2011-03-14
Pastebėjau, jog dažniausiai skaitydami pacituotą Izaijo pranašystę galvojame, kad ji jau išsipildė gimus Viešpačiui Jėzui, ir tai jau praeities dalykas, labiausiai tinkantis kalėdiniams pamokslams. Gaila, kai žodžiai: kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas, suprantami tik žiemos švenčių kontekste, nes jau vien šis sakinys kalba apie visiems laikams pasikeitusį Dievo ir žmonių tarpusavio santykį. Jeigu kartu su pranašu ištariame žodžius: sūnus mums duotas, pradedame save suvokti kaip tuos, kuriems suteikta kažkas išskirtinai ypatingo. Izaijo pranašystė mums prabyla ne tik apie stebuklingą praeitį, bet ir apie didingą dabartį. Ant jo peties viešpatavimas, arba, kitais žodžiais sakant, duotasis sūnus yra valdovas ir viešpats jau dabar. Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis - apibūdinimai, kurie nusako be galo šlovingą asmenį. Pranašas kalba apie Jėzų Kristų Dievo apreikštais pavadinimais. Kiekvienas pranašo pasakytas apibūdinimas turėtų tapti mūsų kasdienių apmąstymų ir gyvenimo dalimi, nes per išsakytus įvardinimus Dievas apreiškia savo valią, parodo savo santykį į tuos, kurie Juo tiki.
Ką mums praktiškai reiškia, kad duotas sūnus, kuris bus vadinamas Nuostabusis patarėjas? Kaip tai keičia mūsų kasdienybę? Kiek laiko bei dėmesio skiriame asmeniui, žinančiam tikrą išeitį kiekviename gyvenimo posūkyje? Dėl to, kad Jėzus Kristus gimė, gyveno, atidavė savo gyvybę ir prisikėlė iš mirusiųjų, dabar kiekvienas Juo tikintis gali sulaukti vertingiausių patarimų. Kartais susidaro įspūdis, jog Izaijas, žiūrėdamas į tolimą ateitį, geriau suprato savo sakomų žodžių prasmę negu daugelis tų, kuriems skirtas dieviškos išminties pažadas. Turėti nuostabų patarėją ir gyventi taip, tarsi Jo nebūtų - didelis vargas. Nuostabusis patarėjas - tai Dievo pažadas, apreiškiantis Jo norą padėti, būti kartu, dalintis savo išmintimi. Prisimenant apaštalo Jono mintį, jog ko tik prašome pagal Dievo valią, Jis girdi mus, galime drąsiai su tvirtu pasitikėjimu prašyti, kad širdies akimis matytume neišsenkančią išminties versmę, įvardintą žodžiais - Nuostabusis Patarėjas, ir būtume jai atviri.Kitas pranašo duotas įvardinimas - Galingasis Dievas. Ką tai kalba apie Dievo santykį į mus? Kaip atsakymą pacituosiu Viešpaties Jėzaus ir apaštalo Pauliaus žodžius: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos (Jn 10, 27-29). Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8, 31). Mums duotas sūnus yra galingasis Dievas. Jis yra už mus. Niekas negali mūsų išplėšti iš Jo rankos. Šis Viešpaties pažadas, kaip ir visi kiti, tampa veiksmingas tik juo tikint. Pažadai mums beprasmiai, jeigu jais netikime. Dievo galia neišmatuojama. Jis viską laiko savo jėgos žodžiu. Jam nėra neįmanomų dalykų, bet Jis saugo mus išgelbėjimui savo jėga per tikėjimą. Deja, daugelis tikinčiųjų gyvena taip, lyg visa tai būtų tik miglotos svajos. Tačiau kiekvienoje kartoje buvo Dievo žmonių, kurie aiškiai suvokė šią tiesą ir galėjo be baimės stovėti didelių išbandymų akivaizdoje. Manau, jog kiekviena iš pranašo anuomet pasakytų tiesų šiandien, artėjant laikų pabaigai, mums yra labai svarbi. Tos tiesos buvo pasakytos, kad jomis tikėtume ir taip būtume apsaugoti nuo ateinančių negandų.
Nuostabusis Patarėjas - dieviškos išminties šaltinis, Galingasis Dievas - neįveikiama apsauga kritiškiausiose gyvenimo situacijose. Ką mums reiškia žodžiai: Amžinasis Tėvas?
Žodis „tėvas" bet kuriam žmogui turėtų kalbėti apie labai artimą ir patikimą ryšį. Tai milžiniška atsakomybė, tenkanti kiekvienam tėvui - į savo vaikų širdis įdėti dieviškos tėvystės vaizdinį - meilę, tiesingumą, patikimumą, supratingumą, rūpestį. Tačiau net patys geriausi žemiški tėvai miršta. Daugelis suaugusių žmonių nostalgiškai išsako mintį, jog dabar, sulaukę brandaus amžiaus, jie žymiai geriau suprastų savo tėvus, jeigu tie dar gyventų. Todėl pranašo ištarmė apie amžinąjį Tėvą mums turėtų būti geriausia naujiena. Mums duotas sūnus ne tik išmintingas ir galingas. Jis pats artimiausias. Kiekvienas tikintysis Jo širdyje turi vietos. Jis yra tėvas, kurio nuo mūsų neatskirs mirties uždanga. Net peržengus šio žemiško gyvenimo ribas, pažintis su amžinuoju Tėvu plėsis ir gilės. Ji niekuomet nesibaigs.Po tokių nuostabių įvardinimų, atrodytų, kuo dar galima praturtinti jau nupieštą dieviško asmens portretą, ką dar pasakyti apie tikinčio žmogaus dabartį bei ateitį?
Duotasis sūnus vadinsis Ramybės Kunigaikštis. Norint aiškiau suprasti tai, kas sakoma, tenka atidžiau pasižiūrėti į hebrajų kalbos žodį šalom, kuris į lietuvių kalbą verčiamas „ramybė" arba „taika". Nė vienas iš lietuviškų atitikmenų iki galo neperteikia hebrajiško žodžio prasmės. Ramybė daugiau nusako vidinę būseną bei artimų žmonių taikius tarpusavio santykius, taika - gyvenimą be karinių konfliktų tarp bendruomenių ar valstybių. Hebrajiškas žodis turi šias prasmes, bet jomis neapsiriboja. Šalom - tai ramybė, taika, sveikata, gausa bei klestėjimas, tai visokeriopa santarvė. Hebrajišką ramybės palinkėjimą tiksliau atspindėtų mūsų linkėjimas viso ko geriausio.
Ramybės kunigaikštis - gyvenimo pilnatvės pažadas. Bet kuri žmonių bendruomenė neapseina be valdžios struktūrų. Bendruomenės gerbūvis priklauso nuo valdančiųjų darbo ir požiūrio į pavaldinius. Kai valdovas yra ramybės kunigaikštis, palaiminti visi pavaldiniai.
Pranašui Izaijui Dievas apreiškė savo pažadą, mes matome, kaip tas pažadas pildosi ir šiandien tikėjimu „liečiame" kūno akims dar nematomą besipildančio pažado tikrovę. Širdies akimis matydami tai, kas jau išsipildė, esame apgaubiami Dievo išminties, meilės ir ramybės.
Tačiau didelė šio pažado dalis dar neišsipildė: Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys.Gyvenant šiandienos pasaulyje lengva pasinerti į kasdienius rūpesčius bei įvairiausią sumaištį ir pamesti iš akių pranašo rodomą perspektyvą. Ateinanti Kristaus karalystė mūsų sąmonėje gali nesunkiai tapti tik religinių pokalbių tema, tiesiogiai nebepaveikianti mūsų svajonių bei lūkesčių. Tačiau ši pranašystės dalis tokia pat tikra, kaip ir prieš tai pasakyti žodžiai: kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Kristaus gimimas minimas jau du tūkstantmečius. Jo sugrįžimo ženklai vis aiškiau matomi. Todėl išmintinga rimtai vertinti apreikštas ateities įžvalgas ir turėti jas omeny, mąstant apie savo siekius bei tikslus.
Ką galime suprasti iš šitos pranašystės apie Kristaus viešpatavimą? Visų pirma tai, jog Jis tikrai viešpataus. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys. Tai neatšaukiama. Todėl apie ateinančią karalystę verta galvoti kaip apie laukiamą neišvengiamybę. Joje viešpataus teisingumas ir teisybė. Ta karalystė nebus sustingusi. Ji plėsis ir jau minėtas šalom persmelks visą gyvenimą. Ramybės, taikos, sveikatos bei įvairiausios gausos daugės ir tai niekuomet nesibaigs.
Šiandien gyvename laiku, kurį mūsų Viešpats apibūdino kaip kviečių ir raugių augimo metą. Į tai neatsižvelgiant, neįmanoma adekvačiai įvertinti krikščionybės istorijos. Daug bažnytinės praeities faktų piešia labai nepatrauklų Kristaus viešpatavimo paveikslą. Paviršutiniškai žiūrint, sunku suvokti, jog didelė dalis krikščioniškos praeities reiškinių nėra Jėzaus mokymo vaisiai. Kas nors pasakytų, jog tokie pamąstymai - patogus būdas pateisinti krikščionybę. Juk piktą dariusieji citavo Jėzaus žodžius ir savo elgesį grindė Šventojo Rašto tiesomis. Tačiau minėtame palyginime apie kviečius ir rauges Viešpats labai tiksliai parodo šiuolaikinės krikščionybės paveikslą ir paaiškina, iš kur Dievo bažnyčioje tiek daug blogio apraiškų:
Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo. Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėję klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?" Jis atsakė: „Tai padarė priešas". Tarnai pasiūlė: „Jei nori, eisime ir jas išravėsime". Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną" (Mt 13, 24-30). Šiandieninė krikščionybės padėtis tarsi paslepia ateinančios Dievo karalystės grožį. Nesunkiai gali kilti abejonių, ar Izaijo išsakyta vizija kalba apie realią ateitį. Todėl svarbu nepasiduoti toms abejonėms ir nepamesti pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Juk galų gale ateis pjūtis - šių laikų pabaiga, ir tuomet Dievo angelai išrankios iš Jo karalystės visus piktadarius bei papiktinimus, o teisieji sušvis joje kaip saulė.
Pats Viešpats Jėzus daug kartų kalbėjo apie ateinančią Dievo karalystę, žadindamas savo klausytojų nuovoką. Visos pranašiškos ištarmės skirtos tam, kad ateities įvykiai neužkluptų Dievo žmonių nelauktai, jog tikintieji savo šiandienoje ieškotų Viešpaties artumos ir tokiu būdu subręstų ateičiai. Išpranašautą ateitį pasieksime tik tuomet, jeigu eisime į ją vedančiu keliu. Jos nelaukiant ir jai nesiruošiant teks skaudžiai nusivilti. Norint gyventi šviesoje, reikia į ją eiti.
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino. Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1Jn 3,1-3).
Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime (Hbr 12, 28).
Nuot. Liutauro Bilevičiaus
