2011-04-11
Jėzus Kristus į juos atsako visiškai kitaip nei mes tikėtumėmės. Kai būrelis jaunų vyrų paklausė, kas dangaus karalystėje užims aukščiausią „socialinę" padėtį, Viešpats tarp jų pastatė vaiką - žemiausio lygmens atstovą tuometinėje visuomenėje - ir labai rimtai pasakė: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3). Mokinių noras ir lūkestis pagal šio pasaulio normas dalintis valdžios postus bei įtakos zonas dangaus karalystėje buvo visiškai nepateisinamas. Taip mąstant nebuvo jokios galimybės į ją patekti. Reikėjo suprasti, jog toks požiūris yra iš esmės nedoras, nuoširdžiai jo atsisakyti, o apie šalia esančius mokytis galvoti kaip apie aukštesnius už save. Didžiausias dangaus karalystėje bus tas, kuris pamins visas savo ambicijas bei pranašumo siekį prieš kitus ir taps mažiausiu.
Mokinių požiūris į tarpusavio santykius buvo absoliučiai ydingas. Jis kėlė labai didelį pavojų tiek patiems mokiniams, tiek kitiems šalia jų esantiems tikintiesiems. Siekdami būti pranašesni už kitus, imame niekinti mažesniuosius ir tampame jiems papiktinimu. Todėl Viešpats, aiškindamas mokiniams, jog keldami tokį klausimą jie patys sau uždaro dangaus karalystės vartus, kalbėjo toliau: Kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima. O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį. Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį. Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą. Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę. Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų - iš tiesų sakau jums - jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios. Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių (Mt 18, 4-14).
Visi šie Viešpaties žodžiai - išsamus atsakymas į klausimą „Kas didžiausias?" Atpažinti Kristų kiekviename tikinčiajame ne visada paprasta. Šeštame Apaštalų darbų skyriuje skaitome, kaip Jeruzalės bažnyčioje teikiant kasdienį aprūpinimą buvo apeinami kai kurie žemiausią socialinę padėtį užimantys bendruomenės žmonės. Vietiniai tikintieji, tikrieji Jeruzalės gyventojai, manė, jog skirstydami maistą gali būti nedėmesingi graikiškai kalbančių tikinčiųjų našlėms. Su ta pačia nuostata Korinto bažnyčioje susidūrė apaštalas Paulius, kai dvasingesniais save laikantys bendruomenės nariai tapo papiktinimu silpno tikėjimo broliams ir tokiu būdu nusižengė Kristui (1 Kor 8, 9-13). Vieni tikintieji manė, kad gali atsainiai elgtis su kitais. Jie galvojo esą svarbesni bei reikšmingesni už anuos. Tačiau vargas tam žmogui, kuris sukelia papiktinimą, nes mūsų dangiškasis Tėvas nenori, jog pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių. Viešpačiui Jėzui Tėvo noras yra įsakymas - tą patį jis turėtų reikšti ir mums.Priimti Viešpaties požiūrį nėra lengva. Daug kartų skaityti aiškūs žodžiai: geriau su girnapuse ant kaklo būti paskandintam jūroje, negu pastūmėti į nuodėmę vieną iš tikinčiųjų. O kaip sunkiai jie pasiekia širdį ir tampa tikrai suvokta tiesa. Viena yra būti skaičiusiam ir žinoti, visai kita - patikėti, širdies akimis pamatyti Kristaus abibūdinamą tikrovę.
Išdidumas apakina. Nebematai nei papiktinimų, nei nuodėmės grėsmės. Nebesupranti, kad nusidėti yra baisiau nei prarasti kūno dalį, kad širdyje paniekinti varganą tikėjimo brolį yra blogiau nei tapti luošiu.
Patrauklios darosi mintys, jog kiekvienas tegul pats rūpinasi savo išgelbėjimu. Kodėl turėčiau palikti devyniasdešimt devynias garde tvarkingai susibūrusias avis ir kažkur belstis, ieškodamas vienos nuklydusios? Jei sugebėjo nuklysti, tegul dabar pati randa kelią atgal. Tačiau tai - savo pranašumus matančios širdies mintys. Ką tuomet turiu daryti? Kaip to nuklydusio savo brolio ar sesers ieškoti?
Jėzus moko ir aiškina toliau: Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad „dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis". Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas (Mt 18, 15-17).
Siauras kelias, vedantis į gyvenimą, nelengva eiti ieškoti paklydusios avies. Kur kas paprasčiau pasukti plačiu keliu ir su kuo nors kitu „aptarti" brolio ar sesers nuodėmes. Tačiau Viešpats liepia eiti ir pasakyti apie jo kaltę prie keturių akių. Tai nereiškia išlieti jam savo nepasitenkinimą ar tiesiog jį aprėkti. Priešingai, nuolankiai su Viešpaties pagalba ieškoti būdo laimėti savo brolį ar seserį. Toks žygis neapsieis be maldos, apmąstymo, pasiruošimo. Neabejoju, kad pradėjus kalbėtis dažniausiai pasirodys, jog būta nesusipratimo (tik pagalvokite, kaip baisiai buvo galima pakenkti sau ir savo artimui, pasukus plačiuoju keliu ir, iškreipto vaizdo apie nusidėjusį brolį pagrindu pasinėrus į apkalbas, neteisingai apšmeižti).
Gali taip atsitikti, jog brolis ar sesuo nepaklausys, susikalbėti neišeis, liksi neišgirstas. Tačiau ir tai dar ne pabaiga. Paklydusiojo paieškos vyksta toliau. Jei nepavyko vienam rasti bendros kalbos, reikia pagalbos. Pasikvieti dar vieną ar du, meldiesi su jais kartu, ir tuomet jau dviese arba trise einate pas tau nusidėjusį. Tiesiogiai į konfliktą neįtrauktų žmonių pastabas lengviau išgirsti. Tačiau net jei ir šiuo atveju nepavyko, yra dar viena galimybė - pranešti bendruomenei. Ir tik tuomet, kai žmogus akivaizdžiai užkietina širdį ir nesileidžia į jokias kalbas, Viešpats sako, kad paklydusio „paiešką" galime nutraukti.
Ir tuomet, išklausęs šitų pamokymų, vienas iš mokinių uždavė antrą klausimą: Kiek kartų turiu atleisti broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?
Manau, jog abu klausimai labai tampriai susiję. Kai kyla pirmas, kyla ir antras, o jei kyla antras, tai ir pirmas skamba širdyje. „Kas didžiausias?" ir „Kiek kartų turiu atleisti broliui?" Kol šie klausimai nenutyla sielos gelmėje, dangaus karalystės durys uždarytos.
Atsakydamas į antrą klausimą Kristus kalbėjo, jog tikras atlaidumas neskaičiuoja kartų, ir papasakojo labai vaizdingą palyginimą apie niekam tikusį tarną. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: „Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu". Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!" Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu". Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!" Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 23-35).
Apaštalas Petras, uždavęs minėtą klausimą, nesitikėjo tokio atsakymo. Pasirodo, jis yra nedoras tarnas. Tiek jam, tiek mums tai žmogišku protu nesuvokiami standartai. Dieviškas gyvenimas žmogui atrodo beprotiškas. Nekaupti atleidimų kartotekos, neprisiminti artimo žmogaus nusižengimų - mums tai rodos neįmanoma, kai po dar vienos brolio ar sesers netobulumo apraiškos, po akimirkos susierzinimo sujudinti atmintyje kaip gyvi iškyla to paties žmogaus ankstesni nusižengimai ir minčių koridoriuose vėl nuaidi nervingas „Kiek galima?"
Kaip išeiti iš užburto rato, nebesiaukštinti ir iš širdies atleisti broliui jo nusižengimus? Manau, kad nėra momentinės permainos recepto. (Jeigu toks būtų, Lukas, rašydamas apie „paskutinės vakarienės" įvykius, nepasakotų apie tą pačią mokinių diskusiją „Kas didesnis?"). Tačiau yra kelias, kuriuo einant mumyse ryškės Viešpaties atvaizdas. Kristaus apaštalų gyvenime didysis lūžis, mano manymu, įvyko Viešpaties nukryžiavimo ir mirties dienomis. Tuomet jie iš arti pamatė savo skolos dydį. Mūsų gebėjimas atleisti broliui irgi priklauso nuo to, kaip aiškiai suvokiame Dievo atleidimo dydį. Todėl, norint iš širdies atleisti, būtina atidžiai įsižiūrėti į Viešpaties kančią bei mirtį, visą laiką turint omeny, jog tai vyko dėl mūsų nuodėmių. Aiškiau suvoktas dieviško atleidimo dydis padės nusižeminti. Tuomet ir pirmas klausimas nebeteks pagrindo, nes Kristaus kančios akivaizdoje asmeniniams pranašumams nebelieka vietos. Dangaus karalystėje didžiausi yra tie, kurie tapo tokie kaip jų Mokytojas. Mes panašėjame į Jėzų ištikimai sekdami Juo ir savo dėmesio neblaškydami mintimis apie tarpusavio konkurenciją.
Visas mūsų peržvelgtas Mato evangelijos skyrius parodo, kaip išeiti iš užburto dviejų klausimų rato: įsižiūrėti į Viešpaties auką, kasdien aiškiau matyti Kristų šalia esančiame brolyje bei seseryje, branginti ir puoselėti tai, ką brangina ir puoselėja dangiškasis Tėvas.
Nuotr. R. Ratcliffe
