Mano namų grupelė ką tik baigė vakarieniauti ir mes išsakėme maldos poreikius. Krisė sielvartaudama papasakojo, kad jos duktė savaitgalį planuoja apsigyventi su savo vaikinu, ir prašė mūsų pasimelsti, kad Dievas tam sutrukdytų.
Paprastai stengiuosi neskirstyti žmonių maldos poreikių, bet man nepatinka prašymai, į kuriuos, manau, Dievas tikrai neatsakys. Šįkart aš netylėjau.
Kai jie visi sulaikė kvapą, aš paaiškinau: „Manau, visi suprantame, kodėl tu nori, jog Dievas neleistų tam įvykti. Jei kas nors mano, jog Dievas nori taip pasielgti, galite to melsti. Aš visgi svarstau, ar prašymas, jog Dievas nepaisytų asmens gebėjimo daryti moralinius pasirinkimus, nėra panašus į burtininkavimą".
Mačiau, jog Krisė verda pykčiu dėl mano tiesmukumo, todėl turėjau paskubėti: „Siūlau pasimelsti, kad Dievas apsireikštų tavo dukteriai, kad Jis leistų jai aiškiai suvokti, kokį pasirinkimą ji daro. Ir kad Dievas parodytų tau, kaip pasitikėti Juo ir mylėti dukrą, net jei ji padarys pačią kvailiausią klaidą savo gyvenime".
Vos spėjus viską išsakyti, Krisė apsipylė ašaromis: „Būtent to man ir reikia".
Sustojome ratu pasimelsti. Užuot meldę, kad situacija nepasisuktų bloga linkme, mes meldėmės už Krisę. Tai, kas galėjo būti paviršutiniška užuojautos išraiška, virto nuostabiu atradimu, kaip Dievas veikia sudėtingose situacijose.
Maldos žabangos
Maldos susirinkimuose paprastai išsakoma daugybė prašymų, saujelė žmonių pasiūlo greitai pasimelsti už poreikių sąrašą. Tačiau mes retai susimąstome, ar mūsų prašymas dera su Dievo valia, ar atitinka tai, kaip Jis nori veikti. Retai kada toliau domimės situacija, kad sužinotume, ar Dievas atsakė į maldą. Dažnai tiesiog meldžiame už sąrašą norų, tarsi mėtytume smiginio strėlytės į balionus ant sienos, stengdamiesi nors į vieną pataikyti.
Mano jaunėlis sūnus padėjo man suprasti viso to kvailystę. Vieną rytą visa šeima skaitėme Evangelijos pagal Joną 15 skyrių, kai jis išpyškino: „Tai netiesa!" Buvau ką tik perskaitęs eilutę apie tai, jog Dievas duoda mums visko, ko tik Jo prašome. Bet mano penkiametis sūnus jau žinojo, jog daugelis dalykų, dėl kurių drauge su šeima meldėmės, neįvyko. Svarsčiau, ar mūsų maldos gyvenimo praktika, norim to ar nenorim, moko jį, kad malda tėra įnoringo mąstymo išraiška?
Nors tą akimirką malda suteikia paguodą, bijau, jog daug maldos prašymų moko mus žiūrėti į Dievą kaip į džiną. Nenoriu, jog mano sūnui, broliui ar sesei susidarytų toks įspūdis. Nebenoriu melsti to, kas, mano manymu, nesutampa su Dievo širdies troškimais.
Štai keli maldos prašymų tipai, kurie labiau atspindi mūsų žmogiškus troškimus nei Dievo norus. Ar juos atpažįstate?
Smulkūs, kasdieniški poreikiai. „Pasimelskime, kad aš pasveikčiau nuo peršalimo" arba „Prašome, jog bažnyčios išvykos į gamtą metu nelytų". Mums labai svarbūs mūsų planai ir patogumas, bet ar negali būti, jog Dievas mąsto plačiau? Ar negali būti, jog aplink gyvenantiems ūkininkams žūtbūt reikia lietaus? Mūsų maldos turi atspindėti dalykus, kuriuos tikrai tikimės, jog Dievas padarys, o ne tik mūsų neapgalvotas viltis ir užgaidas.
Savanaudiški poreikiai. „Padalinį, kuriame tarnauja mano brolis, perkelia į Bosniją. Pasimelskime, kad jam nereikėtų ten vykti". Nors ir suprantame už šio prašymo slypinčias emocijas, tačiau visgi prašymas netinkamas. Jei jis yra kariškis, kodėl gi jis neturėtų ten vykti? Dievo tikslai dažnai apima ir sunkumus bei pavojus. Ar mums derėtų prašyti, kad Jis pakeistų savo tikslus dėl mūsų patogumo?
Kontroliuojantys poreikiai. Manau, jog kartais, kaip ir Krisės atveju, prašydami Dievo pakeisti kitų žmonių elgesį pagal mūsų norus, tiesiog spjaudome prieš vėją. Jis neverčia žmonių laikytis net Jo valios, tad kodėl Jis turėtų priversti juos elgtis pagal mūsiškę?
Manipuliatyvūs poreikiai. Ne visos mūsų maldos yra nukreiptos į Dievą. Dažnai mes esam tik šiek tiek diplomatiškesni nei keturmetė mergaitė, kuri žinojo, ko nori, ir prašė: „Jėzau, prašau, padėk Bobui ir Laurai pliaukštelėti savo vaikams, kad jie nemuštų manęs, kai pas juos ateinu". Turiu pripažinti, šiuo atveju tai suveikė, bet nemanau, jog maldos paskirtis - siųsti subtilias (ar ne tokias subtilias) žinutes tikintiesiems.
Kaltinantys poreikiai. Bažnyčioje, kurią lankiau seniau, grupelė meldėsi už nevaisingą moterį. Jie manė, jog ji negali pastoti, nes jos vyras nepakankamai dievotas ir negali būti geras tėvas. Taigi, jie prašė Dievo jį pakeisti. Ji kaltino jį ir mėgino priversti pasikeisti. Visiškai nusivylusi ji atėjo pas mane. Pasakiau jai, jog, mano manymu, jie prasilenkė su reikalo esme: nė vienas mūsų nėra vertas gauti Dievo dovanas. Jei Dievas lauktų, kol kiekvienas būtų pasiruošęs susilaukti kūdikio, niekas taip niekuomet ir negimdytų.
„Masiniai" poreikiai. Nežinau, kodėl mes manome, jog jei melsis daugiau žmonių, bus didesnė tikimybė, kad maldos bus atsakytos. Aš, kaip turbūt ir daugelis, prašymų pasimelsti gaunu ir internetu. Prašoma pasimelsti už žmones, kurių nepažįstu, už reikmes, su kuriomis nesu susipažinęs.
Dievo atsakymai į maldas nepriklauso nuo išsiuntinėtų prašymų kiekio. Malda skirta dviems ar trims ištikimiems tikintiesiems, kurie gali susitarę karštai užtarti, o ne daugybei nesusijusių žmonių.
Maldos patarimai
Malda padeda mums suprasti, ką daro Dievas, pastebėti Jo ranką, veikiančią mūsų gyvenime. Gyvai bendrau-jant maldoje Jis mus keičia. Taigi malda nėra priemonė manipuliuoti Kūrėjo planu, tai - būdas, kaip Kūrėjo ranka gali mus keisti ir formuoti.
Ne visos maldos grupės tai supranta. Ne visi maldos prašymai paremti tokiu supratimu. Apmąstykite penkis patarimus, kurie gali pakreipti jūsų maldas taip, kad puoselėtumėte nuolatinį, jus keičiantį bendravimą su Dievu.
1. Melskitės su žmonėmis, kurie susipažinę su situacija. Meldžiantis už poreikius esame gundomi susiaurinti prašymą iki veiksmų plano, kurio norime, kad Dievas imtųsi, ar dovanų, kurias norime, kad Jis duotų. Tačiau Dievui svarbūs visai kiti dalykai.
Kai pasiekia žinios apie į karą siunčiamą brolį, neprašykime Dievo išlaikyti jį namuose. Tuomet maldos tikslu tampa įvykiai, nors dėmesys turėtų būti sutelktas į žmones. Tai apriboja ir besimeldžiančius, siūloma melstis už labai siaurą poreikį, neleidžiant įsižiūrėti, kokios yra Dievo širdies nuostatos tuo klausimu. Juk galėtume melstis dėl sesers baimės, motinos susirūpinimo, paties kareivio tikėjimo. Galime prašyti, kad Dievas suteiktų drąsos ir pasitikėjimo, kad Jis padėtų įveikti visas baimes, kad brolis patirtų Dievo artumą. Tai liudija apie Dievo darbus, ir į tokias maldas Dievas atsako.
Supratau, kad mažesnėse grupelėse turime progą apsvarstyti žmogaus bėdą ir padėti jam atpažinti Dievo veikimą. Kartais šio tipo maldai gali būti per didelės net namų grupelės. Visuomet maniau, kad efektyviau yra susiskirstyti mažomis grupelėmis, po 2-3 žmones, kurie pažįsta vienas kitą, ir skirti laiko drauge aptarti situaciją.
2. Ieškokite Dievo požiūrio. Daug mūsų maldų apsiriboja tuo, ką mes manom esant geriausia, bet dažnai tai nesutampa su tuo, ką daro Dievas.
Man patinka, kaip Petras ir Jonas atsakė į fariziejų grasinimus juos nubausti, jei jie nenustos skelbti apie Jėzų. Susitikę su kitais tikinčiaisiais pasimelsti, jie neprašė lengviausio dalyko. Jie galėjo melsti, kad fariziejai atsiverstų arba, kad Dievas nušluotų juos nuo žemės paviršiaus. Bet nė viena iš šių galimybių, jų manymu, nesutapo su Dievo valia, todėl jie meldė drąsos tęsti Dievo jiems pavestą darbą, nors ir žinojo, kad už tai galėjo būti sumušti, įkalinti ar net nužudyti.
Pirmasis maldos žingsnis turėtų būti prašymas, kad Dievas atskleistų savo sumanymus tai situacijai, tada reikėtų stabtelėti ir laukti Jo atsakymo. Henry Blackaby savo knygoje „Patirti Dievą" ragina pasitikėti Dievu, jog Jis parodys, ką daro mūsų gyvenime. Prieš meldžiantis keliese, gerai yra pasikalbėti, galbūt kas nors turi kokių nors įžvalgų, kaip melstis už tuos žmones.
3. Te pasitikėjimas, o ne baimė įkvepia jūsų maldas. Baimė nužudo maldą, nes tai priešinga pasitikėjimui. Daugelis mano maldų, net vidutiniame amžiuje, buvo įkvėptos nerimo ir baimių. Pamenu, kai meldėmės už mūsų finansinę situaciją: nors ir turėjome pakankamai, kad šiuo metu poreikiai būtų patenkinti, aš nerimavau dėl ateities. Pasitikėjau Juo pakankamai dėl šiandienos, bet vis meldžiau, kad Jis patrauktų mano nerimą dėl rytdienos. Bet Dievas nenorėjo, kad pasitikėčiau savo santaupomis ar kuo kitu, Jis norėjo, kad pasitikėčiau Juo.
Mano gebėjimas pasitikėti Jėzumi, nesvarbu, kokios aplinkybės mane supa, labiausiai stiprina mūsų santykius. Jis retai atsako į maldas, kai prašau pakeisti aplinkybes, kad reikėtų mažiau Juo pasitikėti. Jis visuomet trokšta, kad aš labiau Juo pasitikėčiau.
Maldos, persmelktos tikėjimu, kuris remiasi iš Dievo meilės kylančiu saugumu ir pasitikėjimu Jo charakteriu, bus daug efektyvesnės nei peticijos, siekiant palengvinti gyvenimą.
Kai ko nors išsigąstu, išmokau iš pradžių melstis dėl savo baimės ir prašyti didesnio Dievo meilės apreiškimo, o tik paskui melsti konkretaus trokštamo rezultato. Melsdamasis už kitus stengiuosi elgtis taip pat.
4. Melskitės susitarę. Šio nuostabaus maldos aspekto išmokau iš vietinių australų krikščionių.
Vyras, vedęs maldos susirinkimą, pasiūlė keletą neįprastų instrukcijų: „Šįvakar melsimės tik dėl to, dėl ko visi sutariame. Jei norite už ką nors pasimelsti, paklauskite grupės, ar visi manote taip pat. Jei taip, galime susitarę melstis. Jei ne, kol kas tai praleisime ir judėsime prie kitų maldos prašymų". Vėliau paklausiau jo, kodėl jis pasiūlė šias neįprastas taisykles. Jis atsakė, jog jie suprato, kad kartais malda gali būti ir subtili manipuliacijos forma: „Jei žmogus yra prislėgtas, visi meldžiasi, kad jis pasijustų laimingas. Tuomet žmogus jaučia spaudimą maldos pabaigoje šypsotis ir sakyti: „Ačiū, jaučiuosi geriau", nors nebūtinai taip jaučiasi. Galbūt šiuo metu jam nereikia „jaustis geriau". Galbūt jam reikia išmokti likti ištikimam Dievui, net ir patiriant sunkumus.
Jei žmogus, už kurį meldžiamasi, nesutinka ar nesupranta išsakytų įžvalgų, maldos grupė atidės tai į šalį ir susitelks į tai, ką širdyje turi kiti žmonės. Dažnai po dviejų ar trijų savaičių žmogus, už kurį nebuvo melstasi taip, kaip jis buvo prašęs, pasakoja supratęs, jog tai ir buvo malda, kurios jam reikėjo".
Prašydami vienas kito leidimo melstis konkrečiu būdu, šie australai praktikavo nuoširdesnę ir tikresnę maldos formą. Jie turėjo ir puikią progą pasidalinti įžvalgomis, suprasti, ką Dievas sako. Tai suteikė jiems laisvę melstis drąsiai, nes jie žinojo, kad siekia tų pačių dalykų.
5. Sekite situaciją. Niekas labiau neišreiškia mūsų rūpesčio žmogumi nei vėlesnis pasidomėjimas, pavyzdžiui, telefono skambutis po kelių dienų, pasiteiraujant, kaip žmogui sekasi ir kas vyksta jo gyvenime po maldos.
Esu įsitikinęs, jog nepraktikuojame to, nes turime tiek mažai vilties, jog mūsų maldos gali ką nors pakeisti. Bet jei mūsų tikslas yra suprasti, ką Dievas daro, ir matyti, kaip Jis įvykdo savo valią konkrečioje situacijoje, tuomet pirminė malda tėra proceso pradžia.
Jei vis dar nieko neįvyko, galime prašyti Dievo išminties. Ar šioje situacijoje Jis veikia kitaip nei mes manėme? Ar Jis moko mus būti ištvermingus ir tęsti tai, ką pradėjome?
Dalyvavimas visame procese, kol kas nors išsispręs, bus ne tik palaiminimas tuo konkrečiu atveju, bet ir pamoka apie maldą ateičiai.
Laiško filipiečiams 4 skyriaus 6 eilutėje mes raginami prašyti Dievo, bet ten nesakoma, jog tikėtumės, jog atsakymai bus tokie, kokių norime. Dievas nėra fėja, kuri pamoja stebuklinga lazdele ir pakeičia visas aplinkybes pagal mūsų užgaidas. Tikra malda yra procesas, kai įsigiliname į kito žmogaus poreikį, meldžiamės, suprasdami Dievo veikimą, ir domimės situacija, kol pamatome Dievo atsakymą.
Melstis laukiant yra rizikinga, bet tai gali nuvesti iki nepaprastų maldų. Vienas Henrio Nouveno dvasinių vadovų kartą už jį meldė: „Te visi tavo lūkesčiai bus sužlugdyti. Te visi tavo planai bus suardyti. Te visi tavo troškimai virs nieku, kad galėtum patirti vaiko bejėgiškumą, skurdą ir dainuoti bei šokti, patirdamas Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilę". Nors nerekomenduočiau taip melstis už žmogų, kurį mažai pažįstate, tačiau šis pavyzdys rodo, kad žmogus suprato Dievo nuostatą maldos atžvilgiu.
Mokyti žmones sulaužyti savo darbotvarkę, nesilaikyti savo planų, prisiliesti prie Dievo meilės ir aistros yra didelis iššūkis, bet tai pagilins ir atgaivins jūsų maldos gyvenimą.
Iš www.christianitytoday.com
vertė Miglė Kavaliukaitė
