Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido. Šventosios Dvasios pasiųsti, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą (Apd 13, 1-4).
Šį rytą skaitydamas Bibliją aptikau daugybę Rašto vietų, kuriose rašoma apie pasninką. Pasninkas nėra naujas dalykas, bet, reikia pripažinti, jog tai viena tų biblinių disciplinų, apie kurią susimąstome gana retai, nors tam tikruose evangeliniuose judėjimuose tai plačiai praktikuojama.
Noriu atkreipti dėmesį į šią dvasinę discipliną ir kviečiu kartą per savaitę pasninkauti, pusryčių ir priešpiečių laiką skiriant maldai. Tuomet galime tikėtis, kad šie metai bus dvasinio prabudimo Kristaus kūne metai: atgis šventumas ir džiaugsmas, malda ir dėkingumas, ištikimybė ir tarnavimas vienas kitam. Tai gali būti atgimimo, išsivadavimo iš susikaustymo metai. Meldžiu, kad išgirstumėte ne tik mano kvietimą, bet ir Dievo raginimą pasninkauti.
Tam, kad įsitikintume, jog pasninkas - tai Dievo valia mums, atidžiau paanalizuokime minėtą Šventojo Rašto vietą. Situacija buvo tokia: Saulius (Paulius), Barnabas ir kiti Antiochijos bažnyčios vyresnieji tarnavo Dievui: šlovino Jį ir pasninkavo. Žinodami, kaip įvykiai klostysis toliau, galime manyti, jog jie pasninkavo, siekdami rasti atsakymą į klausimą „Kokia tolesnė mūsų bažnyčios kryptis?". Jie pasninkavo, kad Šventoji Dvasia nukreiptų bažnyčią tikslo link. Jeigu tik norite, galite Šventąją Dvasią įvardyti kaip Planuotoją. O rezultatas šioje situacijoje buvo kur kas didingesnis, nei bet koks kitas planuotojas bažnyčiai galėtų pasiūlyti.
Jie taip troško Dievo vedimo, kad nusprendė, jog nepakanka to trokšti tik širdyje, reikia tai parodyti, išreikšti ir kūnu. „Mes norime žinoti, Dieve, kokia Tavo valia mums? Šventoji Dvasia, prašome, atskleisk Dievo planus šiai bažnyčiai, parodyk, kokia yra jos misija?"
Biblija nepateikia aiškių atsakymų į daugelį mums kylančių klausimų. Tie, į kuriuos Biblija atsako aiškiai, nereikalauja didelių maldos komandos pastangų. Tačiau kartais mus prislegia klausimai, su kuriais susidūrė ir Antiochijos bažnyčia: „Viešpatie, ar mums jau metas vykdyti savo misiją pasaulyje? Ar jau atėjo tam laikas? Ar turėtume siųsti savo bažnyčios žmones? Tai turėtų būti Saulius ar Barnabas, Liucijus ar Simeonas, pravarde Juodasis, o gal Manaenas? Kiek žmonių turėtume siųsti: du, tris ar keturis? Kokiu būdu jie turėtų keliauti: jūra ar sausuma? Turėtume juos visiškai aprūpinti atsargomis, ar galime tikėtis, jog jie užsidirbs ir išsilaikys patys? O gal tuose miestuose, kur jie lankysis, atsiras brolių Kristuje, kurie jais pasirūpins? Ar prie mūsų misijos turėtų prisijungti kitos bažnyčios?"
Į daug panašaus pobūdžio klausimų atsakymus bando rasti konkrečiam tikslui susibūrusios komandos. Ar turime pasimokyti iš šios istorijos, pasakojančios apie giliai dvasingus ankstyvųjų laikų krikščionis, kurie šlovino, meldėsi ir pasninkavo tam, kad Dievas atskleistų savo valią jų bažnyčiai?
Atidžiai apžvelkime į šią Rašto vietą (Apd 13,1-4).
1. Kalbame apie situaciją po Kristaus atėjimo. Noriu paprasčiausiai atkreipti dėmesį į šį faktą, nes yra teigiančių, jog pasninkas dvasingumo dalimi buvo laikomas Senojo Testamento laikais, bet Naujajame Testamente su dvasingumu tai neturi nieko bendro. Pagalvokime, ar pasninkas yra kaip senas vynmaišis, kurį reikia išmesti, nes šviežiam karalystės vynui reikia naujų vynmaišių, kurių tas vynas nesuplėšytų ir neištekėtų ant žemės? Atsakymas būtų toks: Saulius, Barnabas ir kiti Antiochijos bažnyčios vyresnieji tikrai nemanė, kad pasninkas yra tarsi tas „senas vynmaišis".
2. Vienu metu pasninkavo grupė žmonių. Ar prisimenate Jėzaus išsakytą susirūpinimą, kad pasninkautume ne dėl žmonių akių: O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 17-18)? Tačiau Saulius ir Barnabas nemanė, jog pasninkauti keliese yra blogai, nors tuomet žmonės ir žino, kad tu pasninkauji. Kartais ir mūsų bažny-čioje skelbiamas pasninkas, prie kurio raginami prisijungti visi, kas gali.
Neabejotinai, Antiochijos tikintieji suprato, kad Jėzaus žodžiai nereiškė, kad mes nusidedame, jei kas nors žino, jog mes pasninkaujame. Mes nusidedame, jei norime, kad žmonės žinotų, kad mes pasninkaujame, ir mumis žavėtųsi. Tačiau pasninkas, kai susitarus pasninkauja grupė žmonių, buvo dažnas reiškinys tiek bibliniais, tiek vėlesniais laikais.
3. Šis pasninkas buvo priežastis, nulėmusi ypatingą Šventosios Dvasios veikimą. Apaštalų darbų knygos 13 skyriuje skaitome: Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau". Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido (Apd 13, 2-3).
Pateikdamas įvykius būtent tokia seka, Lukas nori, kad mes pamatytume ryšį tarp šlovinimo, maldos, pasninko ir tarp aiškaus, įtikinamo Šventosios Dvasios veikimo. Galima teigti, jog ši Rašto vieta moko mus branginti šlovinimą, maldą ir pasninką, nuoširdžiai siekiant pažinti Dievo valią tiek mūsų asmeniniame, tiek bažnyčios gyvenime.
4. Šis pasninkas pakeitė bažnyčios istoriją. Beveik neįmanoma nusakyti, kokią didelę reikšmę turėjo šis Antiochijos įvykis pasaulio istorijoje. Be šių pirmųjų Šventosios Dvasios raginimų bažny-čia, rodos, neturėjo jokios aiškios misijos anapus rytinio Viduržemio jūros kranto. Iki tol Paulius nebuvo surengęs nė vienos misijos į Aziją, Graikiją, Romą ar Ispaniją. Iki tol Paulius dar nebuvo parašęs nė vieno laiško - jie visi gimė būtent misijų kelionių metu.
Po šios maldos ir pasninko buvo pradėtos rengti misijų kelionės, kurių dėka krikščionybė tapo dominuojančia religija Romos imperijoje, ir dabar visame pasaulyje yra per 1,3 milijardo krikščionių beveik kiekvienoje šalyje. Ir 13 iš 29 Naujojo Testamento knygų yra tarnavimų, kuriems pradžią davė būtent ši malda ir pasninkas, rezultatas.
Todėl, mano manymu, Dievui patiko maldą, šlovinimą ir pasninką padaryti ta tinkama platforma viso pasaulio istoriją pakeitusiam tolesniam judėjimui. Ar mes turime ko iš to pasimokyti?
Taip vykdavo ir anksčiau, tačiau tai vėl ir vėl istorijoje kartojasi.
Pavyzdžiui, 2 Kronikų knygos 20-ame skyriuje skaitome: Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitų sąjungininkai išėjo kariauti prieš Juozapatą. Juozapatas tuo metu buvo Judo karalius. Prieš juos išėjo gąsdinanti žiaurių žmonių minia. Ką jiems reikėjo daryti? Kokia kryptimi judėti?
3 eilutėje skaitome: Juozapatas nusigandęs atsidavė ieškoti Viešpaties ir paskelbė pasninką visame Jude. Judo gyventojai susirinko prašyti Viešpaties pagalbos, iš visų miestų jie atėjo ieškoti Viešpaties. Taigi, buvo paskelbtas visuotinis pasninkas, laukiant, kad Viešpats nukreiptų, padėtų rasti išeitį ir išlaisvinimą.
Įpusėjus pasninkui, kaip skaitome 14-15 eilutėse, ant Jahazielio <...> nužengė Viešpaties Dvasia, jam stovint tarp susirinkusiųjų, ir jis tarė: „Klausykite, Judo ir Jeruzalės gyventojai ir tu, karaliau Juozapatai! Taip sako Viešpats: "Nebijokite ir neišsigąskite šitos daugybės, nes kova yra ne jūsų, bet Dievo".
Kitą dieną išėję apsižvalgyti Judo žmonės pamatė, kaip amonitai, moabitai ir Seiro aukštumų gyventojai sunaikino vieni kitus. Tada Judo žmonės tris dienas rinko grobį - jo buvo tiek daug.
Kai atrodė, jog artėja žlugimas ir pralaimėjimas, Viešpats tai pavertė pergale! Situacija pasikeitė, nes žmonės pasninkavo ir ieškojo atsakymo pas Dievą.
Džonas Veslis, savo dienoraštyje pasakodamas apie išlaisvinimą 1756 m., pasakoja ir apie vieną svarbų įvykį: Didžiosios Britanijos karalius oficialiai paskelbė vienos dienos pasninką ir kvietė visus maldai, nes šaliai grėsė prancūzų invazija. Veslis rašė: „Pasninko diena buvo šlovės diena. Visos Londono bažnyčios buvo pilnut pilnutėlės tikinčiųjų. Visi labai rimtai žiūrėjo į paskelbtą pasninką, ir tai atsispindėjo žmonių veiduose. Žinoma, Viešpats išklausė maldas ir ilgam atnešė nusiraminimą į mūsų širdis".
Kiek vėliau šio aprašymo paraštėse Džonas Veslis įrašė: „Nusižeminimas virto nacionaliniu džiaugsmu, nes prancūzų invazijos pavyko išvengti".
Tikrai nebūtų sudėtinga vieną po kitos vis vardinti istorijas iš Biblijos ir iš mūsų gyvenimo, kai pasninkas ir malda akivaizdžiai pakeitė istorijos tėkmę. Bet kalbėdami apie pasninką ir kvietimą pasninkauti, pamąstykime: ką Dievas daro šiandien, kokie yra Jo planai mūsų bažnyčiai?
Prieš kelis mėnesius vienas iš mūsų bažnyčios narių priėjo prie manęs ir pasakė, jog, jo manymu, Dievas norėtų mūsų bažnyčią paraginti pasninkauti (dieną ar savaitę). Ar aš turėčiau dėl to melstis ir mąstyti, ar tam tikrai tinkamas laikas? Visai neseniai tarnavimo Campus Crusade vadovas Bilas Braitas pakvietė mane prisijungti prie kitų šešių šimtų tikinčiųjų Orlande ir dvi dienas skirti maldai ir pasninkui dėl prabudimo mūsų šalyje ir dėl Dievo darbo visame pasaulyje.
Aš nusprendžiau dalyvauti, nes trokštu, kad Dievas parodytų, kokią reikšmę pasninkas užima šiandieniniame mūsų bažnyčios gyvenime. Bilas Braitas papasakojo, jog vasarą jis pasninkavo 40 dienų, ir pajuto paraginimą pakviesti tikinčiuosius maldai ir pasninkui, turėdamas viltį sužadinti Amerikos bažnyčių norą pastoviai pasninkauti ir melstis, atgaivinti šią praktiką.
Štai, ką aš, būdamas Orlande, supratau: Apaštalų darbų knygos 13 skyriaus pirmose eilutėse minimi trys elementai: šlovinimas, malda ir pasninkas. Malda ir šlovinimas šiomis dienomis tikrai išgyvena atgimimo laikus: per paskutiniuosius 20 metų dešimtys tūkstančių tikinčiųjų visame pasaulyje Dievą šlovina kur kas gyviau ir laisviau, ir tai žavi. Maldos judėjimai taip pat sparčiai auga ir plinta visame pasaulyje. Mūsų valstijoje pradėjusi veikti Maldos koalicija yra tarsi beprecedentinis reiškinys, vienijantis Kristaus kūną drauge melsti atgaivos Kristaus bažnyčiai.
Bet, skirtingai nei apie šlovinimą ir maldą, apie pasninką, deja, nieko panašaus pasakyti negalime. Bilo Braito manymu, Viešpats norėtų, jog visi trys šie komponentai veiktų kartu, kad bažnyčia nusižemintų ir pasninkaudama parodytų, kaip ji alksta Dievo palaiminimų. Reikia pripažinti, kad ši dvasinė disciplina yra apleista.
Kai susirinkome Orlande, organizatoriai leido keliems žmonės pasisakyti, kodėl jie čia atvyko. Klausydamasis mąsčiau apie susidariusią situaciją, klausiau savęs, ar yra priežasčių, dėl kurių mes negalėtume pasninkauti kartą per savaitę. Vienas iš pasisakiusiųjų buvo „Promise Keepers" judėjimo atstovas - jie labai griežtai laikosi nuostatos pasninkauti kartą per savaitę. Vėliau kitos bažnyčios atstovas pastebėjo, jog paanalizavus bažnyčios istoriją akivaizdu, jog pasninkas kartą per savaitę dažnai buvo tiesiog natūrali bažnyčios gyvenimo dalis.
Man sugrįžus iš Orlando, Bobas Hamletas papasakojo, kad „Promise Keepers" judėjimas gimė būtent pasninkaujant. Vienoje iš publikacijų rašoma: „1990 m. tuomet dar futbolo treneris Bilas Makartnis pakvietė 72 vyrus kiekvieną trečiadienį skirti maldai ir pasninkui dėl vieno konkretaus tikslo - kad Visagalis Dievas sužadintų vyrų širdyse norą sekti Kristumi".
Ar mums nereikėtų iš to pasimokyti?
Iš http://www.desiringgod.org/
vertė Jurgita Ratautienė
