Interviu su vyr. pastoriumi Giedriumi Saulyčiu apie humanitarinių mokslų daktaro (PhD) disertacijos gynimąsi
Pirmiausia sveikiname jus, kovo 14 d. Londono Teologijos mokykloje sėkmingai apsigynusį daktaro disertaciją tema „XX a. pastoracinės teologijos kryptys bei jų santykis su pastoracine patirtimi posovietinėje Lietuvoje".
Iš pradžių norėčiau, kad sugrįžtumėm atgal ir prisimintumėm, kada ir kodėl nusprendėte imtis daktaro disertacijos rašymo? Tikriausiai bebaigiant magistro studijas JAV, Tarptautiniame Trejybės universitete?
Taip, apie daktaro disertacijos rašymą pradėjau galvoti baigiantis magistro studijoms. Svarsčiau, ar dar tęsti studijas, pabaigus Tarptautinį Trejybės universitetą, ar tuo jau ir baigti. Apsispręsti nebuvo lengva, nes reikalavimai disertacijai labai dideli, bet melsdamasis, po netrumpų vidinių ieškojimų, ryžausi šiam žingsniui ir nusiunčiau dokumentus į Londono Teologijos mokyklą. Kadangi viskas susiklostė palankiai- mano sprendimą palaikė bendrijos pastoriai, o mano pasiūlyta disertacijos tema susidomėjo Londono mokyklos rektorius dr. Derekas Tidballas - priėmiau tai kaip Dievo „ženklus" ir nusprendžiau studijuoti toliau.
Jutau, kad Dievas šaukia šiam žingsniui, kad man suteiktas Jo dovanas ir sugebėjimus reikia toliau tobulinti bei stiprinti. Juolab, kad magistro studijos ne iki galo atsakė į visus mano klausimus, tad norėjosi dar daugiau gilintis jau konkrečiai - į pastoracinės teologijos temą.
Kodėl suformulavote būtent tokią savo disertacijos temą: „XX a. pastoracinės teologijos kryptys bei jų santykis su pastoracine patirtimi posovietinėje Lietuvoje"? Ir kodėl nusprendėte ją rašyti Londono Teologijos mokykloje, o ne kur kitur?
Kaip jau ir minėjau, magistro studijos Tarptautiniame Trejybės universitete nesuteikė man išsamaus supratimo pastoraciniais klausimais: koks turi būti pastorius, ką reiškia sumaniai, pagal Dievo valią ganyti Jo kaimenę ir pan. Norėjau giliau patyrinėti kitų teologų darbus pastoracinės globos tema, sužinoti, kokios yra XX a. pastoracinės teologijos kryptys ir tendencijos Vakaruose, nes Rytuose, Sovietinėje erdvėje, teologinei minčiai vystytis, galima sakyti, nebuvo sąlygų, akademinė teologinės minties raida XX amžiuje iš esmės vyko Vakaruose. Šie veiksniai ir „padiktavo" man pirmą disertacijos temos dalį, na ir, žinoma, norėjau tai palyginti su mūsų autentiška, jau sukaupta pastoracine patirtimi posovietinės Lietuvos kontekste.Taip ir „susidėliojo" mano disertacijos tema.
Londono Teologijos mokyklą pasirinkau todėl, kad jos rektorius Derekas Tidballas yra vienas iš nedaugelio evangelikų, kurie gilinosi į pastoracinę teologiją. Būtent jo knyga „Skilful Shepherds" („Sumanūs ganytojai") mane ir pastūmėjo žengti žingsnį doktorantūros link. Tad aš labai nudžiugau, sužinojęs, jog mano disertacijos vadovu bus pats Derekas Tidballas.
Koks buvo šio darbo tikslas ir kokius uždavinius iškėlėte?
Šios disertacijos tikslas buvo išanalizuoti santykį tarp pagrindinių XX amžiaus Vakarų pastoracinės teologijos krypčių ir posovietinės Lietuvos evangeliškų bendruomenių pastorių patirties. Siekdamas šio tikslo, iškėliau tokius uždavinius: (1) išnagrinėti ir įvertinti pasirinktų užsienio teologų pastoracinės teologijos kryptis; (2) remiantis pagrindinėmis išvadomis, padarytomis išnagrinėjus minėtas pastoracinės teologijos kryptis, paruošti klausimyną Lietuvos pastorių apklausai ir ganytojiškos jų patirties įvertinimui; (3) išanalizavus surinktą klausimyno medžiagą, išskirti panašumus ir skirtumus tarp Vakarų pastoracinės teologijos koncepcijų ir Lietuvos pastoracinės praktikos; (4) nustatyti kaip (ir ar iš viso) XX amžiaus Vakaruose išvystytos pastoracinės teologijos kryptys yra pritaikomos posovietiniame Lietuvos kontekste.
Kaip suprantu, ši disertacija yra unikalus, iki šiol niekieno nesiimtas tyrimas. Galbūt galėtumėte trumpai nusakyti, kokias išvadas paskatino padaryti toks tyrimas? Ar XX a. Vakarų pastoracinės teologijos kryptys dera su posovietinės Lietuvos evangelikų pastoracine patirtimi? Gal jos yra per daug atitrūkusios nuo mūsų realybės, ar vis tik yra pritaikytinos Lietuvos kontekste?
Taip, jau po disertacijos apsigynimo komisijos nariai įvardino, kad tai pirmas tokio pobūdžio tyrimas Rytų Europoje, nors, kiek aš žinau, tokių darbų nebūta apskritai Europoje, bent jau man nepavyko aptikti. Na, o darbo išvados yra tokios: Lietuvos pastorių patirtis iš dalies siejasi su visais mano nagrinėtais XX amžiaus pastoracinės teologijos požiūriais. Mūsų šalies evangeliškų bendruomenių pastorių sielovadinė patirtis patvirtina įvairius Vakarų pastoracinės teologijos krypčių aspektus. Be abejo, kai kurie klausimai abiejų „stovyklų" suvokiami iš skirtingų perspektyvų, ir tokiais atvejais arba teologinė kryptis koreguoja pastoracinę patirtį, arba pastaroji - teologinę kryptį. Mano tyrimas parodė, kad adekvatus požiūris į pastoracinę teologiją turi būti labai platus, apimantis daug įvairių perspektyvų, pagrįstas pastoracine patirtimi, įgyta kituose sociokultūriniuose kontekstuose. Kitaip tariant, tiek pastoracinė patirtis praturtina teologiją ir yra jai reikalinga, tiek teologija formuoja pastoracinę patirtį.
Labai įdomu, kaip vyko pats disertacijos gynimasis. Juk teko gintis ne Lietuvoje, o Londone pagal britišką akademinę tradiciją. Kaip vyksta ta procedūra?
Iš kairės į dešinę: dr. Maxsas Turneris, dr. Williamas Atkinsonas, dr. Giedrius Saulytis, dr. Derekas Tidballas ir dr. Keithas Jonesas
Pirmas gynimosi procedūros etapas buvo pokalbis su gynimosi komisijos pirmininku, kuris, be kita ko, iškart pabrėžė, kad Britų švietimo akademinė sistema skiriasi nuo kitų Europos šalių, ir pirmas skirtumas yra toks, kad disertacijos gynimas yra uždaras ir niekas iš pašalinių negali dalyvauti (priešingai nei kad, pavyzdžiui, Lietuvoje). Kitas svarbus aspektas yra tas, kad studento disertacijos darbo vadovas neturi teisės pasisakyti, ir apskritai jo dalyvavimas gynimesi nėra būtinas. Pats studentas gali pakviesti savo darbo vadovą į disertacijos gynimąsi, raštiškai užpildydamas prašymą, arba nepakviesti jo, o pastarasis savo ruožtu gali priimti tą kvietimą arba nepriimti. Buvo malonu, kad Derekas Tidballas priėmė mano kvietimą ir dalyvavo man ginantis disertaciją, ir tai buvo kaip savotiškas moralinis palaikymas, nors, kaip jau minėjau, jam nesuteikiamas žodis ir taip pat jis negali gynimosi komisijai iš anksto raštu pateikti savo nuomonės ar pastebėjimų, kurie galėtų vienaip ar kitaip paveikti disertacijos vertinimą. Kitaip tariant, disertacijos vertinimas nėra iš anksto siūlomas, ir tik po gynimosi procedūros oponentai priima sprendimą, kaip įvertinti disertaciją.
Mano disertacijos gynimasis vyko nedidelėje auditorijoje. Oponentai, dr. Williamas Atkinsonas iš Londono Teologijos mokyklos ir dr. Keithas Jonesas, Tarptautinės baptistų seminarijos Prahoje rektorius, sėdėjo priešais mane ir darbo vadovą, o stalo gale - komisijos pirmininkas, Naujojo Testamento profesorius dr. Maxas Turneris, atsakingas už tai, kad visa procedūra vyktų pagal reglamentą. Pagrindinė gynimosi dalis - pusantros valandos trukusi oponentų klausimų ir mano atsakymų „kova". Oponentai siekia išsiaiškinti du pagrindinius dalykus: ar disertacija yra tikrai mano paties parašyta ir ar ji atitinka tuos reikalavimus, kad už ją būtų suteiktas daktaro laipsnis. Todėl oponentai būna iš anksto gerai susipažinę su ginamuoju darbu, jį išanalizavę ir atsineša paruoštas pastabas ir klausimus, kurių, beje, (kitaip negu pas mus) darbo autoriui iš anksto neatsiunčia, ir aš juos išgirdau tik per gynimąsi. Taip gintis, be abejo, nėra lengva, nes nežinai, iš kurios pusės būsi „puolamas", kita vertus, malonu, kad viskas vyksta neformaliai, supranti, kad tavo darbas yra gerai išnagrinėtas ir įvertintas visais aspektais iki smulkmenų.
Tad koks buvo priimtas ir paskelbtas disertacijos įvertinimas? Ir kokie anglų akademinėje sistemoje apskritai galimi ginamų disertacijų įvertinimai?
Po gynimosi oponentai su komisijos pirmininku pasiliko pusvalandžiui pasitarti ir parašyti disertacijos įvertinimą. Tuo metu mes su darbo vadovu turėjome išeiti į kitą patalpą ir jis, per visą gynimosi laiką negalėjęs kalbėti, pasidalino savo įspūdžiais. Anot jo, oponentų klausimai jau tarytum „išdavė", kad įvertinimas bus labai geras, nes nebuvo kvestionuojamos esminės disertacijos tezės, analizės metodai ir pan. O tai reiškia, jog oponentai priekaištų dėl disertacijos esmės neturėjo. Na, ir iš tiesų įvertinimas nuskambėjo toks: suteikti daktaro laipsnį su minimaliais darbo pataisymais. Pagal britų švietimo sistemos nuostatus tai yra antras įvertinimo variantas iš penkių galimų: pirmas - kai suteikiamas daktaro laipsnis be jokių darbo pataisymų (taip būna labai retai, kai, pavyzdžiui, disertacijos autorius jau yra apsigynęs laipsnį kitoje mokslo srityje, parašęs daug darbų ir jo ginamoji disertacija yra absoliučiai nepriekaištinga); trečias - suteikiamas daktaro laipsnis su didesniais darbo pataisymais (šis, kaip ne kartą man pabrėžė darbo vadovas, taip pat yra geras įvertinimas); ketvirtas - kuomet laipsnis nesuteikiamas ir darbą siūloma perrašyti ir gintis iš naujo, ir penktas - kai net nebesuteikiama teisė gintis dar kartą.
Tad aš, be abejo, esu patenkintas savo disertacijos įvertinimu.
Turint omenyje, kad anglų kalba vis tik nėra tavo gimtoji kalba, tai labai aukštas įvertinimas. Džiaugiamės, kad savo tarnystėje tau pavyko įkopti į dar vieną kalną. Dar kartą sveikiname ir dėkojame už pokalbį.
Pastorių kalbino Valdas Bačkulis.
Nuotr. D. Saulytienės
