Pasninkas nėra tik fanatikų praktikuojama dvasinė disciplina. Pasninkauja ne tik vienuoliai, kurie atsiskyrę nuo pasaulio gyvena kur nors olose. Ir pasninkauti turėtų ne tik tarnaujantys bažnyčioje, ir ne tik ypatingomis progomis.
Paprastai tariant, biblinis pasninkas yra susilaikymas nuo maisto, siekiant dvasinių tikslų. Pasninkas visuomet buvo normali bendravimo su Dievu dalis. Kaip atskleidžia aistringas Dovydo maldavimas 42 psalmėje, pasninkas veda į gilesnį, artimesnį bendravimą su Viešpačiu, stipresnį ryšį.
Kai dienai ar kelioms dienoms iš savo dienotvarkės mes išbraukiame valgymą, mūsų dvasia nurimsta, ją mažiau vargina šio pasaulio dalykai, ir ji tampa stebėtinai jautri Dievui, tam, ką Jis daro. Kaip 42 psalmėje ir skaitome: Gelmė šaukia gelmę (Ps 42, 7). Dovydas pasninkavo - jis troško ir alko Dievo, ir tas alkis buvo stipresnis nei natūralus kūno alkis. Taip jis pasiekė vietą, kur net patirdamas sunkumus jis galėjo šaukti iš savo dvasios gelmių Dievo gelmei. Jei nors trumpai akimirkai patirsite tokį artumą su Dievu - mūsų Tėvu ir šventu visatos Kūrėju, - jei bent trumpam išgyvensite tai lydinčius palaiminimus, pasikeis visa jūsų perspektyva. Jūs suvoksite, kad pasninkas - tai daugelio žmonių neįvertintas jėgos šaltinis.
Gyvendamas ir tarnaudamas žemėje Jėzus skyrė laiko pamokyti savo mokinius Dievo Karalystės principų, kurie yra visiškai priešingi tiems, kurių laikomasi šiame pasaulyje. Kalno pamoksle, ypač 6 evangelijos pagal Matą skyriuje, Jėzus pateikia pavyzdį, kaip mes, Dievo vaikai, turėtume gyventi. Čia nurodomos trys pagrindinės krikščionių pareigos: aukoti, melstis ir pasninkauti. Jėzus sakė: Kai aukoji..., kai meldiesi..., kai pasninkaujate... Taip Jis patvirtina, kad pasninkas, kaip ir aukojimas bei malda, yra normali krikščionio gyvenimo dalis. Ir šiai dvasinei disciplinai turi būti skiriama tiek pat dėmesio, kaip ir aukojimui ar maldai.
Rašydamas išminties knygą Izraeliui, Saliamonas teigė: Trigubą virvę sunku pertraukti (Ekl 4, 12). Kai krikščionis savo gyvenime praktikuoja visas šias disciplinas - aukoja, meldžiasi ir pasninkauja, - tai ir yra tarsi ta triguba virvė, kurią nelengva pertraukti. Dar daugiau, Jėzus į tai žiūri dar rimčiau ir sako: Nieko nebus neįmanomo (Mt 17, 20).
Pamąstykite: gal mes nelaimime savo didžiausių pergalių todėl, kad nepasninkaujame? Ar pamenate evangelijos pagal Morkų eilutes, kuriose Jėzus kalba apie trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą derlių (Mk 4, 8. 20)? Pažvelkime į tai taip: kai meldiesi, gali tikėtis trisdešimteriopo derliaus, bet kai natūralia gyvenimo dalimi tampa ne tik malda, bet ir aukojimas, manau, gali patirti šešiasdešimteriopai palaiminimų. O kai visi trys elementai - aukojimas, malda ir pasninkas - tampa gyvenimo dalimi, gali viltis ir šimteriopo atlygio!
Į kokias maldas mes vis dar negauname atsakymų? Kokie pančiai, varžantys mus, dar nesutraukyti todėl, kad mes dėl to nepasninkaujame?
Evangelistas Matas pasakoja istoriją apie tėvą, kurio sūnų vargino demonai. Daugelį metų jis beviltiškai stebėjo baisių traukulių varginamą sūnų. Kai jis paaugo, priepuoliai tapo tokie baisūs, kad berniukas dažnai mesdavosi į ugnį ar vandenį. Jį nuolatos kankino savižudybės dvasia, ir tai kėlė grėsmę gyvybei.
Išsekęs nuo pastangų padėti sūnui ir po beprasmio pokalbio su Jėzaus mokiniais, tėvas buvo beprarandąs viltį. Tačiau, išgirdęs apie netoliese esantį Jėzų, jis puolė prieš Jį ant kelių, melsdamas: Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį (Mt 17, 15). Toliau Biblijoje skaitome: kai berniuką atvedė pas Jėzų, Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko (Mt 17, 18).
Kodėl mokiniai negalėjo padėti berniukui, o Jėzus jam padėjo? Juk dar 10 evangelijos pagal Matą skyriuje parašyta: Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis (Jėzus) suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias (Mt 10, 1). Tad kodėl mokiniai negalėjo išvaryti demono ir pagydyti berniuko? Tai sužinoti norėjo ir patys mokiniai, todėl kiek vėliau, bet dar tą patį vakarą, likę vieni su Jėzumi, jie to ir paklausė. Jėzus jiems atsakė: Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai', ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku (Mt 17, 20-21).
Šias eilutes esu skaitęs daugybę kartų, ne kartą teko ir remiantis jomis mokyti, tačiau kiekvieną kartą aš sutelkdavau dėmesį į teiginį „Ir nieko nebūtų jums neįmanomo". Manau, daug žmonių čia ir sustoja. Bet Jėzus čia nesustojo, nes Jis žinojo kur kas daugiau...
Matote, mažytis žodelis „o" yra tarsi jungtis, raktas, atrakinantis teiginio „Ir nieko nebūtų jums neįmanomo" galią. Jėzus pasakė savo mokiniams, kad jiems reikalingas tikėjimas, nors ir toks mažytis kaip garstyčios grūdelis. Bet ir tai dar buvo ne viskas...
Dar prieš šį incidentą Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą, kur Jis praleido 40 dienų ir naktų nieko nevalgydamas. Pamenate Jėzaus atsakymą mokiniams: O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku?
Jei Jėzus būtų galėjęs viską, dėl ko Jis atėjo, padaryti be pasninko, ar Jis būtų pasninkavęs? Dievo Sūnus pasninkavo, nes suprato: egzistuoja antgamtiniai dalykai, kurių jokiu kitu būdu neįveiksi. Tad kaip svarbu, kad pasninkas taptų natūralia mūsų gyvenimo dalimi.
Pasninkas skirtas kiekvienam
Galbūt galvoji: „Aš vis dar nesuprantu, kodėl turėčiau pasninkauti". Tačiau iš Jėzaus žodžių galima suprasti, kad pasninkauti - kiekvieno mokinio, kiekvieno tikinčiojo pareiga. Atsakydamas į fariziejų klausimą, kodėl Jo mokiniai nepasninkauja, Jėzus atsakė: Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus (Lk 5, 34-35). Tuomet jie pasninkaus. Jėzus nesitikėjo iš mokinių, kad jie darys tai, ko pats Jėzus nedarė. Jėzus pasninkavo ir, anot Petro, Jėzus visuomet yra mums pavyzdys (1 Pt 2, 21).
Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną svarbų dalyką, kurį pastebėjau skaitydamas evangelijos pagal Matą 6 skyrių, - Dievui patinka atlyginti. Jis sako: kai mes aukosime, melsimės ir pasninkausime, Jis atlygins viešai (Mt 6, 17).
Puikų tokio viešo atlyginimo pavyzdį galime rasti Danieliaus knygoje. Būdamas Babilono vergystėje, Danielius pasninkavo. Net ir dalinis pasninkas, kai atsisakoma tik tam tikro maisto, sulaukė viešo Dievo atlygio - Dievas palaimino Danielių išmintimi, ir visoje imperijoje nebuvo už jį išmintingesnio žmogaus. Vėliau, 10 skyriuje, skaitome, kad Danielius liūdėjo ir sielvartavo dėl apreiškimo, kurį jis gavo iš Viešpaties, kalbančio apie Izraelį. Danielius pasakoja: Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites. Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės (Dan 10, 2-3).
O kiek vėliau Danielius papasakoja ir apie jam Viešpaties atsiųstą angelą, kuris atnešė Danieliaus siektą atsakymą. Bet taip pat sužinome, kad 21 dieną šį angelą sulaikė Persų karalystės kunigaikštis. Danieliaus pasninkas palaužė besipriešinančiojo jėgas ir šis paleido Dievo angelą, kad būtų apreikšti Dievo tikslai.
Ir tai tėra aisbergo viršūnė. Ar norite žinoti Dievo valią savo gyvenimui? Norite žinoti, ką daryti ištikus sunkumams? Pasninkas gali padėti jums aiškiai išgirsti Dievo valią. Tad jei trokšti geriau pažinti Dievą, ar reikia kokios pergalės, prasilaužimo gyvenime, atmink: nieko nėra neįmanomo, - pasninkas atveria jėgos šaltinį.
Iš http://www.charismamag.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė
