Tokiais žodžiais Viešpats Jėzus pradeda savo mokinius mokyti melstis malda, kuri ilgainiui krikščionių imta vadinti „Tėve mūsų".
Koks gi maldavimas Tėvui gali būti labiau tiesoje, negu maldavimas, ištartas Jo Sūnaus, kuris yra Tiesa, lūpomis? Tad melstis ne taip, kaip Jis mokė, yra ne vien nesusivokimas, bet ir nusižengimas, juo labiau, kad Jis pats kartą pastebėjo: „Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą darote negaliojantį" (Mt 15, 6). Tad melskimės, numylėtieji broliai taip, kaip mus išmokė Dievas Mokytojas. Melstis Dievui, kaip Jis nurodė, artintis prie Jo ausies Kristaus malda - tai maloni ir siekianti Jį malda!"
Vienas iš Bažnyčios tėvų, Kartaginos vyskupas Kiprijonas, gyvenęs III amžiuje ir atidavęs savo gyvybę už tikėjimą imperatoriaus Decijaus krikščionių persekiojimo metu, yra palikęs bene anksčiausią maldos „Tėve mūsų" komentarą (juo ne maža dalimi ir remsiuosi šiame straipsnyje), kurį pradeda ypatingai sureikšmindamas šią maldą būtent dėl to, kad ją pasakė pats Kristus: „Kokia gi malda gali būti labiau dvasinė, negu ta, kuri mums palikta Kristaus, atsiuntusio mums ir Šventąją Dvasią? Tad pabandykime dar kartą įsiklausyti į Kristaus žodžius, kaip mums melstis, kad dar aiškiau suvoktume šios maldos aktualumą ir dar uoliau (jei ne tris kartus per dieną, kaip ragina Didachė, ar septynis, kaip sako Kiprijonas, tai bent kartą per dieną) melstume to, ko moko mūsų Mokytojas.
Nedaugiažodžiaukite, bet melskitės taip...
Maldą „Tėve mūsų" savo evangelijose yra užrašę Matas ir Lukas. Ją randame skirtinguose kontekstuose, todėl kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, kad Jėzus galėjo išsakyti šią maldą ne vieną kartą, skirtingomis aplinkybėmis. Mato evangelijoje malda nuskamba per Kalno pamokslą, o Luko - vienam iš mokinių paprašius Jėzų pamokyti juos melstis. Mes pasiremkime Mato tekstu:
„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo. Todėl melskitės taip <...>" (Mt 6,7-9).
Pirmiausia Jėzus maldą „Tėve mūsų" priešpastato pagonių maldoms, kurias pavadina daugiažodžiavimu. Originalo tekste žodis „nedaugiažodžiaukite" reiškia „nepliaukškite, netaukškite niekų" arba „nebubenkite" - tai veiksmažodis, kuris mėgdžioja tam tikrą tariamą garsą. Taigi pagonys, anot Jėzaus, mano, kad jų malda bus efektinga, jeigu jie tą patį kartos daugybę kartų ir taip savo dievybei nušvies esamą padėtį ir iškaulys iš jos geidžiamą atsaką. Tačiau kreipiantis į dangišką Tėvą, nereikia Jo taip įnirtingai informuoti apie savo rūpestį, o ir atsakymą į maldavimą lemia ne pasakytų žodžių gausa, Dievo ja prie sienos nepriremsi. Tėvas žino, ko mums reikia, dar prieš prašant Jo, todėl Jėzus pradeda vardinti didžiausio žmogaus susirūpinimo vertus poreikius ir taip pat moko deramo santykio į Dievą - pasitikėjimo Juo kaip Tėvu, pasikliovimo Jo palankumu ir geranoriškumu.
Tėve mūsų
Kokie prasmingi jau pirmi du šios maldos žodžiai! Toks kreipinys nurodo, kam yra skirta ši malda ir kas ja gali melstis - Dievo vaikai. Šios maldos reikšmę bei aktualumą supras ir įstengs nuoširdžiai melstis tik Dievo vaikai - tie, kurie yra iš Dievo gimę, kurie susilietė su Jo širdim, atgailavo dėl savo nuodėmingumo ir patyrė Kristaus apvalymą. Kiti gali kartoti šią maldą ir daugelis taip daro, tačiau ji lieka nepažinta paslaptimi. Galimybė kreiptis į visatos Valdovą Tėvo vardu yra neprilygstama privilegija ir malonė, o kartu ir atsakomybė. „Dievą vadindami Tėvu, mes, numylėtieji broliai, turime atminti ir žinoti, kad mums dera ir elgtis kaip Dievo sūnums, kad kaip mes patys džiaugiamės Dievu Tėvu, taip ir Jis džiaugtųsi mumis. Būkime kaip Dievo šventyklos, kad būtų matoma, jog mumyse gyvena Dievas. Tenebūna mūsų veiksmai neverti dvasios: pradėję būti dangiški ir dvasiniai, ir mąstykime bei elkimės tik dvasiškai ir dangiškai," - ragina Dievo vaikus Kiprijonas.
Pastebėkime, kad Viešpats ne tik kreipinyje, bet ir visoje maldoje naudoja daugiskaitinius įvardžius „mes", „mūsų", „mums", „mus". Manau tai reiškia, jog Jėzus nori, kad melstumėmės ne tik už save, bet ir tapatintumės su savo bendruomene, neatskirtume savęs nuo Dievo šeimos, rūpintumėmės visų Dievo šeimynykščių gerove. Jėzus ragina mus mąstyti bendruomeniškai, vadovautis tarpusavio priklausomybės principu, kurį gražiai išsako ir apaštalas Paulius: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai" (1Kor 12, 26). Taip melsdamiesi išvengsime susikoncentravimo į save, labiau pamilsime ir dvasioje suartėsime su bendratikiais, nebenorėsime jų kritikuoti, o sieksime vienybės.
Teesie šventas Tavo vardas
Prisipažinsiu, jog ilgą laiką ši maldos dalis man buvo nesuprantama, kol perskaičiau Kiprijono paaiškinimą: „Kai sakome „Teesie šventas Tavo vardas" tai nereiškia, kad mes Dievui linkėtume, jog Jis pašventėtų mūsų maldų dėka. Mes Jo prašome, kad Jo vardas būtų šventas mumyse. Nes nuo ko gi galėtų pašventėti Dievas, kuris pats šventina?"
Taigi ne Dievui reikia pašventėti, bet mums. Pats būdamas šventas, Jis trokšta, kad ir mes tokie būtume. Mums dera rūpintis savo šventumu, todėl ir prašome Jo malonės šventėjimui, nes patys nepajėgiame tobulai atitikti Dievo standartų, savo kritusia prigimtimi esame nemenkai nutolę nuo jų. Mus šventina šventas Dievas: „Aš esu Viešpats, kuris darau jus šventus" (Kun 20, 8). Štai ir Jėzus meldžia Tėvo dėl mūsų: „Pašventink juos..." (Jn 17,17). Tai didžiulė paguoda, kad Dievas nelaiko mūsų beviltiškais žmonėmis ir mums prašant Jo pašventinimo Jis padeda mums šventėti. Kuo gi brangus yra šventumas? Tik būdami šventi, turėsime širdyse tikrą džiaugsmą arba laimę Dievo artume: „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius" (Hbr 1, 9). Atsižadėjus nedorybės, užplūsta Dievo teikiama džiaugsmo pilnatvė. Mes išgyvename vidinę laisvę nuo įvairių destruktyvių minčių ir jausmų, tokių kaip kaltės, baimės, pasmerkimo, nevilties, beprasmybės, - tai gyvenimas, sušvitęs pačiomis gražiausiomis spalvomis: nuolatinės Dievo artybės, Jo palankumo patyrimu, ramybe, viltimi, gyvenimo prasme, dėkingumu, visko neišvardinsi - tiesiog laime.
Melsdami šventumo, mes taip pat prašome jo tam, kad mus supantys Dievo nepažįstantys žmonės pažintų Jį mumyse, matydami šventą mūsų gyvenimo būdą: „Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje" ( Mt 5,15-16).
Siekdami Dievo šventumo sau, savo bendruomenei, tuo pačiu siekiame apreikšti tikrąjį Dievą ir aplinkiniams žmonėms, kad netikintieji patikėtų, o tikintieji būtų sustiprinti.
Teateinie Tavo karalystė
Maldos pradžioje Jėzus pristato Tėvą, kaip esantį danguje, o mes gi tebesame žemėje. Dangiškojo Tėvo vaikai ilgisi dangiškų namų, antrojo Viešpaties sugrįžimo ir Bažnyčios paėmimo, Avinėlio vestuvių puotos Tėvo karalystėje. Šiuo prašymu mes keliame savo akis nuo pažemių į aukštybes, nuo marumo link nemarumo, nuo laikinumo į amžinybę, prisimename, jog esame čia tik svečiai ir keleiviai, o tikroji mūsų tėvynė - dangus. Pati didžiausia malonė žmogui - tai malonė paveldėti amžinybę su Dievu, o jeigu jos nesiilgime, nemaldaujame jos apsireiškimo dienos, vadinasi, gyvename tirštoje migloje. Viešpats nori išsklaidyti mumyse tą miglą, moko neprisirišti prie laikino žemiško gyvenimo, o labiausiai siekti Jo karalystės ir teisumo (Mt 6, 33).
Melsdami Jo karalystės atėjimo, meldžiame ir netikinčiųjų atsivertimo, nes galas ateis tik tada, kai Evangelija bus paskelbta visoms tautoms (Mt 24,14) ir į išgelbėjimą įeis pagonių visuma (Rom 11,25). Viešpats negrįš skubotai, Jis kantriai lauks, kol daugelis Jo paklydusių avelių atras kelią namo: „Viešpats nedelsia ištesėti savo sugrįžimo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų" (2Pt 3, 9).
Tebūnie Tavo valia
Šį prašymą dažniausiai suprantame taip, jog prašome Dievą išpildyti žemėje tai, ką Jis yra numatęs danguje, kad Jo nuostabūs, tobuli sumanymai neliktų nerealizuoti. Tačiau Kiprijonas šį maldavimą aiškina kiek kitaip: „Neprašome, kad Dievas mūsų maldų dėka galėtų išpildyti tai, ką yra numatęs, bet, kad mes pajėgtume daryti tai, kas priimtina Jam. Nes kas gi gali sutrukdyti Dievui daryti tai, kas Jam tinkama?"
Taigi Dievo sumanymai žemėje greičiau išsipildys tuomet, kai mes Jo klausysime, ne tik melsime, kad jie išsipildytų, o patys nenorėsime paklusti Jo valiai. Tikiu, jog Dievo planai ima pildytis, mums vykdant Jo valią. Šis prašymas yra pasišventimo, atsidavimo Dievui aktas. Prašome, kad gyventume ne savo valia, ne kūno norais, bet dvasios norais, kad turėtume jėgų kryžiuoti kūno aistras, geidulius, savanaudiškumą. Jei Kristui buvo reikalingas sustiprinimas rinktis Tėvo, o ne savo valią, tai juo labiau - mums. Kaip kad Jis meldė „tebūna ne mano, bet Tavo valia", taip ir mes pavedame savo valią Dievui ir maldaujame malonės visame kame vadovautis Jo valia.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
Šį prašymą būtų galima aiškinti dvejopai, nelygu kuriuos žodžius pabrėšime. Įprastai mes pabrėžiame „duonos duok" ir tuomet išsijuosę prašome įvairių gėrybių taip, kad ši maldos dalis smarkiai pranoksta visas kitas maldos dalis kartu sudėjus. Tačiau jei išskirtume kitus žodžius - „kasdienės ir šiandien", būtume santūresni. Tai reiškia, kad prašome Dievo patenkinti vos vienos dienos pragyvenimo poreikius ir ne daugiau. O kadangi Viešpats pažadėjo mums aprūpinimą, pirmiausia ieškant Jo karalystės ir teisumo (Mt 6,33), tai, manau, jog šiais žodžiais Kristus labiau nori pabrėžti pasitenkinimo dorybę, kuri šiandien yra didelė retenybė. Nevalia čia nepacituoti apaštalo Pauliaus: „Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti" (1Tim 6, 6-8). Bet kaip pasitenkinti tiek teturint, kai aplinkui visi siekia kuo daugiau? Melstis! Štai dar viena įžvalgi vyskupo Kiprijono mintis: „Kristaus mokinys, kuriam draudžiama rūpintis rytojumi, teisėtai prašo sau kasdienio maisto: jei mes šiame amžiuje ieškotume maisto ilgam laikui, tai būtų absurdiška ir prieštarautų mūsų ankstesniam prašymui dėl greito Dievo karalystės atėjimo".
Atleisk mums mūsų kaltes, kaip mes atleidžiame savo kaltininkams
Mums labai svarbu kas dieną pasirūpinti savo širdies namų švara, Kristaus krauju per atgailą apsivalant nuo padarytų nuodėmių. Neišpažintos nuodėmės gali užkietinti širdį ir įsikurti joje, niekais paversdamos kažkada patirtą išgelbėjimo malonę: „Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma" (2Pt 2, 20). Kaip neravimas laukas užželia piktžolėmis, taip ir neprižiūrima siela suvystoma nuodėmės klastos.
Jėzus taip pat moko, kad svarbu ne tik prašyti atleidimo sau, bet ir pačiam atleisti savo skriaudėjams. Mūsų kaltės liks mums neatleistos tol, kol kažkuo kaltinsime savo artimą. Kitą laikydami kaltą, nesuvokiame, kad labiau patys esame kalti prieš Dievą, o tai jau užkietėjusios, neatgailaujančios širdies požymis.
Jei nešiojame širdy kartėlį ar pyktį kieno nors atžvilgiu, turime šauktis Dievo, kad Jis padėtų mums atleisti.
Nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto
Atrodytų, jog šie baigiamieji Jėzaus žodžiai apibendrina visą maldą. Jis pradėjo mokyti šios maldos šventumo prašymu ir baigia melsdamas pagalbos likti šventiems, kai esame gundomi nusidėti. Visa ši malda - tai prašymai atremti tam tikrus pagundymus: prisirišti prie žemiško gyvenimo, labiau branginti karjerą, žmogišką šlovę, žemišką valdžią negu dangaus karalystę; gyventi savo kūno norais, tenkinti įvairius pageidimus, ieškoti savo naudos, gyventi malonumais ir pramogomis, nesirūpinant vykdyti Dievo valią; vaikytis žemiškų turtų, tarnauti pinigų dievui Mamonai, geisti, o ne pasitenkinti mažu ir nuolankiai atsiduoti Dievui; nepaisyti nuodėmės pražūtingumo, nesirūpinti dėl taikingų santykių su kitais žmonėmis, įsižeisti, užpykti, keršyti, o ne atleisti.
Taigi melsdamiesi malda „Tėve mūsų", mes meldžiamės šventumo malda, prašydami Dievo, ko labiausiai stokojame. Tai malda, kuri niekuomet nepasens, niekada nepraras aktualumo, nes tai silpnojo šauksmas, netylantis prašymas padėti šiame silpnume, maldavimas nesuklupti gundyme, troškimas pasilikti Tėve.
