Tačiau be atgailos tikėjimas yra nuodėmės įkaitas. Dievui nepatinka nuodėmingo žmogaus tikėjimas, kai žmogus neatgailauja. Apaštalas Jokūbas sako: Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda (Jok 5, 16). Atgaila paruošia širdį teisumui ir atpalaiduoja tikėjimo Dievu jėgą.
Dažnai mes neteisingai mąstome apie nuodėmę. Kai kurie Biblijos mokytojai teigia, kad žodis nuodėmė graikų raštuose reiškė „nepataikyti į taikinį", tačiau turime suprasti, kad Jėzus nebuvo graikas, Jis nemokė ir nekalbėjo graikiškai. Graikų k. filosofijos žodyne nebuvo žodžio nuodėmė. „Nepataikyti į taikinį" buvo plačiąja prasme vartojamas terminas, tačiau jis visiškai nekalbėjo apie nuodėmės pasekmes. Atpildas už nuodėmę - mirtis (Rom 6, 23), ne tik „nepataikymas į tikslą".
Senasis Testamentas hebrajų kalba žymiai geriau perteikia nuodėmės apibrėžimą ir tai, ką Jėzus iš tiesų galvojo ir kalbėjo. Hebrajų kalboje, kalbant apie nuodėmę, buvo vartojami keli žodžiai: „awen" reiškė moralinį menkavertiškumą ir skausmingą naštą arba sunkumą; „amal" reiškė blogį, bėdas, nesėkmes, nuoskaudą ir nedorybę; „awon" reiškė nusisukti, nukrypti, sukniubti. Kitas žodis „chata" viename iš trijų apibrėžimų reiškė „nepataikyti į tikslą", bet tai nebuvo pagrindinis apibrėžimas ir neatitiko to, ko Jėzus mokė apie nuodėmę.
Analizuodami Kristaus požiūrį į nuodėmę, matome, kad nuodėmė - tai žymiai blogiau nei tik „blogas, netikslus šūvis". Kalbėdamas apie nuodėmę, Jėzus sakė: Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite (Lk 13, 35). Kalbėdamas apie nuodėmę ir Dievo karalystę, Jis sakė: Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, - išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą (Mk 9, 47).
Jėzus įspėjo, kad klaidžiojanti ir neištikima akis gali sutrukdyti jums pasiekti dangų. Kam mokėti tokią didelę kainą už tokį mažą malonumą? Iš tiesų nusidėti nereiškia tik „nepataikyti į taikinį", tai reiškia „nepataikyti į Karalystę"! Tai reiškia gyventi mirties karalystėje, o juk galime iš tiesų gyventi!
Noriu, kad susimąstytume ir suvoktume, jog nusidėjus nepakanka tik paprasčiausiai atsiprašyti. Dievas nori, kad suvoktume atgailą kaip nuolatinį grįžimą pas Jį, kol savo gyvenime pamatysime teisumo vaisius.
Biblija rašo, kad dar prieš Kristui pradedant tarnystę, buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas (Jn 1, 6). Jonas Krikštytojas buvo Dievo siųstas žmogus. Jo raginimas atgailauti ir krikštytis nebuvo paskutinis žingsnis, užbaigiantis Senąją Sandorą; tai buvo pirmasis Naujosios Sandoros žingsnis, ledlaužis. Jonas buvo Dievo siųstas kaip Kristaus tarnystės pranašas. Vienintelis jo tikslas buvo priversti Izraelį atgailauti: Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų (Apd 19, 4). Jis buvo pašauktas eiti prieš Kristų ir paruošti Viešpačiui kelią (Mk 1, 2-3).
Žmogaus gyvenime atgaila visuomet eina pirma Kristaus. Atgailos tikslas yra paruošti. Jonas, kviesdamas atgailauti, iš tiesų nesiekė, kad žmonės atsiprašytų, bet kad pasiruoštų.
Iš tiesų atgailauti reiškia paruošti, išpurenti širdies žemę, kad joje būtų galima „sodinti" naujus supratimus, naujas nuostatas. Siekiant dvasinės brandos, tai labai svarbu. Norint tikrai pakeisti savo mąstymą, reikia laiko ir pastangų. Jonas sakė hebrajams: Duokite vaisių, vertų atgailos! (Mt 3, 8).
Atgaila nėra baigta, kol nematome jos vaisių. Jonas kvietė: „Gręžkitės nuo išdidumo, kol pradėsite puikiai jaustis nusižeminę. Atgailaukite dėl savanaudiškumo, kol meilė taps jūsų dalimi. Raudokite dėl savo nedorybių, kol tapsite tyri". Jis ragino atgailauti tol, kol išryškės vaisiai.
Apaštalas Jonas rašo: Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9). Neslėpkite savo nuodėmių, bet išpažinkite jas. Dievo malonės ir Jo Sūnaus aukos pakanka, kad visos jūsų nuodėmės būtų panaikintos, kad už kiekvieną jų jums būtų atleista, bet mes turime prašyti atleidimo. Turime nusižeminti ir nuoširdžiai paklusti Dievui. Būkite sąžiningi, atverkite Jam savo nuodėmes, ir Jis jus apvalys.
Aš raginu: neapleiskite atgailos ir niekada neabejokite Dievo malone bei gerumu. Jei Dievas įsako mums besąlygiškai atleisti tiems, kurie mums nusidėjo (Mt 18, 21-22), supraskite, kad Dievas nereikalauja iš mūsų daugiau, nei Jis reikalauja iš savęs. Net jei nusidedate 490 kartų per dieną, kaskart šaukitės Dievo, prašykite Jo atleidimo. Jis atleis ir apvalys jus, apsaugos nuo nuodėmės pasekmių.
Tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu aš vis suklupdavau ties ta pačia problema. Liūdėdamas ir abejodamas savo širdyje, aš šaukiau: „Viešpatie! Kaip ilgai Tu dar taikstysiesi su manimi?" Viešpats maloningai ir tiesiai atsakė: „Kol tu tapsi tobulas".
Šventajame Rašte skaitome: Įsakymas yra žiburys, įstatymas - šviesa, o pamokantis pabarimas - gyvenimo kelias (Pat 6, 23). Tai sudėtinga nebent tiems, kurie nenori būti taisomi.
Pabarimas yra kelias į gyvenimą! Jėzus sakė: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 19). Ne Dievo rūstybė skatina mus atgailauti, o Jo gailestingumas. Mes turime pažadą: Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Kol trokšime panašėti į Jį, tol Jo pabarimas, Jo drausminimas atvers kelią į Jo artumą.
Jei jums nepatinka žodis „atgaila", vadinasi, nenorite keistis. Jums reikia šios žinios. Kai minties apie atgailą nebelydi niūrūs vaizdai, primenantys ašutines ir ašaras, kai pataisymas įkvepia džiaugsmingus šūksnius, šlovinant ir dėkojant Dievui už Jo malonę, vadinasi, jūsų dvasia iš tiesų tapo tyra ir jūs vaikštote Dievo šventumo keliais, kuriais Jis ir kviečia jus eiti.
Širdis, kurioje nėra vietos stabams
Kai pirmą kartą ateiname pas Jėzų, Jis priima mus tokius, kokie esame, su problemomis ir nuodėmėmis. Kai mūsų poreikiai patenkinami, pamažu mes suprantame, kad Dievas kažko iš mūsų tikisi. Jis nori, kad mes šlovintume Jį, tačiau tikras šlovinimas, susijęs su tuo, kokį Dievą mes matome. Šlovinimas natūraliai kyla iš tyrų, meilės apvalytų širdžių.
Tikras garbinimas kaip smilkalai iš mūsų širdžių, kuriose nėra vietos kitiems dievams. Dievas yra pavydus Dievas.
Kristus asmeniškai nenaikina nuodėmės ir savanaudiškumo stabų mūsų širdyse, Jis tik parodo mums tuos dalykus ir liepia patiems juos sunaikinti. Tai žinia apie atgailą. Jei jūs susigūžiate išgirdę šį žodį, vadinasi, jūsų sielai reikia apvalymo...
Mes kalbame apie atgailą, kuri atneša pokyčius, ne tik atsiprašymą. Kalbame apie gilią atgailą - budrų ir atgailaujantį požiūrį, kuris neleidžia nuodėmei ar savanaudiškumui tapti stabu mūsų širdyje.
Išėjimo knygoje skaitome apie Dievo požiūrį į stabus. Jis perspėja: Saugokis ir nedaryk sandoros su tų kraštų gyventojais, kad jie netaptų spąstais tarp jūsų: sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir iškirsk giraites. Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas (Iš 34, 12-14).
Kristus yra Gerasis Ganytojas, mūsų Gelbėtojas ir Gydytojas. Mes suvokiame Dievą per savo poreikius, per tai, kokioj srity mums Jo reikia. Tam Jis ir buvo paskirtas, nes Jis ir yra vienintelis atsakymas į tūkstančius mūsų poreikių.
O kaip Jėzus žiūri į mus? Žiūrint Jo akimis, bažnyčia yra Jo nuotaka, iš Jo kūno ir kaulų (Ef 5, 22-32). Jis išgelbėjo mus ne tam, kad mes ir vėl gyventume sau, dėl savęs, bet išgelbėjo mus, kad gyventume per Jį ir Jam (Kol 1, 16). Tikrasis išgelbėjimas yra sužadėtuvės. Jis apvalo mus santuokai. Žvelgiant iš šios perspektyvos, mūsų siekį būti nepriklausomiems galima prilyginti stabmeldystei, kuri ir įžiebia Jo pavydo ugnį.
Stabmeldystė nėra atsitiktinė nuodėmė, tai užvaldo ir pavergia. Kai kuriems žmonėms stabu yra baimė, kitiems - geismas, tretiems - sukilimas ar išdidumas. Tai, kas prieštarauja Jėzaus teisei į mūsų širdis, tampa Jo priešu, su kuriuo Jis ir kovos. Kristus pavydi mūsų kaip nuotakos, todėl ir reikalauja, kad mes patys sunaikintume tuos stabus.
Iš anksčiau cituotų Šventojo Rašto eilučių matome, kad Jėzus nenori, jog mes atsargiai griautume slaptą nuodėmės altorių, ir įsako jį sunaikinti. Jis neprašo mūsų mandagiai, plytą po plytos išardyti mūsų išdidumo atramas, bet reikalauja, kad mes sutrintume tai į gabaliukus. Kai Jis parodo stabą mūsų viduje, turime nedelsiant jį sunaikinti. Negalime puoselėti nė mažiausio troškimo išsaugoti tą stabą - jis turi būti sunaikintas.
Galite pagalvoti, kad jūs negarbinate jokių stabų: juk nestovite rytais prieš Baalio statulą ir negarbinate jo, kaip savo dievo. Taip, iš tiesų mes negarbiname senųjų pagonių stabų, tačiau modernioje visuomenėje žmonės garbina modernius stabus. Apaštalas Paulius kalba apie antikristą, kuris pasirodys paskutinėmis dienomis kaip prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu (2 Tes 2, 4).
Kur yra Dievo šventykla žemėje? Ar tai pastatas? Gal, tačiau Paulius mokydamas apie šventyklą visada kalba apie bažnyčią.
Pabandykime ir mes suvokti antikristą kaip apaštalas Jonas, kuris suvokė jį ne tik kaip tą, kuris ateina, bet kaip dvasinį priešą, kuris siekia įsiskverbti vidun ir pakeisti tikrąją krikščionybę: Kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia - iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs (1 Jn 4, 3; 2, 18). Antikristo dvasia - tai religijos dvasia, pasireiškianti tokiu mąstymu, kuris priešinasi Kristaus mokymui ir Jo ar kieno kito pataisymui. Antikristo dvasia priešinasi Dievo veikimui ir pati prisistato Jo vietoje.
Paprastai kalbant, tai antikristo dvasia aukština save, savąjį „aš" kaip dievybę. Mūsų modernioje visuomenėje šėtonas nesiskelbia Kūrėju, bet veikia subtiliau. Peržiūrėkime savo religines tradicijas: jos remiasi Šventuoju Raštu ar žmonių tradicijomis? Pažvelkime į savo širdį, kiek įtakos antikristo dvasia per mūsų kūnišką prigimtį turi mūsų mintims? Ar kas nors tavo sieloje prieštarauja Dievui ir siekia iškelti save aukščiau už Jį, užimti Dievo vietą žmogiškoje šventykloje? Priešinimasis Dievui yra stabmeldystės apraiška, tai - stipriausias stabas žmogaus širdyje.
Tačiau netikras, savavalis dievas viešpatauja ne vienas. Senovėje garbintas dievas Merkurijus turėtų labai pasistengti, kad galėtų suspėti su šių dienų dievais Nerimu ir Skubėjimu. Pasaulis perkėlė kraujo troškimą iš senovės romėnų arenų į žiaurius kino filmus, nepamiršo ir graikų vaisingumo deivės, ir dabar garbina seksą teatre ir televizijoje. Pagonių šventyklas iš nuošaliai esančių aukštumų žmonės perkėlė į savo slaptąją - į savo širdį.
Jei pinigus, statusą ar seksą iškeliame aukščiau ir vertiname labiau už Dievo žodį, mes nusidedame stabmeldyste. Kiekvieną kartą, kai savo viduje pasiduodame baimei, kartėliui ir išdidumui, mes paklūstame tamsos valdovams. Visi šie stabai ir dievai turi būti sutriuškinti, sutrupinti ir iš mūsų širdžių išnaikinti.
„Aš esu pavydus Dievas"
Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas (Iš 34, 14). Viešpats nesako: „Kadaise Aš būdavau pavydus". Jis prisistato esantis pavydus - tokia Jo prigimtis. Jis prisistato žmonėms kaip Dievas „Aš Esu" ir kaip „Pavydus Dievas". Jo meilė nėra kažkoks nežemiškas, „aukštosios kosminės sąmonės" principas. Jo meilė yra nukreipta į mus ir Jis pavydi mūsų kaip asmenybių.
Jis šaukia savąsias avis vardais (Jn 10, 3). Jėzus žino tavo vardą, Jis myli būtent tave. Kristus pavydi mūsų, kaip asmenybių, rūpinasi ir aprūpina mus kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje. Jis iškentė pažeminimą ir mirtį, kad sumokėtų už mūsų nuodėmes, - visa tai rodo, kaip stipriai Jis mus myli. Jis atidavė viską ir nusipelnė visko...
Jo pavydas mums yra tobulas. Jis kitoks nei žmogiškasis menkinantis, savanaudiškas ir nesaugumą skleidžiantis pavydas. Nėra taip, kad Jis sėdi danguje grąžydamas rankas ir galvodamas, ką mes iš tiesų apie Jį mąstome. Jo pavydas remiasi tyra meile mums ir troškimu mus palaiminti bei atnešti pilnatvę į mūsų gyvenimą. Jis supranta mus ir, net žinodamas visas mūsų silpnybes, pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse (Jok 4, 5). Jis ištikimai laikosi mums duotų pažadų: Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu (Hbr 13, 5). Jis nenustos mūsų mylėjęs. Galite apie save galvoti kaip apie nuodėmingą, nemylimą žmogų, kuris niekam nerūpi, tačiau Jėzus trokšta jūsų.
Savo tarnavimo pradžioje dėl tam tikrų aplinkybių aš apleidau keletą žmonių, kurie man atrodė beviltiški ir Dievui nepriimtini. Bėgant metams, pamačiau, kad tie žmonės gyvena su Dievu! Jėzus yra ištikimas! Jis myli jus meile, kuri pavydi jūsų.
Vis tik Dievas žino, kad tam, jog patirtumėte Jo meilę, savanaudiškumo ir nuodėmės stabai turi būti sunaikinti. Jei norime įrodyti savo ketinimus ir meilę Jam, Jis įsako mums šiuos stabus sunaikinti.
Ar norite būti šventi? Tada sunaikinkite savyje savanaudiškumo ir nuodėmės stabus. Šventumas gyvena meilės ištyrintose širdyse, jo kvapas tartum smilkalai kyla iš širdies, kurioje nėra vietos stabams.
Iš kn. „Holiness, Truth and the Presence of God"
vertė Asta Glinskaitė
