Visgi mano atmintyje įstrigo viena emocinga malda. Aiškiu, nors ir virpančiu, balsu jauna moteris pradėjo maldą žodžiais: „Dieve, kai mane išprievartavo, aš Tavęs nekenčiau! Kaip galėjai leisti, kad man taip atsitiktų?" Po šių žodžių bendruomenėje įsivyravo tyla. Nebuvo girdėti šiugždančių popierių ar savo vietose besimuistančių žmonių. „Aš nekenčiau ir šios bažnyčios žmonių, kurie mėgino mane guosti. Man nereikėjo paguodos. Aš troškau keršto. Norėjau taip pat įskaudinti savo skriaudėjus. Dėkoju, Dieve, kad nenusivylei manimi, kaip ir kai kurie iš čia esančių žmonių. Tu rūpinaisi manimi, ir štai dabar aš grįžtu pas Tave ir prašau, kad išgydytum mano sielos žaizdas".
Iš visų mano girdėtų maldų ši geriausiai atkartoja ūmių maldų, kurių gausu Biblijoje, stilių. Dažnai panašiai meldėsi ir Dievo išrinktieji, pavyzdžiui, Abraomas ir Mozė.
Derybininkas Abraomas
Abraomas, vyras, pelnytai gerbiamas dėl savo tikėjimo, kalbėdavosi su Dievu asmeniškai, per vizijas ir net buvo su Juo susitikęs savo palapinėje. Dievas apipylė Abraomą pažadais, vienas kurių skaudžiai įstrigo vyro širdyje - pažadas, kad jis taps didelės tautos tėvu. Kai pirmą kartą išgirdo šį pažadą, Abraomui buvo 75-eri, tačiau ir per ateinančius keletą metų Dievas nesiliovė užuominomis kalbėti apie palikuonis, kurių bus tokia gausybė kaip žemės dulkių ir žvaigždžių danguje.
Deja, ir sulaukęs amžiaus, kai jau turėtų glostyti savo provaikaičių galvas, Abraomas vis dar buvo bevaikis. Jis žinojo, kad jam likę vos keletas vaisingų metų, jei iš viso dar likę... Būdamas 86 metų, jis paklausė savo nevaisingos žmonos Saros patarimo ir, pagal senovės paprotį, sugulė su žmonos tarnaite, kad ši pagimdytų jam palikuonį. Kai Dievas aplankė jį kitą kartą, sūnus Izmaelis, dėl Saros pavydo atstumtuoju tapęs paauglys, klaidžiojo po dykumą.
Abraomas garsiai juokėsi iš Dievo kartojamo pažado, jo žodžiuose buvo girdima sarkazmo gaidelė: Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti? (Pr 17, 17). Sara pritarė šiam karčiam juokui murmėdama: Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą? (Pr 18, 12).
Dievo atsakymas Abraomo ausims turėjo nuskambėti ir kaip gera, ir kaip bloga naujiena tuo pačiu metu: jis iš tiesų susilauks vaiko, tačiau tik po mažytės savo kūno operacijos. Abraomas ne tik tapo Izaoko tėvu, bet ir apipjaustymo pradininku.
Matome ir toliau besitęsiantį Dievo ir Abraomo dialogą. „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?" - Pradžios knygos 18 skyriuje klausia Dievas, tarsi pripažindamas, jog, norint išlaikyti efektyvią partnerystę, prieš priimant esminius sprendimus privalu pasitarti. Toliau Dievas atskleidžia savo planus sunaikinti išsiplėtusios Abraomo giminės miestus, Sodomą ir Gomorą, kurie garsėjo savo nedorumu ir moraliniu nuosmukiu.
Abraomas jau buvo suvokęs savo vaidmenį šioje partnerystėje ir nė nemėgino slėpti savo suirzimo: Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai? - klausė jis (Pr 18, 25).
Po to skaitome apie derybas, panašias į tas, kurios vyksta Viduriniųjų Rytų turguose. Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkiasdešimt teisiųjų? - klausė Abraomas. Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės (Pr 18, 24. 26), - atsakė tada Viešpats. Abraomas prisimena, su kuo jis derasi - Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai (Pr 18, 27), - tačiau ir toliau derasi ir prašo dėl 45 žmonių.
Keturiasdešimt penki? Jokių problemų. Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti... - atsiprašinėja ir lankstosi Abraomas, tačiau ir toliau spaudžia Dievą: „O jei ten tebus keturiasdešimt teisiųjų? O gal tik trisdešimt ar dvidešimt? O jei tik dešimt?"... Kiekvieną kartą Dievas nusileidžia Abraomui nesiginčydamas ir baigia pokalbį žodžiais: Nesunaikinsiu ir dėl dešimties (Pr 18, 32).
Nors neatsirado nė dešimties teisiųjų, kad būtų išgelbėta Sodoma ir Gomora, tačiau Abraomas gavo tai, ko labai troško - jo sūnėnas su vaikais buvo išgelbėti. O štai mums, skaitytojams, ramybės neduoda faktas, jog Abraomas nustojo prašyti dar prieš Dievui nustojant duoti. Kas būtų nutikę, jei Abraomas dar karščiau būtų derėjęsis ir prašęs pasigailėti miestų dėl vieno teisiojo, savo sūnėno Loto? Gal Dievas taip lengvai nusileido dėl kiekvieno prašymo todėl, kad Jam norėjosi rasti pakankamai drąsų žmogų, kuris, gindamas tuos miestus, išreikštų giliausią paties Dievo troškimą pasigailėti?
Abraomas suprato, kad kai kreipiamės į Dievą, prašydami malonės ir užuojautos, bauginantis Dievo paveikslas greitai išnyksta. Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus (Sk 14, 18). Dievas yra gailestingesnis nei mes galime įsivaizduoti, ir Jam patinka, kai kreipiamės į Jį melsdami pasigailėjimo.
Ginčai su Dievu
Praėjus pusei tūkstantmečio, iškyla kitas rimtas derybininkas. Atsiminęs savo sandorą su Abraomu, Dievas pasirenka kitą nepriekaištingai gyvenusį vyrą - Mozę ir patiki jam itin svarbią užduotį. Pusę savo gyvenimo Mozė praleido mokydamasis vadovavimo subtilybių tuometinėje valdančiojoje imperijoje, o kitą pusę gyvenimo mokėsi išgyventi dykumoje, bandydamas išvengti mirties bausmės. Kas kitas galėjo vesti išlaisvintų vergų tautą per dykumą į Pažadėtąją žemę?
Nepalikdamas vietos abejonėms, Dievas apsireiškia Mozei antgamtiniu būdu - liepsnojančio, bet nesudegančio krūmo pavidalu. Kaip ir dera, Mozė slepia savo veidą, bijodamas pakelti akis, o Dievas jam praneša, kokią misiją šis turės atlikti: Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jos prižiūrėtojų. <...> Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus! (Iš 3, 7. 10).
Skirtingai nei Abraomas, jau pirmojo susitikimo metu Mozė pradeda ginčytis. Jis mėgina dirbtinai nusižeminti: Kas aš, kad eičiau pas faraoną? (Iš 3, 11). Kai ši taktika nepasiteisina, jis toliau prieštarauja: Jie manęs klaus: „Koks yra Jo vardas?" Ką turiu jiems atsakyti? (Iš 3, 13) <...> O jeigu jie netikės manimi <...> Aš nesu iškalbingas (Iš 4, 1. 10). Dievas kantriai atsako į kiekvieną klausimą ir padaro keletą stebuklų, kad įrodytų, jog Juo galima pasitikėti. Tačiau Mozė nesiliauja maldavęs: Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą! (Iš 4, 13). Dievo kantrybė baigiasi, plyksteli Jo pyktis, tačiau net ir tokioje situacijoje Dievas pasiūlo Mozei išeitį - dalintis atsakomybe su savo broliu Aaronu. Taigi, žymusis išėjimas iš Egipto įvyksta tik po išsitęsusio derybų proceso.
Vėliau Mozės derybiniai sugebėjimai ir savotiškas akiplėšiškumas yra rimtai išbandomi situacijoje, kai Dievo kantrybė izraelio tautos atžvilgiu visai išsenka. Savo akimis regėję Egiptą varginusių dešimt nelaimių, be jokių mokesčių išvesti iš vergijos, ant pečių nešęsi turtą, matę, kaip vanduo užlieja moderniausią faraono kariuomenę, sekę debesies stulpą dieną ir ugnies stulpą naktį, stebuklingai aprūpinti vandeniu ir maistu (kurį vis dar virškino savo pilvuose), izraelitai vis tiek baiminosi, nuobodžiavo, kietasprandiškai žvelgė į Dievo žodžius ir viską greitai pamiršo, garbindami auksinį stabą, kurį pagamino ne kas kitas, o siekiant kompromiso Mozei skirtas pagalbininkas Aaronas.
Dievui viso to buvo per daug. Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą, - kalbėjo Viešpats (Iš 32, 10). Mozė puikiai žinojo, kokią griaunamąją jėgą Dievas gali panaudoti, nes jau buvo regėjęs tai Egipte. „Palik mane!", - sako Dievas. Mozė šią pastabą išgirsta ne kaip įsakymą, o kaip išsekusio tėvo, kuris visgi nori būti sustabdytas, neviltį. Kitais žodžiais tariant, Mozė pamatė galimybę derėtis ir ėmė dėstyti savo argumentus: „Pagalvok, kiek iškentėjai, kol išvedei juos iš Egipto. O kaip bus su Tavo reputacija? Tik pagalvok, kaip džiūgaus egiptiečiai! Nepamiršk savo pažadų Abraomui..." Mozė primena Dievui Jo paties pažadus. 40 dienų ir 40 naktų Mozė kniūbsčias gulėjo prieš Viešpatį, atsisakęs valgyti ir gerti. Galiausiai Dievas nusileido: Eik į žemę, plūstančią pienu ir medumi; tačiau Aš pats neisiu su jumis, kadangi esate kietasprandė tauta, kad kartais nesunaikinčiau jūsų kelyje (Iš 33, 3). Mozė laimi ir šį ginčą - nors ir nenoriai, Dievas sutinka lydėti izraelitus visos likusios kelionės metu.
Po kiek laiko situacija apsiverčia aukštyn kojomis. Šį kartą Mozė nusiteikęs pasiduoti: Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: „Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams? (Sk 11, 12).
Dabar jau Dievo eilė rodyti gailestingumą, raminti Mozę, užjausti jį ir paskirti 70 vyresniųjų, kurie dalintųsi našta su Moze.
Ne visada Mozė laimėdavo ginčus prieš Dievą. Jam nepavyko įtikinti Dievo leisti jam įžengti į Pažadėtąją Žemę (nors šis prašymas po daugybės metų buvo patenkintas ant Atsimainymo Kalno).
Mozės, kaip ir Abraomo, pavyzdys įrodo, jog Dievas kviečia diskutuoti, ginčytis, kovoti ir dažnai nusileidžia, ypač tuomet, kai siekiama Dievo pasigailėjimo. Ginčijantis mes net galime apeliuoti į paties Dievo pažadus, Jo charakterio savybes. „Melstis reiškia ne siekti įveikti Dievo pasipriešinimą, bet sužadinti didžiausius Jo norus", - rašo arkivyskupas Ričardas Trenčas.
Neįprasta bendrystė
Net jei Abraomas ir Mozė būtų vieninteliai Biblijoje minimi Dievui nenusileidę žmonės, manyčiau, kad jų bandymai grumtis su Dievu yra vienas iš galimų maldos modelių. Tokių bandymų grumtis su Dievu Biblijoje aptinkame ir vėliau - jie vis pasikartoja. (Galbūt tai paaiškina, kodėl Dievas juos pasirinko atlikti tokias svarbias užduotis?)
Šių dviejų tikėjimo galiūnų ginčai nublanksta prieš skambius Jobo pasisakymus. Trys Jobo draugai kalba banaliomis, religinėmis frazėmis, vartodami dažnai viešose bažnytinėse maldose girdimą apsimestinai kuklią kalbėjimo manierą. Jie gina Dievą, stengiasi sušvelninti Jobo emocijų protrūkius ir moko, kad pasaulį reikia priimti tokį, koks jis yra. Jobas elgiasi visiškai kitaip. Jis karštai prieštarauja ir tvirtina, kad tapo žiauraus Dievo auka. Jobas išlieja Dievui tai, kas slypi jo širdyje, kalba iš sužeistos širdies gelmių. Savo draugams jis paaiškina, kad beveik apleido maldą, nes nesupranta, kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam? (Job 21, 15). Visgi Jobo istorijos pabaigoje regime ironišką posūkį, kai Dievas atvirai parodo palankumą Jobui, nutraukdamas jo draugų daugiažodžiavimą.
Psalmistai taip pat ne kartą skundžiasi dėl akivaizdaus Dievo neteisingumo ir Jo artumo trūkumo. Tai atsispindi ir vienoje Dovydui priskirtoje psalmėje: Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo (Ps 69, 3).
Daugybė skundų psalmėse ir apaštalų darbuose primena Dievui, kad pasaulis yra iškreiptas, o daugybė pažadų vis dar neišpildyti, kad teisingumas ir gailestingumas žemėje dar neviešpatauja.
Savotiškos grumtynės, galima sakyti, vyko ir Getsemanės sode, kai Jėzus troško išvengti Dievo valios ir priėmė ją tik kaip paskutinę išeitį.
Vėliau Dievas pasirinko visų netinkamiausią žmogų, liūdnai pagarsėjusį žmogaus teisių pažeidėją Saulių iš Tarso, kad šis neštų Jo žinią pagonims. Nors bažnyčios vadovas buvo kitokios nuomonės: Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje (Apd 9, 13), tačiau Dievas nesileido į diskusijas ir sakė: Eik, nes jis yra mano išrinktas indas (Apd 9, 15). Po kelerių metų tas pats vyras, dabar jau besivadinąs Pauliaus vardu, pats bandė derėtis su Dievu, nenuilsdamai melsdamas panaikinti jo kūno negalavimą.
Kodėl Dievas, visagalis visatos valdovas, sutiko leistis į derybas ar net ginčus su žmonėmis? Gal tai mūsų dvasinio ugdymo proceso dalis? Ar gali būti, kad Dievui mūsų emocijų protrūkiai yra tarsi langas į pasaulį ar pavojaus signalas, galintis atkreipti Dievo dėmesį į problemą? Juk būtent izraelitų verksmas paskatino Dievą kreiptis į Mozę.
Aš, kaip ir Abraomas, į Dievą pirmiausia kreipiuosi su jauduliu ir baime, tačiau Jis nori, jog liaučiausi keliaklūpsčiauti ir pradėčiau ginčytis. Neturiu ramiai žiūrėti į šio pasaulio neteisybes ir romiai priimti visas skriaudas. Privalau kreiptis į Dievą, remdamasis Jo charakterį atspindinčiais Jo pažadais.
Kovojantys su Dievu
Anksčiau nerimavau, kad stokoju tikėjimo. Mano požiūris į tai keičiasi, nes pradėjau suprasti, jog tikėjimas yra bendradarbiavimas su Dievu. Gal ir negaliu tikėjimu daryti stebuklų ar sapnuoti pranašiškų sapnų, bet tikrai galiu auginti savo tikėjimą, melsdamasis ir taip bendradarbiaudamas su Dievu.
Pamenu vieną situaciją, nutikusią mano vedybinio gyvenimo pradžioje. Su žmona viešėjome pas savo draugus šalies vakaruose. Jie apgyvendino mus keturių miegamųjų name, kuriame tuo metu nebuvo nė vieno kito gyventojo. Vakarienės metu vienas iš mūsų neteisingai supratome vieną komentarą, ir kilo šeimyninis kivirčas. Iki vėlumos mėginome išsiaiškinti, tačiau, užuot susitaikę, mes tik dar labiau tolome vienas nuo kito. Suprasdamas, kad kitą dieną manęs laukia verslo susitikimas, išskubėjau iš mūsų miegamojo į kitą kambarį, trokšdamas ramybės ir poilsio.
Po kelių minučių tarpduryje jau stovėjo Džeinė, paruošusi naujus argumentus, paremiančius jos poziciją. Aš pabėgau į kitą miegamąjį. Nutiko vėl tas pats. Ji tiesiog negalėjo manęs palikti ramybėje! Situacija tapo beveik komiška: paniuręs intravertas vyras bėga nuo atkaklios ekstravertės žmonos. Kitą dieną (bet ne anksčiau) mes abu jau galėjome iš viso to pasijuokti. Aš išmokau svarbią pamoką - atsisakymas bendrauti yra blogiau nei ginčai. Kovodamos abi pusės bent jau būna susitelkusios į situaciją.
Turbūt visi prisimena ir dar vienas grumtynes, dar vieną Biblijoje minimą situaciją. Abraomo vaikaitis Jokūbas ėjo per gyvenimą gudraudamas ir apgaudinėdamas, ir štai - vieną dieną jam tenka susidurti su pasekmėmis, tiksliau, su karšto temperamento broliu, iš kurio jis apgaule buvo perėmęs pirmgimystės teises. Baimės ir kaltės apimtas Jokūbas pirma savęs anapus upės išsiunčia savo šeimą su visa nuosavybe, kad nuneštų dovanas Ezavui ir taip sušvelnintų jo pyktį. Dvidešimt metų Jokūbas gyveno tremtyje. Ar Ezavas pasitiks jį su kardu rankoje, ar apkabindamas? Laukdamas vienas tamsoje jis drebėjo.
Kažkas jam sudavė. Žmogus? Angelas? Jokūbas padaro tai, ką darydavo visuomet, - jis kovoja, tarsi tai būtų žūtbūtinė kova, kurioje sprendžiamas gyvybės klausimas. Visą naktį, iki pirmųjų saulės spindulių, jie grūmėsi ir nė vienas neįgijo persvaros. „Paleisk mane", - ištarė jam vyras ir smogė taip stipriai, jog išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.
Svirduliuodamas, įveiktas, sutrikęs ir išsigandęs Jokūbas sugeba išsilaikyti. „Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!", - atsakė jis vyrui. Užuot kitu smūgiu nusukęs Jokūbui sprandą, vyras švelniai suteikia jam naują vardą, pavadina Jokūbą Izraeliu, o tai reiškia „kovojantis su Dievu". Tada Jokūbas ir supranta, su kuo kovojo. Kiek vėliau Jokūbas pamato savo brolį Ezavą, artėjantį su keturių šimtų vyrų pulku, ir nušlubčioja jo pasitikti.
Grumtynės tarp dviejų brolių prasidėjo dar motinos įsčiose, prieš gimimą. Ir štai išaušo tiesos akimirka. Kovojantis su Dievu ištiesia savo rankas.
Šių dienų žydų rašytojas Artūras Vaskovas savo knygoje „Grumtynės su Dievu" rašo, kad grumtynės yra labai panašios ir į meilę, ir į karą. Naktį susidūręs su paslaptingu asmeniu, o dieną - su savo broliu Ezavu, Jokūbas patyrė ir viena, ir kita. Per atstumą sunku atskirti apkabinimą nuo smaugimo.
Dievas lengvai nepasiduoda. Visgi, panašu, kad Jam patinka atkaklios pastangos laimėti, net tuomet, kai kautynių baigtis jau būna akivaizdi. Galbūt tą ilgą naktį paupyje Jokūbas išmoko priešinimąsi pakeisti meile. Jei nebūtų akis į akį susitikęs su Dievu, vargu ar Jokūbas savo broliui būtų ištaręs: Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą (Pr 33, 10).
Nors Jokūbas savo gyvenime darė daug klaidų, tačiau jo vardu buvo pavadinta giminė ir tauta, jo vardas tapo reikšmingas ir mums visiems, kurie kovojame su Dievu. Pasak Pauliaus, mes visi esame Izraelio vaikai - visi, kurie kovojame su Dievu ir tvirtai įsikimbame į Jį tamsoje, kurie vejamės Dievą ir pareiškiame: „Aš Tavęs nepaleisiu". Mums priklauso palaiminimai, pirmgimystės teisės ir karalystė.
E. M. Boundsas, parašęs aštuonias knygas apie maldą, apibendrino: „Pati nuostabiausia ir sėkmingiausia malda yra tuomet, kai nusiteikiama grumtis su Dievu". Mūsų atviri nepasitenkinimo protrūkiai nekelia Dievui grėsmės, o kartais net gali pakeisti Jo veiksmus.
Išnarintas Jokūbo klubo sąnarys tik įrodė, jog tą naktį dykumoje Dievas galėjo užbaigti jų kovą bet kurią akimirką. Tačiau paslaptingas asmuo vis delsė ir leidosi laikomas tiek, kiek tik Jokūbas norėjo jį laikyti...
Iš www.christianitytoday.com
vertė Eglė Rimkienė
Dail. C. Cook. „Jokūbas grumiasi su Dievu“
