Iš nugaros ji atrodo labai panaši į statulą Niujorke: besiplaikstantys drabužiai, fakelas rankoje ir karūna su spygliais, - tik jos veido išraiška visiškai kitokia - Niujorko Laisvės statulos griežta ir asketiška, o Sietlo - švelniu, tarsi atlaidžios močiutės veidu.
Man visada patiko tikroji Laisvės statula, nors ji ir atrodo griežta. Stovėdama Niujorko uoste ir pasitikdama visus atvykusius, ji primena, kokia brangi laisvė, pareikalavusi pasiaukojimo, disciplinos ir atsidavimo.
Mes gyvename kultūroje, kuri akcentuoja laisvę, tik mūsų laisvės supratimas tapo per daug švelnus ir atlaidus - kaip Sietlo statulos. Mes pamirštame, kad laisvė brangiai kainuoja, ir elgiamės taip, tarsi laisvė reiškia teisę viską į save sugerti, sutelkti dėmesį tik į save.
Kol mėtomės nuo vieno viliojančio gundymo prie kito - grožio priemonių ar sekso technikų, telefonų planų ar asmeninės dienotvarkės, sportinių batų ar virtuvinių baldų, - vargu ar suvokiame, kad šie dalykai užima svarbesniųjų vietą. Mes susikoncentruojame į dalykus, kurie iš tiesų nėra itin svarbūs.
Problema ta, kad gyvendami pasaulyje, kuris aukština laisvę, mes pradedame vergauti. Mes pamiršome, ką reiškia kęsti nepriteklių ir kas yra tikroji laisvė.
Kvietimas
Jėzus Kristus atpirko mus iš nuodėmės ir mirties, todėl galime gyventi laisvėje. Savo mokiniams Jėzus sako: Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi (Jn 8, 36). Apaštalas Paulius taip pat kalbėjo: Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo (Rom 8, 2). Kaip galime jausti didesnę laisvę savo kasdienybėje?
Pasninkas skatina mus augti ir vis geriau suvokti tikrą laisvę. Dievas kviečia mus patirti laisvę, kurios šaknys - sveika disciplina ir prasminga auka, laisvę, kuri atspindi nuostabią realybę, kad buvome išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties. Pasninkas suteikia galimybę žengti į šalį nuo mus supančios kultūros ir praverti duris Dievo artumui. Pasninkas veda mus į apmąstymų vietą, kur galime klausytis Dievo ir visa širdimi atsidėti maldai dėl iš tikrųjų svarbių dalykų.
Krikščionys šiandien praktikuoja įvairias pasninko formas. Tai iššūkis gyventi šventai šioje pašėlusioje ir materializmo užvaldytoje vartotojų kultūroje. Žinoma, ir šiandien pasninkas, kaip ir prieš kelis šimtmečius, reiškia susilaikymą nuo maisto, bet ne tik. Tai ir susilaikymas nuo tam tikrų TV laidų, pramogų, informacijos, apsipirkinėjimo, naršymo internete, tam tikri apribojimai kasdienio gyvenimo sferose.
Begalę kartų meldžiau už draugę, beveik dvejus metus kovojusią su problema, kuri, mano manymu, turėjo išsispręsti daug greičiau. Man meldžiantis, atėjo mintis - galbūt mums reikėtų ne tik dėl to melstis, bet kartu ir pasninkauti. Mano draugė sutiko ir mes sutarėme dėl vienos dienos pasninko.
Meldžiausi ir klausiau Dievo, kaip tą dieną pasninkauti. Peržvelgusi savo dienotvarkę, pamačiau, kad turiu tris vienas po kito einančius susitikimus, su 15-30 min. pertrauka nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. Vairuodama, visada garsiai klausausi muzikos, bet šįkart nusprendžiau to nedaryti, vildamasi, kad tyla man primins, jog turiu pasimelsti. Taigi tą saulėtą dieną, plačiai atvėrusi langus, išsiruošiau į savo pirmąją kelionę. Iškart pastebėjau kai ką įdomaus: pradėjo kriokti mano automobilio duslintuvas! Anksčiau to nepastebėdavau, nes automobilyje visada grodavo muzika. Ko dar aš nepastebiu savo gyvenime, diena iš dienos darydama tiek daug įprastų dalykų?
Pirmųjų trumpesnių tos dienos kelionių metu aš karštai meldžiau dėl mano numatyto draugės problemos sprendimo. Trečios kelionės metu suvokiau, kad aš nė nebandau išgirsti Dievo balso, ką Jis mano dėl tos problemos, todėl, tai suvokusi, pradėjau prašyti Jo pamokyti mane, kaip turėčiau melstis. Pradėjau dėkoti Dievui už tai, kad Jis padėjo mano draugei susidoroti su šia problema, ir už tai, kad Jis daro jai gera. Kiek vėliau mano malda vėl pasikeitė - sutelkiau dėmesį į jos šeimą. Ketvirtos kelionės metu aš meldžiausi visai kitaip, ir tai turėjo įtakos mano maldoms, net ir pasibaigus pirmajai pasninko dienai.
Dviejų ilgesniųjų kelionių metu meldžiausi su pertraukomis - mano mintys vis nuklysdavo prie kitų dalykų. Tačiau, kaip ir tikėjausi, tyla, aplinkinių automobilių dūzgesys ir mano automobilio duslintuvo riaumojimas priminė man, kad pasižadėjau vairuodama melstis.
Tokia pasninko forma - šiuo atveju, atsisakymas klausytis muzikos - suteikia daug laisvės. Nereikia visko visada daryti vienodai. Aš nesu įpročių vergė, galiu dalykus keisti, išbandyti ką nors nauja ir išmėginti naują bendravimo su Dievu būdą. Turiu laisvę dieną nedaryti to, ką esu įpratusi, ir patirti kažką naujo su Dievu, net kai mano širdis apsunkusi ir aš karštai meldžiuosi dėl savo draugės poreikių.
Laisvė, o ne savęs baudimas
Rašydama apie pasninką noriu pabrėžti, kad pasninkas iš esmės yra susijęs su laisve: jis atneša laisvę skirti laiko paskaityti Bibliją ir priartėti prie Dievo, laisvę karštai melstis dėl artimų ir ne tokių artimų žmonių poreikių, laisvę klausytis Dievo ir keisti maldos tėkmę, laisvę jausti psalmėse aprašytas žmogiškąsias emocijas, laisvę suardyti kasdienį mums įprastą gyvenimo ritmą ir pasirinkti, ką ir kada valgyti ar užsiimti mėgstama veikla, o kada pasninkauti.
Gydytojo asistentė Linda, augusi Romos katalikų tikėjimą išpažįstančioje šeimoje, prisimena penktadienius, kai jos šeima valgydavo ne mėsą, o makaronus, sūrį ar tuną. Ji pasakoja: „Pasninkas mano, dar vaiko, sąmonėje buvo susijęs su bausme, nes mes esame nuodėmingi". Ir dabar ji nenori pasninkauti, nes mano, kad Dievas nenori, jog mes save baustume.
Linda yra teisi, Dievas iš tiesų nenori, kad mes save baustume. Pasninkas, kaip savęs baudimo forma, neigia Dievo mums suteiktą laisvę ir nesukuria erdvės maldai, neskatina mūsų maldų ir nepadeda mums išgirsti, ką kalba Dievas.
Vyresnio amžiaus vadybininkė Judita kalba panašiai. Ji griežtai teigia, kad „nevalgyti nėra gerai", ir mano, kad pasninkas negali būti dvasiškai sveika dvasinė disciplina. Jos nuomone, pasninkaujant tarsi atskiriamas kūnas ir siela, fiziniai ir dvasiniai dalykai, tarsi integracija, vienybė ar vidinė pilnatvė apskritai nebūtų galima.
Suprantu, kad šis klausimas, kaip ir pasaulio neigimas, kad Dievas viską sukūrė gerai, daugelį metų krikščionims kėlė didžiulius sunkumus. Griežti raginimai: atsižadėkite kūno, pažabokite savo apetitą, nepramogaukite ir, žinoma, iš kitos pusės, raginimas mėgautis be saiko ir visuomet sau nuolaidžiauti - yra dvasiškai nenaudingi ir daro griaunamąjį poveikį. Mes esame Dievo kūrinijos dalis ir buvome sukurti su kūnu ir apetitu. Turėtume tuo džiaugtis, o ne atsisakyti ar atmesti. Dvasios negalima atskirti nuo kūno, ir visiškai išsižadėti kūno reikštų suluošinti dvasią.
Besaikis nuolaidžiavimas tikrai dvasiškai žudo. Jei mes klausysime to, ką sako mus supanti kultūra, girdėsime tik nuolatinį skatinimą be saiko mėgautis. Pasninkas sudaro progą nusigręžti nuo besaikių malonumų tam, kad galėtume melstis. Taip žengę žingsnį į šalį ir skirdami laiko maldai, mes dažnai atrandame būdą, kaip sveikiau ir naudingiau gyventi savo kasdienį gyvenimą.
Pasninkas - tai ne ekstremalus kasdienis savęs išsižadėjimas. Paprastai pasninkauti nusprendžiame tam tikrą, konkretų laiką. Pasninkaudami mes patvirtiname, jog geriausia yra išlaikyti pusiausvyrą: kartais mes turime švęsti, o kartais privalome laikytis disciplinos.
Judita mano, kad pasninkas tarsi paneigia ryšį tarp kūno ir dvasios, bet aš pasakyčiau priešingai: jei pasninkaujame tinkamai, pasninkas labiau nei bet kokia kita dvasinė disciplina patvirtina neatsiejamą ryšį tarp kūno, sielos ir dvasios. Pasninkas padeda mums eiti kelio viduriu ir nenukrypti į kraštutinumus: prie nesveiko mėgavimosi malonumais ir per griežtos disciplinos. Norint tinkamai pasninkauti, svarbu suprasti dvasinių disciplinų tikslą.
Kasdienės ir dvasinės disciplinos
Mes paklūstame įvairioms disciplinoms, kadangi tikime, jog mūsų gyvenimą formuoja kasdieniai įpročiai. Išnešu šiukšles, tad namuose nėra blogo kvapo. Stebiu savo banko sąskaitą, kad būčiau tikra, jog sąskaitoje yra pinigų. Nuolatos mankštinuosi, todėl mano kraujospūdis normalus, jaučiuosi gerai ir galiu ramiai miegoti. Mes visi nuolatos atliekame begalę dalykų, kurie pagerina mūsų gyvenimą.
Galime įprasti ką nors daryti per daug arba nepakankamai. Galėčiau nesportuoti, bet tada aš prastai miegu, priaugu svorio, pradeda šlubuoti sveikata. Arba galėčiau pradėti ištisai sportuoti, kol tai pavirstų manija ir jau mąstyčiau tik apie sporto klubą. Tačiau tai būtų labai destruktyvu. Todėl aš bandau paskaičiuoti, koks fizinis krūvis yra man tinkamas. Taip ir kitose sferose: galiu tikrinti balansą savo sąskaitoje kasdien arba netikrinti jo visiškai. Tačiau aš stebiu ir kontroliuoju savo finansus, kad išlaidaučiau protingai, todėl nesu tų dalykų vergė.
Panašiai yra ir su dvasine disciplina. Turime ištirti dvasines disciplinas ir atrasti, kuri mums yra naudingiausia, kuri mus priartina prie Jėzaus ir padeda augti mūsų tikėjimui. Tačiau tai, kas veikia viename gyvenimo etape, nebūtinai bus naudinga kitame, todėl kartais mums reikia išbandyti ir naujus dalykus. Visais gyvenimo tarpsniais lengvai galime pulti į kraštutinumus: galime ignoruoti mūsų tikėjimui augti padedančias disciplinas arba, priešingai, galime pradėti rūpintis tik dvasiniais dalykais, pamiršdami kasdienę buitį.
Knygos „Šventas kelias" autorius Tony Jones rašo: „Krikščionių dvasingumo tikslas - būti atgaivintiems Dievo Dvasios". Jis sako, kad žodžiai „įpročiai" ir „disciplinos" tik padeda nusakyti krikščionių dvasingumą kasdieniame gyvenime. Nuo senų laikų krikščionys suvokė, kad kasdienis dvasingumas klesti tik dėl kasdienės dvasinės praktikos ar disciplinos. Kai kurias disciplinas T. Jones vadina kontempliatyviomis - tai būtų dvasinė kryptis, įvairios maldos rūšys ir Šventojo Rašto skaitymas. Kitos disciplinos, kaip, pavyzdžiui, pasninkas, yra tiesiogiai susijusios su kūnu. Šios knygos autorius piešia paralelę tarp krikščioniško gyvenimo ir mokymosi groti muzikos instrumentu, atsidavimo darbui ir noro išmokti geriau žaisti šachmatais. Kaip, norint išmokti šių dalykų, svarbu laikytis disciplinos ir įprasti tai daryti, taip ir norint vis geriau pažinti Kristų, svarbu leisti Dievo Dvasiai mus atgaivinti.
Kalbėdami apie pasninką, mes nenorime savęs bausti. Daugelio knygų apie troškimą pažinti Dievą autorius Johnas Piperis yra tvirtai įsitikinęs, kad krikščionių pasninkas remiasi užbaigtu Jaunikio, Jėzaus, kuris išgelbėjo mus iš mirties, darbu. Šventoji Dvasia yra mūsų paveldėjimo užstatas: Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui (Ef 1, 13-14). Jėzaus meilė sužadina Dievo pilnatvės alkį mumyse, o pasninkaudami mes tai patvirtiname.
Krikščionių pasninkas nėra susijęs su savęs baudimu, kaip vaikystėje manė Linda. Jėzus mus atpirko, tad bet kokia bausmė, kurios mes nusipelnėme, jau atlikta. Judita pastebėjo, kad savęs išsižadėjimas gimsta, kai nekenčiame savęs. Tačiau, kai sustoju daręs tai, kas patinka, tam, kad išneščiau šiukšles, perskaičiuočiau savo finansus ar pasimankštinčiau, aš „išsižadu" savęs ne todėl, kad savęs nekenčiu, bet darau tai norėdama pasirūpinti tuo brangiu Dievo man duotu gyvenimu.
Gera prisiminti tą dieną, kai pasninkavau, susilaikydama nuo muzikos, kad galėčiau pasimelsti dėl draugės poreikių. Pasninkauti yra paprasta. Mes tik atsisakome to, kas įprasta, kad patirtume kažką nauja. Mes trokštame patirti Dievo artumą, Jo pilnatvę, todėl kuriam laikui atsisakome tam tikrų dalykų, kad melsdamiesi naujai pažvelgtume į Dievą. Pasninkas suteikia mums laisvę tai padaryti.
Tikras pasninkas, besiremiantis Biblija, nėra gyvenimo vengimas, kaip manė Judita. Pasninkas - tai būdas patirti gyvenime kažką naujo. Taip, Dievas sukūrė mus, jaučiančius alkį, tačiau mes galime pažaboti savo apetitą, kuriam laikui suvaldyti savo kūno alkį, kad melsdamiesi atrastume kitą, artumo su Dievu alkį.
Išsakykite Dievui savo troškimus ir baimes dėl pasninko, klauskite Jo, kaip ir kada pasninkauti. Paprašykite Jo padėti jums atverti širdį, kad išgirstumėte Jo balsą.
Iš www.christianitytoday.com
vertė Asta Glinskaitė
