2011-04-11
Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: ‘Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?' Jėzus jiems atsakė: ‘Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai', ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku' (Mt 17, 19-21).
Pamatę, kad Jėzus išvarė piktąją dvasią iš sergančiojo epilepsija, kurio jie nepajėgė išgydyti, mokiniai paklausė Viešpaties, kodėl jiems to padaryti nepavyko, - juk Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms išvaryti ir gydyti visas ligas bei negalias. Jie dažnai naudojo šią valdžią ir džiūgaudami pasakodavo, kaip jiems paklusdavo dvasios. Bet dabar, kol Jis buvo ant kalno, jiems visiškai nepasisekė. Jų klausimas - „Kodėl mes negalėjome jo išvaryti?" - rodo, kad jie norėjo ir bandė išvaryti dvasią, bet jų pastangos buvo veltui... Jie buvo sugėdinti.
Kristaus atsakymas buvo tiesus ir aiškus: Dėl jūsų netikėjimo. Kristus išvarė netyrąją dvasią ne todėl, kad būtų turėjęs ypatingą jėgą, kurios negalėjo gauti mokiniai. Ne, Jis taip dažnai mokė juos, kad yra viena jėga - tikėjimo jėga, prieš kurią privalo priklaupti visa tiek tamsos karalystėje, tiek ir Dievo karalystėje. Tikėjimo stoka - vienintelė nesėkmės dvasiniame pasaulyje priežastis.
Jėga, kurią mokiniai gavo išvarinėti demonus, nebuvo jų nuosavybė. Jėga buvo Kristuje, ir ją įgyti bei naudoti buvo galima vien tik tikėjimu. Jei jie būtų tikėję Juo, kaip Viešpačiu ir Nugalėtoju dvasiniame pasaulyje, jei jie būtų tikėję Juo, kaip Tuo, kuris suteikė jiems valdžią išvaryti demonus, jų tikėjimas būtų dovanojęs jiems pergalę.
Dėl jūsų netikėjimo - tai Viešpaties paaiškinimas ir priekaištas dėl bejėgiškumo ir nesėkmių savo bažnyčiai visais laikais.
Galbūt mokiniai klausė: „Kodėl mes negalėjome tikėti? Juk prieš tai mūsų tikėjimo pakako. Kodėl mums nepasisekė tikėti šį kartą?" Viešpats atsakė, jiems dar to nepaklausus: Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku.
Tikėti yra paprasčiausias, bet ir sudėtingiausias dvasinio gyvenimo uždavinys. Tik tada, kai žmogus gyvena dvasinį gyvenimą, kai Dievo Dvasia gali daryti įtaką mūsų gyvenimui, tikėjimas turi jėgą daryti didelius darbus. Tačiau tikėjimą, kuris nugali atkaklų pasipriešinimą, įmanoma turėti tik tuomet, jei artimai draugausime su Dievu, jei melsdamiesi ir pasninkaudami visiškai atsiskirsime nuo pasaulio. Jis moko dviejų dalykų: pirma, tikėjimui reikalingas toks maldos gyvenimas, kuriame jis galėtų augti ir stiprėti, antra - tam, kad malda tobulėtų ir vystytųsi, reikalingas pasninkas.
Mūsų tikėjimas turi augti. Kai Jėzus pasakė: Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą (Mt 9, 29), Jis paskelbė Karalystės dėsnį, kuris sako, kad skirtingi žmonės turi skirtingus tikėjimo saikus, ir kad žmogaus tikėjimas gali kisti. Tikėjimas bus gyvas tik tada, jei maitinsime jį tuo, kas dieviška.
Mes garbiname Dievą, kai tyliai laukiame Jo, kai leidžiame Dievui apsireikšti. Taip vystosi sugebėjimas pažinti ir pasitikėti Dievu. Kai skaitome Jo žodį ir prašome, kad Jis kalbėtų mums, atsiras jėgų tikėti ir priimti Žodį, kaip Dievo žodį mums. Besimeldžiant, palaikant gyvą ryšį su Dievu, tikėjimas mumyse stiprėja.
Tai primena mums jau išmoktą pamoką, kai Jėzus, prieš paragindamas tikėti, jog tai, ko prašome, gausime, pirmiausiai pasakė: Turėkite tikėjimą Dievu. Mūsų tikėjimas privalo giliai įleisti šaknis į Dievą, į gyvąjį Dievą. Tada jis bus pakankamai stiprus kilnoti kalnus ir išvarinėti demonus. Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam (Mk 9, 23). O, jei tik mes atsidėtume tam darbui, kurį Dievas mums yra numatęs!
Jėzus Kristus yra mūsų gyvenimas ir mūsų tikėjimo versmė. Tai Jo gyvenimas sustiprina mus ir paruošia tikėti. Mirtis sau, o į tai įeina ir maldos, priartina mus prie Jėzaus, kuriame tikėjimo dvasia pasireikš visa savo jėga.
Antra pamoka - maldai augti padeda pasninkas. Malda mes prisiliečiame prie nematomų dalykų, o pasninkas padeda jiems tapti regimiems. Fiziniame pasaulyje pats svarbiausias žmogaus poreikis yra maisto poreikis ir pasitenkinimas juo. Prisiminkime, Rojuje žmogus buvo sugundytas ir krito dėl vaisiaus. Jėzus dykumoje taip pat buvo gundomas duona, bet Jis triumfavo pasninkaudamas.
Kūnas buvo atpirktas, kad būtų Šventosios Dvasios šventykla. Šventasis Raštas sako, kad valgydami ir gerdami mes šloviname Dievą kūnu ir dvasia. Liūdėdamas ir nerimaudamas žmogus negali valgyti, bet džiaugdamasis jis rengia puotas. tačiau kartais matome, kad kūnas su savo apetitu trukdo dvasiai kovoti su tamsos jėgomis. Tuomet reikia jį sutramdyti. Pasninkas padeda išreikšti, pagilinti ir užtvirtinti pasiryžimą siekiant Dievo Karalystės paaukoti bet ką, netgi save. Pats pasninkavęs ir paaukojęs save, Jėzus žino, kaip įvertinti, priimti ir dvasine jėga apdovanoti sielą, kuri dėl Jo ir Jo Karalystės yra pasiruošusi atiduoti viską.
Kai kurie krikščionys įsivaizduoja, kad viskas, kas nėra besąlygiškai uždrausta ir nuodėminga, yra leistina. Taip mąstydami jie bando išsaugoti, kiek įmanoma daugiau šio pasaulio turtų, literatūros ir malonumų. Tačiau iš tiesų pasišventusi siela yra kaip kareivis, kuris nešasi tik tai, ko jam prireiks mūšyje. Jis palieka visus nereikalingus svorius, todėl lengvai nugali nuodėmę. Bijodamas įsipainioti į pasaulietinio gyvenimo reikalus, jis stengiasi gyventi nazariečio gyvenimą - atsiskyręs dėl Viešpaties ir Jo tarnystės. Be tokio savanoriško atsiskyrimo, netgi nuo to, kas yra leistina, niekas nepasieks maldos jėgos. Tai pasiekiama tik meldžiantis ir pasninkaujant.
Jėzaus mokiniai! Jūs prašėte išmokyti jus melstis, tad ateikite ir mokykitės! Jis sako, kad malda yra būdas sustiprinti tikėjimą ir priduria: „Jei turėsi tikėjimą, tau nieko nebus neįmanomo". Te šis šlovingas pažadas padrąsina jus daugiau melstis. Ar apdovanojimas nevertas kainos? Atiduokite viską, kad eitumėte paskui Jėzų keliu, kurį Jis mums atveria. Darykite viską, ką privalote, kad nei kūnas, nei pasaulis negalėtų jums trukdyti darbuotis - bendrauti su Dievu maldoje, kad mes taptume tikėjimo žmonėmis, kuriuos Jis galėtų naudoti savo darbe gelbėjant pasaulį.
Iš kn. „With Christ in the School of Prayer"
vertė Vaidotas Kanaverskis
