Bėgant metams, skaitydamas Šventąjį Raštą ir iš patirties suprantu, kad Dievui patinka atsakyti į maldas. Dažniausiai Jis į mūsų maldas atsako vienu iš penkių būdų.
„Ne, Aš tave per daug myliu"
Visatos Viešpats nėra įsipareigojęs į visas maldas atsakyti „taip". Ir tai yra gerai, ypač atsižvelgiant į tai, ko kartais mes prašome. Tačiau kartais ir į giliausius mūsų širdies troškimus Dievas atsako „ne". Ar esate tai patyręs? Aš esu... Išgyvenau tai tuomet, kai mano draugė Diana neteko klausos, mano anyta susirgo poliomelitu, o mano sūnėnas susirgo Aids.
Vargu, ar mane pažinotų kaip Luisą Palau jaunesnįjį, jei Dievas nebūtų atsakęs „ne" į mano ankstyvosios vaikystės maldas. Mano tėvas, Luisas Palau vyresnysis, mirė nuo plaučių uždegimo praėjus dešimčiai dienų po mano dešimtojo gimtadienio. Mirtis man tapo pačiu nepaneigiamiausiu dalyku šioje žemėje. Visa kita galima racionaliai paaiškinti, galima dėl to diskutuoti, tačiau yra akimirkų, kai mirtis yra čia pat ir žvelgia tau tiesiai į veidą. Taip kartais nutinka net ir labai dievotiems žmonėms, nesvarbu, kaip karštai mes melstumės. Kodėl? Todėl, kad vis dar gyvename puolusiame pasaulyje.
Nuolat tai prisimenu, ypač po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų atakų Amerikoje. Dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimų buvo pasigailėta, bet Dievas atsakė „ne" į tūkstančius kitų maldų. Ar tos mirtys nėra beprasmės? Viliuosi...
Be jokios abejonės, mano tėvo mirtis labiau nei kas nors kita mano gyvenime, žinoma, išskyrus atsivertimą į Kristų, paveikė mano tarnystę. Mano noras ir troškimas - kad žmonės susitaikytų su Dievu ir mirtų, žinodami, kad jie bus su Jėzumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 23).
Ar tai reiškia, kad mums nereikia vargintis ir melstis? Priešingai. Bėgant metams, keliaudamas po pasaulį, atradau keturis būdus, kuriais Dievas dažniausiai atsako į maldas teigiamai. Patikėkite manimi, Jam patinka atsakyti „taip".
„Taip, bet turėsi palaukti"
Dažnai mes tikimės staigaus atsakymo į maldą: „Tu to nori, ir aš to noriu". Bet Dievas taip nesielgia. Jei norime sulaukti to, ką Jis yra numatęs geriausio, turime būti kantrūs. Kartais, kad ateitų atsakymas, mums reikia sulaukti, kol laikrodis išmuš dvylika.
Filas Kalavėjus nežinojo, ką atsakyti savo mažiems vaikams, kai šie paklausė, ar jų mamytė mirs. Jo žmona Ramona kentė baisius priepuolius. Šimtai giminaičių ir draugų meldėsi, tačiau Ramona nyko akyse. Gydytojai išbandė viską, tačiau 1996 metų rudenį priepuoliai buvo labai dažni. Filas retai kada palikdavo žmoną vieną. Jis svarstė, ar ji sulauks savo trisdešimtmečio. Vieną vakarą, kai viskas atrodė absoliučiai beviltiškai, Filas, vaikščiojęs tamsiame kieme, galiausiai puolė ant kelių ir sušuko: „Dieve, nebegaliu daugiau pakelti... Prašau, daryk ką nors!"
Staiga jo atmintyje iškilo vieno gydytojo pavardė. Filas jam ir paskambino. Jau kitą rytą gydytojas apžiūrėjo Ramoną ir diagnozavo retą tam tikrų medžiagų trūkumą. Po savaitės Ramonos priepuoliai baigėsi, jos akys vėl sužibo. Stebuklas buvo toks neįtikimas, kad vyras sako: „Dievas sugrąžino man žmoną!"
Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta (Mt 7, 7).
„Taip, bet ne tai, ko tu tikiesi"
Ar prašėte kada nors Dievo jus naudoti? Jei taip, tikėkitės paties netikėčiausio!
JAV nacionalinėje futbolo lygoje žaidė puolėjas Šermanas Smitas, dar vadinamas „Tanku", per 180 cm ūgio ir 100 kg sveriantis raumenų kalnas, su kuriuo tikrai nenorėtum susidurti. Jis taip dažnai pargriaudavo gynėjus, kad šiaurės vakarų pakrantėje, kur žaidė Sietlo Jūros plėšrūnų komandoje, buvo kone dievinamas.
Tuomet visai netikėtai komanda išsiuntė populiariausią savo žaidėją į San Diego komandą. Per naktį pasikeitė visas šio puolėjo, kurio krikščioniškas tikėjimas buvo toks pat tvirtas kaip ir jo raumenų masė, gyvenimas. Naujoje komandoje pabuvęs vos kelias savaites jis susižeidė kelį. Gydydamasis reabilitacijos klinikoje, jis klausė Dievo, kam Jis siuntė jį į San Diegą?
Tačiau kol jo kelis gijo, jis turėjo galimybę atvesti pas Viešpatį vieną iš savo komandos draugų. Šis atsivertęs jaunuolis, Mailsas Makfersonas, tapo puikiu jaunimo pamokslininku, kurio pamokslai per metus pasiekia dešimčių tūkstančių jaunuolių širdis.
Ar dar svarstote, kodėl Šermanas buvo išsiųstas į San Diegą? Nes Dievas norėjo jį panaudoti!
Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus (Pat 3, 5-6).
„Taip, ir čia dar ne viskas"
Ar kada galvojote, ar Dievas iš tiesų žino, ko jums reikia ir ko jūs norite?
Australas Deividas Smolbounas jautė, kad Dievas nori, jog jis gimtajame krašte, kur tik 5 procentai gyventojų tikėjo Kristumi, rengtų krikščioniškus koncertus. Šiam tikslui Deividas paėmė didelę paskolą, dėl kurios vėliau kreditoriai konfiskavo jo namus, ir šešių vaikų tėvas ėmė ieškotis kito darbo. Vienas artistas pasiūlė jam darbą Nešvilyje. Šeima pardavė baldus, kitą turtą ir įsigijo bilietus į JAV. Jiems atvykus buvo pranešta, kad darbo vietos nebeliko. Kai su žmona jie papasakojo vaikams, kas nutiko, visi puolė ant kelių ir prašė Dievo pagalbos.
Ėmė vykti įdomūs dalykai: Dievas parūpino šeimai produktų, mažytį sunkvežimį ir keistų darbelių. Didžiausias siurprizas buvo kontraktas dėl jo vyriausios dukters dainų įrašo. Būdama vos 15-os, Rebeka, pasivadinusi senąja šeimos pavarde St. James, įrašė savo pirmąjį albumą.
Šiandien Deividas reklamuoja savo dukters koncertus. Rebeka St. James tapo viena populiariausių krikščionių atlikėjų Amerikoje. Žurnalas „Christianity Today" („Krikščionybė šiandien") paskelbė ją viena iš 50 populiariausių krikščionių lyderių iki 40 metų amžiaus. Ji kviečiama dainuoti įvairių evangelinių švenčių ir festivalių metu.
Nėra jokių abejonių, kad Dievas žinojo, ką daro. Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, - sako Viešpats. - Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi (Jer 29, 11).
„Taip. Jau maniau, kad niekada nebepaprašysi..."
Daug žmonių galvoja, kad malda - sudėtingas reikalas. Tiesą sakant, pati paprasčiausia malda gali dovanoti jums stebuklą, kurio jums reikia, ir tada, kai jums to reikia.
Po rimto nuopuolio Lukas Malderis, vyresnio amžiaus vyras, maldoje pakvietė Kristų į savo širdį. Jis meldėsi ir už savo žmoną Klarą, kuri tuo metu viešėjo pas seserį Kalifornijoje. Tą pačią dieną Klara išgirdo Evangeliją ir patikėjo Kristumi.
Krikščionis karikatūristas Ronas Vyleris svajojo sukurti evangelizacinį bukletą, bet jam reikėjo naujo kompiuterio. Jis sužinojo, ko jam reikia, ir pradėjo to melsti. Po dviejų savaičių jam paskambino draugas ir iš niekur nieko pasiūlė naują kompiuterį - būtent tokį, kokio Ronui reikėjo. Vos tik kompiuteris buvo pajungtas, Ronui paskambimo iš vienos bendruomenės ir paprašė sukurti visą seriją evangelizacinių bukletų.
Mano draugai Estebanas ir Karmela Tosoni važiavo vieno aukščiausių kalnų pervaža, kai jų mašina sugedo. Artimiausias miestelis buvo maždaug už 30 km. Tosoni šeima meldė, kad Dievas atsiųstų pagalbą. Kai jie atsimerkė, prieš akis išvydo tarsi iš niekur atsiradusį mechaniką, kuris paklausė, ar galėtų jiems kuo padėti, sutaisė jų degalų filtrą ir... tiesiog dingo.
Sutapimai? Vargu...
Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda (Jok 5, 16).
Iš www.christianitytoday.com
Vertė Raimonda Jašinauskienė
