Kiekvienoje žmonių kartoje Dievas ieško žmonių, kurie patikėtų Juo ir galėtų perduoti Jo žinią savo amžininkams bei ateinančioms kartoms. Istorijos eigoje Viešpats veikė, kad Jis galėtų sugrįžti į tiesos kelią pametusių žmonių širdis. Jis surasdavo tuos, kurie atsiliepdavo į Jo pašaukimą, ir patikėdavo jiems tiesos žodžius, atveriančius dievišką tikrovę. Tokiu būdu per Šventojo Rašto puslapius iš gilios praeities mus pasiekia anų žmonių liudijimai apie mūsų Kūrėją.
Norėčiau atkreipti mūsų dėmesį į karaliaus Saliamono liudijimą, kurį jis mums paliko Patarlių knygoje.
Dar būdamas vaikas, Saliamonas giliai į širdį įsidėjo savo tėvo Dovydo žodžius apie išminties svarbą. Galima numanyti, kad jis nuo ankstyvos paauglystės svajojo apie išmintį, kurią suteikia Dievas. Kai Saliamonas paveldėjo savo tėvo sostą, atėjo laikas įgyvendinti brandintus sumanymus, ir jaunasis karalius susiruošė aukoti daugybę aukų, kad prisišauktų savo tėvo Dievą. Kadangi kiekvienas prašantis gauna, ieškantis randa ir beldžiančiam atidaroma, Saliamonas buvo išgirstas. Viešpats jam pasirodė sapne ir paklausė, ko jis norėtų pradėjęs karaliauti. Šventasis Raštas liudija, jog Saliamonas paprašė išminties valdyti Dievo tautą. Viešpats labai apsidžiaugė tokiu jaunojo karaliaus prašymu ir suteikė jam ypatingą išmintį. Dievas Saliamoną išaukštino tarsi švyturį, duodamas jam stebinančius turtus, kad žmonės, kurie materialų turtą mato geriau negu dvasinį, išgirstų jo sakomą žinią.
Saliamonas, norėdamas perduoti savo patirtį vaikams, užrašė daugybę patarlių ir palyginimų. Suvokdamas išminties vertę jis troško, kad jo palikuonys taip pat būtų išmintingi. Tą troškimą į jo širdį įdėjo Dievas, siekiantis, jog visi žmonės, o ne tik Saliamono vaikai įgytų išminties. Todėl karaliaus užrašytos patarlės yra paties Viešpaties Dievo žodžiai, mums perteikiantys Jo troškimą.
Saliamonas parinko tinkamą žinios pateikimo formą, kad ateinančios kartos išgirstų ir suvoktų, jog taip pat gali būti apdovanotos dieviška išmintimi. Manau, jog daugelį stebina didelis Saliamono užtikrintumas užrašant patarlių žodžius, tačiau karalius žinojo, kad jo lūpomis kalba pati Dievo išmintis. Pasižiūrėkime, kaip ji kreipiasi į žemės gyventojus: Argi išmintis nešaukia ir supratimas nekelia savo balso? Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi. Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia: „Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs. Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį. Klausykite, nes aš kalbėsiu apie didingus dalykus, mano lūpos skelbs teisumą. Mano burna kalbės tiesą, ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms. Visi mano žodžiai yra teisingi, juose nėra klastos ir iškraipymo. Jie yra aiškūs išmanantiems ir teisingi suprantantiems. Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; pažinimą, o ne gryną auksą" (Pat 8, 1-10).
Dievo išmintis mums prisistato kaip šiuolaikinėje prezentacijoje. Ji labai stipriai nori, kad žmonės atsivertų tiesai ir supratimui. Ji ateina į žmonių susibūrimo vietas ir šaukia. Ne vienam jos žodžiai gali pasirodyti įžeidžiantys. Išmintis kreipiasi į mus kaip į neišmanėlius ir kvailius. Tačiau kaip kitaip į mus kreiptis Tam, kuris nepataikauja ir kalba tiesą? Jis negali kvailių vadinti išmintingais. Nors Dievas neįsivaizduojamai trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų, Jis nesielgia kaip mes, kurie, norėdami pasiekti savo tikslą, dažnai pataikaujame žmonėms. Jis šaukia skaudančia širdimi, tačiau neiškraipo tiesos kelių. Tai - ne šnekos gudraus politiko, paplonintu liežuviu besikreipiančio į savo rinkėjus.
Tik pagalvokime, kaip smarkiai mūsų siekia Dievo išmintis. Ji, kuri niekada nemeluoja, prisistato kaip tiesakalbė. Tai mes, žmonės, turėtume šaukti, kad Dievas visuomet kalba tiesą. Tačiau Jis pats, trokšdamas mūsų išgelbėjimo, pristato save. Visi mano žodžiai yra teisingi.
Siekdamas pažadinti mūsų nuovoką, Viešpats kalba stulbinančiais palyginimais: Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti (Pat 8, 11).
Atidžiau pažvelkime į šį palyginimą. Išmintis - brangesnė už deimantus. Ši mintis tais pačiais žodžiais Patarlių knygoje pakartota du kartus - trečiame ir aštuntame skyriuje, kad nepraslinktų nepastebėta pro mūsų akis. Dievo išmintis vėl ir vėl beldžiasi į mūsų širdis. Trečiame skyriuje taip ją pristato Saliamonas, aštuntame - Ji prisistato pati.
Šiandien nedaug žmonių susimąsto apie deimantų vertę, nes net nesvajoja apie juos. Tačiau karalius Saliamonas gerai žinojo, ko jie verti ir kiek jėgų reikia įdėti, kad juos surastum. Pacituotus žodžius pasakė ne vargšas, kuris deimantų niekada neturėjo, bet karalius, apie kurio turtus jau tris tūkstantmečius sklinda įvairiausi gandai. Tačiau pabandykite įsivaizduoti, kokią reakciją sukeltų jūsų aplinkos žmogus, jeigu į kokį nors iškilmingesnį susiėjimą ateitų pasipuošęs prabangiais rūbais ir tikrais, dideliais deimantais. Mums atrodo net nepadoru trokšti deimantų bei apie juos svajoti. Tai per didelė prabanga. Tačiau Dievo išmintis deimantus ima tik kaip atspirties tašką. Ji kalba apie daug brangesnius turtus, tačiau neranda ryškesnio palyginimo. Todėl tarsi apibendrindama pasako, kad nėra nieko šiame regimame pasaulyje, su kuo Ji galėtų save sulyginti. Kaip skaitome ir apaštalo Pauliaus laiške: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9).
Karalius Saliamonas, ragindamas savo vaikus, o Dievas - mus visus, jau pirmuosiuose Patarlių knygos skyriuose piešia ateities vaizdus, kas bus, kai išmintis įeis į mūsų širdis. Tokiu būdu žadinamas mūsų troškimas, kad uoliai ieškotume ir siektume išminties. Nes tie, kurie jos neieško, neranda. Neturėtume stebėtis, jog esame skatinami įdėti daug pastangų. Jau minėtų deimantų ir kitų materialių turtų žmonės siekia visomis išgalėmis. Begalės filmų šiandien pasakoja, su kokia aistra ir atsidavimu ieškomi paslėpti lobiai. O išmintis nepalyginamai už juos vertingesnė. Ji apsaugo mus nuo visokio blogio. Jos dėka aiškiai pamatome ir suprantame, jog daugybė žmogiškų sumanymų bei siekių yra pražūtingi. Mums staiga atsiveria akys ir mes nesvyruodami einame tikru keliu, nenukrypdami į šunkelius, kurie sugaišina laiką, atima jėgas, sukelia neviltį, griauna sveikatą.
Suprasdamas savo sakomų žodžių reikšmę, Saliamonas ragina labai atidžiai jų klausytis bei gerai įsiminti, norėti juos suprasti, siekti to vidinio matymo, kuris įgalina teisingai suvokti mus supančią tikrovę. Karalius žino, kad jo žodžiai teikia sielos gyvybę ir kūno sveikatą. Vėl ir vėl jis kartoja, jog neišleistume jų iš savo dėmesio lauko.
Jokiu būdu neturi atsitikti taip, kad mums neliktų laiko Dievo žodžiams. Saliamonas tai prilygina visiškam bankrotui. Patarlių knyga pilna vaizdingų palyginimų apie tokius žmones. Jie džiaugiasi darydami bloga, jų nugaroms ruošiamos rykštės. Jie vargina save ir savo artimuosius. Jų tikslai tušti, ir jų svajonės - košmarai. Vedami savo aistrų jie eina į mirusiųjų buveinę. Jie panašūs į skerdimui paruoštus galvijus. Jų kelias yra tamsa, ir jie nežino, kur suklups.
Tuo tarpu nors kažkiek suvokiantys išminties bei supratimo vertę, ieško jų kaip paslėpto lobio, trokšta kaip savo artimųjų, atveria jiems širdį ir kas dieną jų laukia. Jie pradeda pažinti tyrą Dievo baimę ir Viešpats tampa jų atrama. Išminties trokštantieji mato, kad ja yra sukurtas visas mus supantis pasaulis. Jos vedami, tinkamai valdo karaliai ir teisingai teisia teisėjai. Ją surandantieji yra laimingi.
Gali pasirodyti, kad karalius Saliamonas per dažnai kartoja raginimą dėmesingai klausytis pamokymų. Jau pirmosiose Patarlių knygos eilutėse sutinkame patarimą klausyti tėvo bei motinos nurodymų. Šis raginimas po kelis kartus kiek kitokiais žodžiais pakartojamas beveik kiekviename knygos skyriuje. Kam nors tai gali priminti šiandienines reklamas, kurios įkyriai kartoja tą pačią žinią. Tačiau, pasirodo, kol išmintingi pamokymai randa kelią į mūsų širdis, juos reikia daug kartų įvairiais būdais pakartoti, ir tik tuomet, kai atsiduriame kokioje nors sukrečiančioje gyvenimo situacijoje, suvokiame, kokie teisingi bei reikalingi jie buvo.
Papasakosiu vieną pavyzdį iš netolimos savo praeities, kaip galima neatkreipti dėmesio į perspėjimą ir tik patyrus nuostolį tapti dėmesingam.
Buvau nuvykęs į vieną Europos miestą ir, važiuodamas metro traukiniu, reklaminiame ekrane, kuris buvo vagone, pamačiau trumpą animacinį filmuką, perspėjantį apie kišenvagių pavojų. Jame buvo vaizdingai parodyta, kaip kišenvagis metro traukinyje apšvarina miesto svečią. Mane tas vaizdelis pralinksmino ir aš net nesusimąsčiau, kad tai yra rimtas pavojus. Juk turėjau pagalvoti, kad miesto valdžia ne šiaip sau eikvoja biudžeto pinigus, užsakydama tokią animaciją ir rodydama ją reklaminiuose ekranuose. Bet aš tik nusišypsojau ir jau tos pačios dienos vakarą tapau kišenvagių auka. Patyrimas buvo labai nemalonus. Tačiau tik po jo atkreipiau dėmesį, kaip stropiai savo pinigines saugo daugelis metro keleivių.
Šis atsitikimas padėjo pastebėti, kaip nedėmesingai aš reaguoju į daugelį perspėjimų, ir tapti budresniam ne tik važiuojant metro. Juk kaip dažnai taip atsitinka skaitant Šventąjį Raštą. Kažkoks pasikartojantis perspėjimas atrodo toks neįdomus, kol suvoki, kad jį tau kartoja Asmuo, taip stipriai trokštantis visokeriopos tavo gerovės, jog paaukojo už tave savo gyvybę.
Todėl Patarlių bei kitose Biblijos knygose sutinkamas raginimas dėmesingai įsižiūrėti ir įsiklausyti į Rašto žodžius neturėtų būti priimamas kaip nuobodus moralizavimas ar religinių prievolių skatinimas.
Dieviškos išminties šauksmas, taip aiškiai girdimas Saliamono patarlėse, dar aiškiau suskamba Naujajame Testamente. Kaip deimantai padeda pamatyti išminties vertę, taip karalius Saliamonas - Jėzaus Kristaus didybę. Pati didžiausia išmintis - klausyti Viešpaties Jėzaus žodžių ir juos vykdyti. Toks žmogus įgyja amžinąjį gyvenimą.
Išgirskime amžių bėgyje pasikartojantį Dievo išminties šauksmą, kuris šį kartą skamba paties Viešpaties lūpose: Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės" (Jn 7, 37-38). Jėzus šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė. Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje" (Jn 12, 44-46).
Nenusisukime Viešpačiui šaukiant. Uoliai ieškokime išminties, kuri ateina iš aukštybių. Neleiskime, kad Viešpaties žodžiai mums taptų nuobodūs ir nieko nesakantys. Matykime, kaip stipriai Dievas trokšta, kad mes visi būtume išmintingi. Tegul tai įkvepia mus atsiliepti į Jo šauksmą.
