Daugelis, paklausti, kaip suvokia išgelbėjimą, atsakytų: „Tai reiškia būti išgelbėtam iš pragaro ir patekti į dangų".
Tai viena iš išgelbėjimo pasekmių, bet toli gražu ne vienintelė. Tiesa, kad Viešpats Jėzus Kristus gelbsti visus savo žmones nuo ateinančios rūstybės, Jis gelbsti nuo baimingo pasmerkimo, į kurį jie patenka dėl nuodėmių, bet Jo triumfas neapsiriboja vien tik tuo. Jis gelbsti žmones iš jų nuodėmių. Koks nuostabus šis išlaisvinimas iš mūsų pikčiausių priešų! Kur Kristus gelbsti, ten Jis nuverčia nuo sosto šėtoną ir nebeleidžia jam ilgiau viešpatauti. Nė vienas žmogus nėra nuoširdus krikščionis, jei nuodėmė valdo jo mirtingą kūną. Nuodėmė bus mumyse tol, kol dvasia neįeis į šlovę, bet nuodėmė neturi viešpatauti. Mumyse vyks grumtynės dėl valdžios, geismas kovos prieš naują Dievo duotą įstatymą ir širdį, bet nuodėmė niekada neįgaus visos valdžios ir netaps vienvaldžiu mūsų prigimties valdovu. Širdyje viešpataus Kristus, o nuodėmė bus marinama. Liūtas iš Judo giminės laimės, o drakonas bus išmestas laukan. Išpažinėjau, ar nuodėmė neturi valdžios tavo gyvenime? Jei tavo gyvenimas nešventas - tavo širdis neatgimusi, o jei ji neatgimusi, tai tu nesi išgelbėtas. Jei Gelbėtojas tavęs nepašventino, neatgimdė, nesuteikė tau neapykantos nuodėmei ir šventumo troškimo, Jis nėra tavo Gelbėtojas. Malonė, kuri nepakeičia žmogaus į gera, yra bevertė klastotė. Kristus gelbsti žmones ne tik iš jų nuodėmių, bet ir nuo jų. „Be šventumo nė vienas nematys Viešpaties". „Te kiekvienas, kuris vadinamas Kristaus vardu, traukiasi nuo nedorybių". Jei nesame išgelbėti iš nuodėmių, kaip galime būti laikomi Jo žmonėmis. Viešpatie, išgelbėk mane nuo visokio blogio, ir te aš pagarbinsiu savo Gelbėtoją.
* * *
„Tėve, aš nusidėjau... " (Luko 15, 18)
Aišku, kad tie, kuriuos Kristus nuplovė savo brangiu krauju, neturi išpažinti savo nuodėmių Dievo Teisėjo akivaizdoje kaip nusikaltėliai. Jis nuplovė visas jų nuodėmes, Jis išteisino juos, todėl jie nebus pasmerkti ir yra priimti Mylimajame. Bet tapę vaikais, jie nusižengia kaip vaikai, tad ar jie neturėtų ateiti pas dangiškąjį Tėvą išpažinti bei pripažinti nuodėmių ir piktadarysčių kaip Jo vaikai? Įprasta, kad vaikai prisipažįsta savo klaidas žemiskajam tėvui, todėl Dievo malonė mūsų širdį moko, kad kaip krikščionys turime atlikti šią pareigą dangiškajam Tėvui. Kiekvieną dieną mes nusižengiame ir turėtume kasdien atsiprašyti. Jei nusikaltimai mano Tėvui nėra išpažinti ir nuplauti Viešpaties Jėzaus krauju, kas manęs laukia? Jei neprašiau atleidimo ir nesu nuplautas krauju, atsiras atstumas tarp manęs ir Jo, aš pradėsiu abejoti Jo meile, pradėsiu baimintis Jo, bijosiu melstis Jam, pasidarysiu lyg sūnus palaidūnas, kuris gyveno toli nuo savo tėvo, nors buvo jo vaikas. Bet jei vaikiškai nuoširdžiai liūdėsiu, kad įžeidžiau tokį malonų ir mylintį tėvą, eisiu pas Jį ir viską papasakosiu, nenurimsiu tol, kol nebus man atleista, tuomet pajusiu šventą meilę Tėvui, toliau gyvensiu krikščioniškai, ne tik džiaugdamasis išgelbėjimu, bet ir ramybe su Dievu per Viešpatį Jėzų Kristų.
Didžiulis skirtumas, kai nuodėmes išpažįsta nusikaltėlis ir vaikas. Tėvo akivaizda - vieta, kurioje išpažįstamos nuodėmės.
Vieną kartą ir visiems laikams esame nuplauti Kristaus krauju, bet ir tapus Dievo vaikais kiekvieną dieną kojos turi būti nuplautos nuo pasaulio dulkių.
