdžiui, sunkiai susirgus kyla mirties baimė. Kitu atveju bijoti galime išmokti iš savo aplinkos. Pavyzdžiui: mokinys, matydamas kaip prieš atsiskaitymą bijo ir jaudinasi vyresnis jo brolis, ilgainiui gali perimti tokį pat elgesio modelį ir pradėti bijoti bei perdėtai jaudintis prieš svarbesnius atsiskaitymus.
Baimė nėra bloga emocija. Ji padeda žmonėms susitelkti, pasirengti įveikti tam tikras kliūtis ar jų išvengti. Kita vertus, jei baimė taip paveikia žmogų, kad pradeda trukdyti jam gyventi, sutrinka miego ir darbingo laiko ritmas, baimė nepasitraukia kurį laiką, tuomet išties reikia mėginti tokį baimės poveikį sumažinti.
Siūlyčiau permąstyti, ar paskutiniu metu neteko išgyventi kokių didesnių emocinių sukrėtimų. Jei taip, tuomet atsakyti sau į klausimus: kodėl mane taip stipriai paveikė šie įvykiai? Kaip galėčiau ramiau reaguoti į tai, kas įvyko? Kas galėtų mane palaikyti ir padrąsinti šiuo metu?
Šventasis Raštas ragina mus pasitikėti Viešpačiu ir Jam atiduoti visas savo baimes (Ps 4, 8; 16, 1). Dievas teikia ramybę ir drąsos tiems, kurie pasitiki Juo. Maldoje garsiai galime išsakyti savo baimes, nerimą keliančias mintis, ieškoti baimę keliančių priežasčių. Pasitikėdami, kad per Jėzų Kristų Dievas yra gailestingas mums, galime prašyti, kad Jis pašalintų baimę ir suteiktų drąsos.
Raginčiau taip pat skaityti Šventąjį Raštą. Ne tik tam, kad Biblijos skaitymas suteikia ramybės, bet kad augtų pasitikėjimas Dievu kaip Tuo, kuris suteikia tikrą ir nepajudinamą gyvenimo pamatą.
Pagarbiai,
Panevėžio bažnyčios "Tikėjimo žodis" pastorius
Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
