Reikia pripažinti, jog tai labai taikli Kalvino įžvalga.
Regima, žemiška tikrovė dažnam žmogui atrodo esanti vienintelė, tikroji, reikšmingiausia jo egzistavimo plotmė. Regimybėje užsitikrinti savąjį saugumą, komfortą, ilgaamžiškumą paprastai ir yra pagrindinė žmogaus vizija ir siekis. O apie neregimybę pamąstoma tik labai epizodiškai ir gana nerimtai - kaip apie kažką labai abstraktaus, tolimo, mažai ką turinčio bendra su „tikruoju" gyvenimu, nors ji yra lygiai tiek pat reali ir ne ką mažiau reikšminga. Kitaip tariant, žmogui labai sunkiai sekasi vienu metu aprėpti šias abi - regimybės ir neregimybės - sferas, sudėtinga regimą gyvenimą gyventi derinant jį su anapusinio, nepalyginamai pranašesnio, gyvenimo tikrove. O negebėjimas tvirtai įtikėti antgamtinio pasaulio tikrumu ir juo remtis, apsiribojimas vien tikrove, kurią gali matyti, girdėti, liesti, užuosti ar ragauti, neišvengiamai stumia žmogų į aklavietę - beprasmišką, nepakeliamai skausmingą ir beviltišką žemišką gyvenimą bei nieko gero nežadančią amžinybę. Todėl, manau, labai tikslinga pasigilinti, kiek tikra yra neregimybė ir kaip ji siejasi su mūsų gyvenimu.
Dievas yra arti
Visas Šventasis Raštas nuolat kalba apie neregimybę - dvasinio, antgamtinio pasaulio realumą ir jo įtaką žemiškam žmonių gyvenimui. Būtų galima pateikti daugybę tai patvirtinančių ištraukų, tačiau kol kas paminėkime vieną: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė" (Jn 1,18). Šiais evangelijos žodžiais aiškiai teigiama, jog Dievas yra, tik žmogaus akiai Jis nematomas. Taip pat galime numanyti, jog esama tam tikros neregimos erdvės, kurioje Dievas gyvena, artimai bendrauja su Sūnumi. Viena pagrindinių graikiško žodžio κόλπος (kolpos), išversto kaip „prieglobstyje", reikšmių, yra „krūtinė". Taigi Sūnus yra prie Tėvo krūtinės, panašiai kaip ir prie Kristaus krūtinės glaudėsi Jo mylimas mokinys (žr. Jn 13, 23) - čia pavartojamas tas pats žodis. Akivaizdu, jog nematomas Dievas yra asmuo, ir šis asmuo panoro apie save paliudyti žmonėms. Į žemę žmogiško kūno pavidalu nužengęs Jo Sūnus praskleidė uždangą ir išsamiai nusakė bei savo gyvenimo pavyzdžiu parodė, kokios neįtikėtinos, pribloškiančios tikrovės esama už regimybės skliautų. Jėzus ne kartą tikino žmones, jog egzistuoja neregima Dievo karalystė, mokė nesureikšminti žemiškų turtų, neįsikibti į trumpą žemišką gyvenimą. Jis ragino rūpintis amžinai gyvensiančios sielos likimu amžinybėje, įspėjo apie būsimą žmonijos teismą, atskleidė nuodėmės pražūtingumą ir būdą, kaip vaduotis nuo jos, perspėjo apie egzistuojančias tamsos jėgas, apie šėtoną, kaip melo tėvą, piktas dvasias, suinteresuotas žmogaus suklaidinimu ir pražudymu, vis sugrįždavo prie dviejų pomirtinio gyvenimo likimų - pragaro ir rojaus - temos. Žinoma, Sūnus apreiškė ir Tėvo asmenį - Jo ypatingą meilę žmonėms, atlaidumą, gailestingumą, teisingumą, rūpestingumą, empatiją, atjautą, nešališkumą, visagalybę, visa apimantį viešpatavimą, romumą, norą dalyvauti žmogaus kasdienybėje ir t.t. Kad Sūnaus žodžiai tikri, pats Tėvas patvirtina bent tris kartus girdimai prabildamas iš dangaus žmonėms: „Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi" (Mk 1,11); „Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite!" (Mt 17, 5); „Tėve, pašlovink savo vardą! Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš Jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!" Aplink stovinti minia, tai išgirdusi sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas Jam kalbėjo." O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas" (Jn 12, 28-30).
Taigi Dievas yra ir yra ne taip jau toli. Girdint iš anapusybės skambantį Kūrėjo balsą būtų tiesiog kvaila neregimybę ignoruoti ar ją neigti. Kur kas išmintingiau suklusti, įsižiūrėti, siekti pažinti, dievobaimingai į ją žvelgti. Skaitydamas tuos Rašto epizodus, kuriuose pasakojama apie akivaizdų anapusybės apsireiškimą (keletą jų ką tik paminėjome), suprantu, kad tokiai tikrovei esant (o Raštas jos tikrai neišgalvoja) nebeišeina gyventi į ją neatsižvelgiant. Šį suvokimą gali neblogai pailiustruoti nūdien labai paplitusios stebėjimo kameros. Išvydę užrašą, informuojantį, jog esame stebimi, suprantame, kad mes ne vieni - kažkas monitoriaus ekrane mato mūsų veiksmus. Sutikime, jog tai veikia bauginančiai, ir nekyla mintis ką nors įsidėti į kišenę, jei esi parduotuvėje, ar degalinėje nuvažiuoti nesusimokėjus už įsipiltą kurą. Juk žinome, kuo viskas pasibaigtų - būtume surasti ir nubausti. Taigi negali nepaisyti tų, nuo palubių žvelgiančių „akių". Jei tikime anapusiniu pasauliu, turime rimtai žiūrėti ir į Šventojo Rašto paraginimus, kurie jį apreiškia. Tinkamiausias mūsų atsakas į Dievo buvimą - sužiurti į Žodį, besąlygiškai jį priimti, jo laikytis. O gyventi savavališkai, neklausant Jo nuomonės - trumparegiška ir kvaila. Juk Viešpats mini, kad jei kas savo gyvenimą stato nepaisydamas Dievo valios, tas pasmerkia save audrai ir griūčiai (žr. Mt 7, 24-27). Todėl jeigu Viešpats moko pirmiausia ieškoti Jo karalystės, o ne duonos (pastarąją žadėdamas pridėti), jeigu liepia ištvermingai prašyti, ragina budėti, būti pasiruošus laukiant Jo sugrįžimo, gyvenant šventai, dievotai, taikiai, nepeiktinai, aukojantis dėl evangelijos plitimo ir t.t. - išmintinga siekti gyventi būtent taip. Juk Šeimininkas sugrįš ir sukvies tarnus, kad apžiūrėtų ir įvertintų jų subrandintus vaisius (žr. Mt 25,19). Tuomet kažkas bus pagirtas, o kažkas - supeiktas. Į savąją pasaulėvoką įterpti neregimybės dėmenį ir klusniai sekti Neregimuoju yra labai lemtingas žmogaus pasirinkimas, mat būtent Jis lems mūsų likimą amžinybėje: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare" (Mt 10, 28).
Kalbant apie neregimybę, nevalia užmiršti ir priešiškų dvasinių būtybių buvimo, kurios turi didelių pretenzijų į žmogų.
Velnias taip pat netoliese
„Vienas iš mane nustebinusių dalykų, man pirmą kartą rimtai skaitant Naująjį Testamentą, buvo tas, kad jame tiek daug kalbama apie Tamsos Jėgą pasaulyje - galingą blogio dvasią, laikomą mirties, ligų ir nuodėmės Jėga. <...> Žinau, kad kas nors mane paklaus: „Negi tu rimtai nori dabartiniais laikais vėl pristatinėti mūsų seną pažįstamą velnią - su kanopomis, ragais ir visa kita?" Na, aš nežinau, kuo čia dėti dabartiniai laikai. Ir nesu tikras dėl kanopų ir ragų. Bet kitais atžvilgiais mano atsakymas yra toks: „Taip". [2]
Tvirtą „taip" sako ir apaštalas Petras. Štai kaip jis apibūdina velnią: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti" (1Pt 5, 8). Tai viena iškalbingiausių Rašto eilučių, patvirtinančių realų velnio egzistavimą ir atveriančių jo intencijas. Petras ragina neatsipalaiduoti ir neužsimiršti savo kasdienybėje, kadangi esama nematomo, netoliese tykančio, grėsmingumu primenančio liūtą ir susidoroti su mumis trokštančio priešo. Kokia grėsminga tikrovė! Kaip rimta! O kiek rimtai tikime tokia tikrove, ar saugomės, kad netaptume jo grobiu, kaip priešinamės, jei iš viso priešinamės? Nes Petras tęsia: „Pasipriešinkite jam..." (1Pt 5, 9), o Jokūbas antrina: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų" (Jok 4, 7). Nejau apaštalai sutartinai vargintųsi kviesti kovai, kurios nėra, priešintis priešui, kuris neegzistuoja? Biblija per daug rimta knyga, kad kalbėtų apie nebūtus dalykus. Velniui, žinoma, labai patiktų ir patinka, kai dvejojama jo buvimu (ir tai vienas iš patvirtinimų, kad jis yra, nes jam jau sėkmingai pavyko sumėtyti pėdas ir apmulkinti, kad jis tėra bobučių išmislas). Nes tuomet jis gali veikti inkognito, nepastebimai ir netrukdomai daryti savo niekingus darbelius. Štai neseniai per televiziją žiūrėjau vieną debatų laidą, kurioje prieš kelias savaites keturiolikmečiui paaugliui nužudžius trylikametę mergaitę, buvo diskutuojama, kas gi nutiko dabartinės kartos jaunimui, kaip paaiškinti ir kaip spręsti tokį moralės nuosmukį. Kaip galite nujausti, į „kaltinamųjų suolą" buvo sodinami tėvai, mokytojai, atitinkamos valdžios institucijos, įstatymai, televizija, internetas, socialiniai tinklalapiai, tačiau velnias liko nepastebėtas - niekas iš laidos dalyvių nė neužsiminė apie jį. O kaip tik jį ir turėtume įžvelgti labiausiai prisidėjusį prie esamo moralės nuosmukio tarp jaunuomenės ir ne tik. Paklausite, kokiu būdu?
Pažvelkime, kaip Šventasis Raštas apibūdina velnio veiklos taktiką, ir tuomet, manau, bus aiškiau, kaip ši kritusi dvasinė būtybė gali paveikti žmonių gyvenimus. Pirmiausia, pastebėkime, kad velnias turi savo troškimus, savo valią, savo užmačias, kurios yra priešingos tiesai, jis - žmogžudys (Jn 8, 44), jis visas nuodėmėse nuo pat pradžios (1Jn 3, 8). Tokiu sugedimu jis siekia „užkrėsti" ir žmogų, brangiausią Dievo kūrinį. Šito siekdamas velnias išrauna dieviškos tiesos žodžius iš žmogaus širdies (Lk 8,12), meluoja (Jn 8, 44), įkvepia sumanymus (Jn 13, 2), gundo neklusnumu Dievo valiai (Mt 4,1), rezga klastas (Ef 6,11), spendžia pinkles (2Tim 2, 26), suvedžioja (Apr 20,10). Taigi turime reikalų su įnirtusia, nuožmia, klastinga, gudria, įkyria, atkaklia, užsimaskavusia, įžūlia dvasine būtybe, kuri neatsiprašinėdama braunasi į žmogaus sąmonę, protą, stengdamasi apnuodyti jį melo, iškreiptų vertybių, nuodėmingų aistrų užkratu. Klasta ir apgaule siekia įtikinti melo teisingumu. Žmogus, nieko blogo nenujausdamas, naiviai „siurbia" įvairiais būdais plačiai propaguojamas Dievo valiai visiškai svetimas idėjas, dievinančias neatsakingumą, išpuikimą, godulystę, maištą, malonumus, savanaudiškumą, iškrypimą, galiausiai įtiki jomis ir ima taip gyventi. Taip šėtonas ir pavergia žmogų savo valiai. Šis manosi esąs laisvas, savarankiškas, gyvenąs savo gyvenimą, o iš tikrųjų viso labo aklai tenkina begėdiškas savo šeimininko užgaidas. Manyčiau, kad vergystės velniui esama kur kas didesnės ir įvairesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo kėslų mūsų atžvilgiu esama kur kas subtilesnių, nei galėtume įtarti. Juk, pasak apaštalo Pauliaus, šėtonas apsimeta šviesos angelu (2Kor 11,14), t.y. tam tikri pasiūlymai gali atrodyti visai nekalti, tačiau už jų slepiasi klasta, vilionė į spąstus. Ar apaštalas Petras, mėgindamas atkalbėti Kristų nuo minties apie kryžių, suvokė mąstąs šėtono mintimis, ar manė esąs gundomas ir savo „geraširdiškumu" gundąs Jėzų? Ne, bet Viešpats Petro samprotavimų inspiraciją priskyrė būtent šėtonui. Neabejoju, kad ir mus neretai aplanko „genialios" idėjos, planai, sumanymai, pasiūlymai, kurie, deja, nėra mūsų aštraus proto ir juolab Šventosios Dvasios pametėti, bet paties pragaro pašnibždėti. Iš pirmo žvilgsnio jie žada daug, tačiau atidžiau pažiūrėjus, - kur kas didesnių vertybių sąskaita. Kažkur matytas braižas... Juk ir Kristui šėtonas siūlė viso pasaulio karalystes ir jų šlovę, tik... mainais paprašė prieš jį priklaupti. Jei velnias nesibodėjo artintis prie Kristaus, būkime tikri - jis nepamirš ir mūsų. Tik ar atpažinsime jį, ar turėsime ką priešpastatyti jo saldžioms vilionėms? Jei ne, gyvensime mele. Kristus priešinosi. Priešinosi Dievo žodžiu - išmaniai ir nepalenkiamai. Koks pavyzdys ir įkvėpimas! Velnio mintis atskirsime tik gerai pažindami Dievo mintis. Tik tuomet pajusime, kad mintyse padvelkia kažkas įtartinai, ne taip, kaip skaitėme ir mąstėme apie Dievą. Be to, esame pamokyti prašyti Viešpaties pagalbos: „Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto..." (Mt 6,13).
Taigi velniui pasipriešinsime tik įsitvėrę Dievo tiesos ir nuolankiai suklupę maldai. Būdami tarp brolių, su bažnyčia, ragindami, perspėdami ir palaikydami vienas kitą, drauge klausydami, ką Dvasia turi pasakyti bažnyčiai. „Priešo okupuota teritorija - štai kas yra šis pasaulis. Krikščionybė - tai pasakojimas, kaip išsilaipino teisėtas karalius, galima sakyti, užsislaptinęs, ir mes kviečiami dalyvauti didžiuliame pasipriešinimo judėjime. Kai eini į bažnyčią, iš tikrųjų klausaisi slaptų radiogramų iš mūsų draugų. Štai kodėl priešas taip stengiasi, kad neitume. Jis tai daro per mūsų puikybę, tingumą ir intelektinį snobizmą." [3] Tad, jei kartais sugebame šioje, kaip C.S. Lewis sako, priešo okupuotoje teritorijoje save įsivaizduoti grumiantis su velniu be bendratikių palaikymo, be aktyvaus įsiliejimo į vietinę bendruomenę, tuomet nelabai suvokiame pavojaus rimtumo, savo pajėgumus išstovėti stipriai pervertiname, o velnio gebėjimų suvedžioti ir apgauti neįvertiname. Juk „du yra geriau negu vienas", - tvirtina Raštas, ir „Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti. <...> Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina" (Ekl 4, 9-10.12). Todėl naiviai nemanykime, kad velnias tėra pelė su mikrofonu (jam parankus toks „nukenksmintas" paveikslas). Jei išties jis tebūtų ta pelė, nebūtų įstengęs taip kraupiai susidoroti su Judu Iskarijotu, kurį suvedžiojo, apkaltino ir pražudė... Kur kas adekvačiau pripažinti jį esant, budėti, kad atpažintume jo intervencijas ir joms pasipriešintume.
Štai, nors ir labai fragmentiškai, pabandėme, Šventojo Rašto ištarmių padedami, praskleisti dvasinio pasaulio skraistę ir pažvelgti, kas už jos slypi. Mes, žmonija, Žemės planetoje nesame vieniši - mus supa, veikia ir po mirties laukia neregimas antgamtinis pasaulis. Egzistuoja dvi be galo kontrastingos šviesos ir tamsos jėgos, apeliuojančios į žmogaus sielą ir traukiančios ją skirtingų pomirtinių likimų link. Darome išvadą, jog rimtai netikėti tokia tikrove, per daug nesirūpinti savo sielos būkle, jos prioritetais ir, galiausiai, jos likimu, sureikšminti regimą žemišką gyvenimo perspektyvą, yra akla, paika ir rizikinga. O tai, kad per Bibliją mums atskleidžiama tokia išganinga neregimo pasaulio ir amžinojo gyvenimo tikrovė - yra neišmatuojama Dievo malonė, kurios geriau nepaniekinti:
„Ar gali Biblijoje aiškiai apreikšta tiesa būti mums nenaudinga? Biblija pateikia informaciją apie pragarą lygiai taip pat, kaip ji pateikia informaciją apie nuodėmes ir teismą: tai dalykai, apie kuriuos geriau nusimanyti. Dievas mums tai atskleidė mūsų labui ir dėl mūsų atpirkimo. Šiuo požiūriu šių dalykų žinojimas mums yra malonė." [4]
[1] Jonas Kalvinas. Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos. Sidabrinis trimitas, 2000, p. 53.
[2] C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Nova Vita, 1999, p.51.
[4] R. Albert Mohler. Bandymai atvėsinti pragarą, http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-638.htm
