Kad nepasididžiuotų dėl Dievo jam duotų didžių apreiškimų, Pauliui buvo siųstas dyglys kūne, kad išlaikytų jį nuolankų.
Iš pradžių Paulius norėjo juo atsikratyti ir tris kartus prašė Viešpaties jį patraukti. Viešpats atsakė, kad šis išbandymas yra palaiminimas, nes jo atneštame silpnume bei pažeminime gali stipriau reikštis Viešpaties malonė ir jėga. Pagaliau, suvokdamas išbandymą, Paulius pasiekė naują lygmenį. Užuot paprasčiausiai kentęs, jis džiaugsmingai triumfavo. Užuot prašęs išlaisvinti, jis buvo pasitenkinęs. Jis suprato, kad pažeminimo vieta yra palaiminimo, jėgos ir džiaugsmo vieta.
Siekdamas nuolankumo šiuos du etapus pereina kiekvienas krikščionis. Iš pradžių jis bijo ir bėga, siekia išsilaisvinti iš visko, kas gali jį pažeminti. Jis dar neišmoko siekti nuolankumo bet kokia kaina. Jis priėmė įsakymą būti nuolankiam ir nori paklusti, bet jam nieko neišeina. Jis meldžia nuolankumo, kartais labai nuoširdžiai. Bet giliai širdyje jis daugiau meldžia - jei ne žodžiais, tai troškimu, - kad būtų apsaugotas nuo visko, kas jį pažemintų. Jis dar nepamilo nuolankumo kaip Dievo Avinėlio grožio ir dangaus džiaugsmo, kad galėtų viską parduoti ir tai turėti. Jo siekyje ir maldoje dar yra kažkas, lyg naštos ir vergystės jausmas. Nusižeminimas dar netapo gyvenimo ir visiškai nuolankios prigimties natūralia išraiška. Tai dar netapo jo džiaugsmu ir vieninteliu pasitenkinimu. Jis dar negali pasakyti: „Aš mieliau girsiuosi silpnumais; man patinka viskas, kas mane pažemina".
O ar galime tikėtis, jog pasieksime etapą, kuriame taip bus? Be abejonės. Ir kas gi mus ten nuves? Tai, kas nuvedė Paulių - naujas Viešpaties Jėzaus apreiškimas. Niekas negali apšviesti ir išmesti senojo „aš", tik Dievo buvimas. Pauliui buvo duotas aiškesnis suvokimas gilios tiesos, kad Jėzaus buvimas išstums bet kokį troškimą ieškoti kažko savyje ir išmokys mus gėrėtis kiekvienu pažeminimu, paruošiančiu mus didesniam Jo apsireiškimui. Pažeminimai kartu su Jėzaus buvimo ir jėgos patyrimu skatina mus pasirinkti nuolankumą kaip mūsų didžiausią palaiminimą. Pabandykime išmokti pamokas, kurių mus moko Pauliaus istorija.
Įmanoma, kad pažangūs krikščionys, garsūs mokytojai ir dangiškų patyrimų žmonės dar nebūtų iki galo išmokę pamokos apie tobulą nuolankumą, džiugiai besigiriantį silpnumu. Tai matosi ir Pauliaus gyvenime. Pavojus pasididžiuoti buvo labai arti. Jis dar gerai nesuprato, ką reiškia būti niekuo- mirti, kad tik vienas Kristus galėtų gyventi jame, pasitenkinti viskuo, kas palenkia žemyn. Atrodo, jog tai buvo jam svarbiausia pamoka, kurią reikėjo išmokti - visiškai susitapatinti su Viešpačiu, mirti sau ir tapti tuščiam, kad galėtų girtis silppnumu, ir Dievas galėtų būti viskuo.
Svarbiausia pamoka, kurią turi išmokti tikintysis, yra nuolankumas. O, kad kiekvienas tobulo šventumo siekiantis krikščionis galėtų tai įsiminti! Žmogus gali būti labai atsidavęs bei karštai trokšti dangiškų patyrimų, vis dėlto, jame gali atsirasti nesąmoningas savęs aukštinimas, jei Viešpats nesustabdys to ypatingu savo įsikišimu. Išmokime šią pamoką: šventumas yra giliausias nuolankumas.
Tokioje šviesoje pažvelkime į savo gyvenimą, - ar mes mielai giriamės silpnumu, ar pasitenkiname, kaip Paulius, išbandymuose, sunkumuose ir nelaimėse? Pažiūrėkime, ar mokame nesipiktinti ir nuolankiai priimti teisingą ar neteisingą priekaištą, sugėdinimą iš draugo ar priešo, išbandymus ar sunkumus, kuriuos mums sukelia kiti. Ar priimame tai kaip progą įrodyti, kad Jėzus mums yra viskas? Tai galimybė įrodyti, kad malonumas ar garbė mums yra niekas ir kad būtent tai, kas mus pažemina, suteikia mums pasitenkinimą. Tai iš tiesų palaiminta - gilus dangiškas pasitenkinimas - būti tokiam laisvam nuo savojo „aš", jog kad ir kas būtų mums pasakyta ar padaryta - visa tai paskęstų suvokime, kad Jėzus yra viskas.
Pasitikėkime, jog Tas, kuris rūpinosi Pauliumi, pasirūpins ir mumis. Pauliui reikėjo ypatingo sudrausminimo ir nurodymo, kad jis suprastų, kas yra brangiau net už neišsakomus dalykus, jo girdėtus danguje, - kas tai yra girtis silpnumu ir pažeminimu. Mums taip pat to labai reikia. Tas, kuris pasirūpino Pauliumi, pasirūpins ir mumis. Jis prižiūri mus su pavydu ir meile, kad neimtume „girtis savimi" . Kai taip elgiamės, Jis siekia atskleisti mums šį blogį ir iš jo išlaisvinti. Išbandyme, silpnume ar sielvarte Jis nori mus pažeminti, kol suprasime, kad Jo malonė yra viskas, ir pradėsime pasitenkinti tais dalykais, kurie veda mus į nuolankumą ir išlaiko nusižeminusius. Jo jėga tampa tobula mūsų silpnume. Jo buvimas, pripildydamas ir patenkindamas mūsų tuštumą, tampa niekada nepralaiminčio nuolankumo paslaptimi. Tuomet, kaip Paulius, aiškiai matant, ką Dievas daro mumyse ir per mus, galima visuomet sakyti: Aš ne prastesnis už pačius didžiausius apaštalus, nors esu niekas (2 Kor 12, 11). Pažeminimai atvedė jį į tikrą nuolankumą, kupiną nuostabaus džiaugsmo, triumfo ir pasitenkinimo viskuo, kas daro nuolankų.
Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. Patenkintas tad silpnumu. Nuolankus žmogus atrado išliekančio džiaugsmo paslaptį. Kuo silpnesnis jis jaučiasi, kuo didesni jo pažeminimai, tuo daugiau jam suteikiama Kristaus jėgos ir buvimo. Tuomet, kai jis sako: „Aš esu niekas", jo Viešpaties žodis jam atneša dar gilesnį džiaugsmą: Pakanka tau mano malonės (2 Kor 12, 9).
Jaučiu, kad turiu dar kartą viską susumuoti šiose dviejose pamokose: išdidumo pavojus yra didesnis ir arčiau, negu mes manome; nuolankumo malonė taip pat.
Išdidumo pavojus yra didesnis ir arčiau, negu manome, ypač mūsų turtingiausių patyrimų metu. Pamokslininkas, kalbantis dvasines tiesas prie jo prilipusiai susižavėjusiai auditorijai, apdovanotas mokytojas, ant šventumo pakylos aiškinantis dangiško gyvenimo paslaptis, krikščionis, liudijantis apie palaimintus patyrimus, triumfuojantis evangelistas, laiminantis džiūgaujančias minias... Niekas nežino, prieš kokį pavojų jie stovi. Paulius buvo pavojuje net to nežinodamas. Tai, ką Jėzus padarė jam, užrašyta mūsų įspėjimui, kad mes atpažintume pavojų ir suprastume, kur slypi vienintelis mūsų saugumas. Tenebūna daugiau kalbama, kad šventumo mokytojas ar profesorius yra pilnas savojo „aš", kad jis negyvena taip, kaip pamokslauja, ar kad jo palaiminimas nepadarė jo paties nuolankesnio ir malonesnio. Jėzus, kuriuo mes pasitikime, gali mus padaryti nuolankiais.
Taip, nuolankumo malonė taip pat yra didesnė ir arčiau, negu mes manome. Jėzaus nuolankumas yra mūsų išgelbėjimas. Pats Jėzus yra mūsų nuolankumas. Mūsų nuolankumas - Jo rūpestis ir Jo darbas. Mums taip pat pakanka Jo malonės, kad atremtume išdidumo pagundymą. Jo jėga ištobulės mūsų silpnume. Pasirinkime būti silpni, būti nuolankūs, būti niekuo. Te nuolankumas bus mums džiaugsmas ir pasitenkinimas.
Džiaugsmingai girkimės ir pasitenkinkime silpnumu - viskuo, kas gali mus pažeminti ir išlaikyti nuolankius. Kristaus jėga ilsėsis ant mūsų. Kristus nusižemino, todėl Dievas Jį išaukštino. Kristus pažemins mus ir išlaikys nuolankius. Nuoširdžiai pasitikėdami ir džiaugsmingai priimkime viską, kas pažemina. Kristaus jėga ilsėsis ant mūsų. Mes patirsime, kad paties tikriausio pasitenkinimo ir džiaugsmo paslaptis yra giliausias nuolankumas.
Iš kn. „Nuolankumas"
