Tikras ir netikras šventumas
Žodis šventumas reiškia „būti atskirtam, atskirti", tačiau kita galima pagrindinio hebrajiško žodžio, reiškiančio šventumą, interpretacija - „šviesus, švarus, naujas arba šviežias, nesuteptas". Šventumas atskiria nuo nuodėmės, bet vien nuodėmės atsižadėjimas negali pritraukti šventumo.
Nuodėmės nebuvimas neužtikrina mūsų šventumo; mes šventėjame tik Dievo artume. Galime vengti „liesti suteptus dalykus", bet jei neturime meilės ryšių su dangiškuoju Tėvu, niekuomet nepažinsime tikrojo šventumo; tai tebus religija. Kristus mumyse yra mūsų šventumas, nes kuo artimesni yra mūsų santykiai su Juo, tuo labiau atspindime Jo šventumą.Kad ir kas, mūsų manymu, yra šventumas, turime prisiminti štai ką: Jėzus buvo pats švenčiausias kada nors gyvenęs žmogus, tačiau Jis nebuvo religingas. Kas yra „religingumas"? Tai - požiūris, kuris iškelia formą ir ritualą kaip teisumo standartus aukščiau už tyras širdies nuostatas. Religingumo pavyzdys - fariziejai.
Tačiau prieš pradedant teisti fariziejus, naudinga būtų žvilgtelėti į jų kilmę, - tai padėtų išvengti spąstų, į kuriuos jie buvo patekę. Fariziejų sekta susiformavo po Makabėjų karų, todėl, norint geriau suprasti fariziejus, vertėtų susipažinti ir su makabėjais. Makabėjai buvo Mozės Įstatymų besilaikanti dievobaimingų kunigų šeima, energingai ir sėkmingai kovojusi su pagonių įtaka ir plitimu Izraelyje. Taigi, fariziejai buvo makabėjų kunigų palikuonys, ir jie beveik 200 metų laikėsi aukštų makabėjų standartų, siekusių atsiskirti nuo pagonybės. Pats žodis fariziejus reiškia „atskirtasis".
Iki pat Kristaus gimimo, fariziejai buvo kilniausi vyrai Izraelyje. Jie buvo teisingi, drąsūs, pasiryžę net mirti už savo tikėjimą. Jie neabejotinai buvo Dievo karalystės paveldėtojai.
Tačiau, kaip ir bet kuri sekta, kurios religiniai akcentai nebuvo grindžiami Dievo gailestingumu ir meile, fariziejai, vedini atsiskyrimo idėjos, tapo abejingi ir didžiavosi savo teisumu prieš artimuosius. Nors fariziejai tariamai bendravo su likusia žydų visuomene, tačiau jų papročiai ir apdarai atitolino juos nuo visos brolijos. Jie manėsi esą per daug šventi, kad įsitrauktų į kasdienius gyvenimo reikalus.
Fariziejai laikėsi sabato, mokėjo dešimtinę net nuo savo sodo augalų ir pagal reikliausią Mozės nurodymą prie kaktos bei riešų buvo prisirišę mažas dėžutes su Šventojo Rašto eilutėmis jose (Įst 6, 8). Jie tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, angelų bei dvasių buvimu (Apd 23, 8), vengė akivaizdžiai blogų ar amoralių žmonių draugijos, tačiau nesilaikė svarbesnių Įstatymo nurodymų: teisingumo, gailestingumo ir tikėjimo (Mt 23, 23). Fariziejai didžiavosi savo įvaizdžiu ir dvasininkų privilegijomis.
Fariziejai per daug pasitikėjo savimi. Prisiminkime Kristaus gimimo laikotarpį - fariziejų abejingumas tokio reikšmingo įvykio metu parodo, kaip stipriai jie buvo nutolę nuo Dievo ir susirūpinę savo religija.
Kur buvo fariziejai, kai gimė Kristus?
Spindintis, panašus į žvaigždę šviesulys, sužibo rytuose ir kas dieną artėjo prie Jeruzalės. Didelis karavanas, sekęs jį iš Chaldėjos, įžengė į miestą, šviesuliui sustojus virš jo. Pro Jeruzalės vartus įėjo svarbiausi Chaldėjos astrologai - išminčiai iš Rytų. Šventajame Rašte parašyta, jog kai išminčiai paklausė: „Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atvykome pagarbinti Jį" <...>, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė (Mt 2, 2-3).
Biblijoje tiksliai nurodoma, kad Erodas teiravosi visų aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų apie Mesijo gimimo vietą ir būtent fariziejai jam pranešė: tai - Betliejus. Kai gimė Kristus - Izraelio Viltis; Tas, apie kurį rašė Mozė, tai patvirtino pats dangus - sužibo „žvaigždė". Tačiau fariziejai nesivargino to ištirti, nors Betliejus buvo vos už šešių mylių!
Pagonys išminčiai, nebijodami pavojų ir didelių išlaidų, nukeliavo aštuonis šimtus mylių per dykumas tam, kad patenkintų savo troškimą pagarbinti (Mt 2, 2)! O štai fariziejai, kurie išmanė Raštą ir buvo Mozės Įstatymo paveldėtojai, neparodė jokio susidomėjimo ir nepasiuntė delegacijos, nors į Kristaus gimimo vietą jie galėjo nueiti mažiau nei per tris valandas.
Kokie teisūs buvo fariziejai savo akyse! Jie be jokios baimės priešinosi Dievo Dvasiai! Kaip tvirtai jie laikėsi savo tradicijų ir kaip rūpestingai saugojo savo įvaizdį! Pagalvokime: tą naktį, kai nukryžiavo Kristų, jie atsisakė įžengti į romėnų pretorijų, kad nesusiteptų (Jn 18, 28). Jie laikėsi Įstatymo detalių, nors nukryžiavo Įstatymo Davėją! Jiems labiau rūpėjo jų doktrinos nei pats Dievas. Jie labiau vertino viešas žmonių pagyras nei Visagalio pritarimą. Jie manė, jog Rašto išmanymas yra toks pat vertingas kaip ir gyvenimas pagal jį. Trumpai tariant, jie elgėsi taip, kaip daugybė krikščionių elgiasi šiandien: jie buvo labiau susirūpinę religija nei nuoširdžiu Jėzaus sekimu.
Taigi, prieš griežtai nuteisdami fariziejus, pažvelkime į save: ar mes teisingi, gailestingi ir ištikimi? Kiek gailestingumo parodome, rūpindamiesi vargstančiais, ir kiek savęs atiduodame, trokšdami, kad nusidėjėliai pasikeistų? Jėzus perspėjo: Jeigu mūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisime į dangaus karalystę (Mt 5, 20)
Šventosios Dvasios prigimtis
Jėzus nenori, kad taptume tokie religingi, jog prasilenktume su Dievu. Kristaus dorybė ir jėga kyla iš Šventosios Dvasios, o ne iš religinės dvasios. Tai yra Šventosios Dvasios vaisiai, kuriuos Tėvas vainikavo galia: meilė išgydė suluošintus kūnus; ramybė išvaikė kankinusias dvasias; džiaugsmas išlaisvino iš nuodėmės nelaisvės.
Jėzus sakė: medis pažįstamas iš vaisių (Mt 12, 33). Ar Jėzus kalbėjo apie botaniką? Žinoma, ne. Taip jis kreipė dėmesį į tikrąją dalykų esmę. Jei norime suprasti, ar mūsų doktrinos yra teisingos, ištirkime, kokį vaisių jos neša mūsų gyvenime. Šventoji Dvasia tikinčiojo gyvenime pagimdo šventumą.
Kaip atrodo šventas gyvenimas? Rašte parašyta: dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Kaip apie medį sprendžiama pagal jo vaisius, taip ir Šventosios Dvasios prigimtis atsiskleidžia arba yra pažįstama pagal vaisius. Jeigu manome, jog gyvename paklusdami Šventajai Dvasiai, nes turime įžvalgumo ir kitų dovanų, tačiau tuo pat metu jaučiame Šventosios Dvasios teikiamos meilės, džiaugsmo ir ramybės trūkumą, gali būti, kad sekame klaidinga religingumo dvasia. Jei pastebime, kokie „šventi" mes tampame, vadinasi, tampame ne šventi, o religingi, nes šventėjama nepastebimai. Šventumas yra medis, įsišaknijęs Dievo akivaizdoje ir subrandinęs gausius dvasios vaisius.
Religingumas skaldo ir kelia nesantaiką, o šventumas, kuris yra esminė Dievo savybė, teikia vaisingumą, gydo ir vienija. Kaip mums reikia tikrojo šventumo! Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame bažnyčios ir tikintieji yra susiskaldę. O Šventoji Dvasia visuomet atneša atgailą, išgydymą, atstatymą ir meilę. Jei vadovautų Šventoji Dvasia, vyktų tikri ir nesibaigiantys stebuklai.
Susiskaldymas, kurį šiandien matome žvelgdami į krikščionybę, yra blogis. Tai - nuodėmė, už kurią turi būti atgailaujama prieš Jėzui sugrįžtant. Tai - religija. Turėtų būti tik viena bažnyčia - įvairialypė tikroji bažnyčia, kurios narius, nors jie ir rengia susitikimus skirtinguose pastatuose, vienija Dvasia, kurie myli vienas kitą. Žinoma, bus ir kita grupė žmonių, netikroji bažnyčia, kurią sudarys skirtingos atsiskyrusių žmonių stovyklos, kuriose bus tikima, kad tik jie vieninteliai yra teisūs. Tie žmonės vadins save „atsiskyrusiais", nesuprasdami, jog taip vadinosi ir fariziejai.
Prisiminkime: religija yra pati sau dievas. Jėzus niekada nesakė, kad būsime „pasaulinė denominacija", „sekta, įkurta ant kalno". Ne, Jis sakė, kad turime būti pasaulio šviesa, miestas (bendruomenė), pastatytas ant kalno (Mt 5, 14).
Kai esame šventi, labiau rūpinamės žmonėmis nei religija ir spinduliuojame savo Karaliaus gailestingumą.
Šventumo šviesa
Kristus iš tiesų gyveno šventai - Jis tiesiog spindėjo šventumu. Kūdikiai ir maži vaikai taip pat skleidžia šviesą, nes jų dvasios yra tyros, nesugadintos ir jie yra nepaprastai arti Dievo. Kad skleistume šviesą mes, reikia to paties - skaidrios ir tyros širdies; turime būti kaip išgrynintas auksas.
Tą akimirką, kai Kristus apsigyvena mumyse, mes tampame šventi - atskirti Dievui. Tai tas pats šventumas, kuris pašventina šventyklos indus - jie yra šventi, nes yra naudojami patarnauti Viešpačiui, nors šiaip jie nėra vertingi. Šia prasme krikščionybė iš esmės yra šventas dalykas - šventumas, kurio mes siekiame, atskiria mus Dievui. Mes trokštame būti šventi ir atspindėti dangiškojo Dievo artumą. Mes siekiame ir Jo esybės, ir Jo gyvenimo kokybės. Dievo Dvasia yra meilė, o ne religija. Dievas yra gyvenimas, o ne ritualai. Šventoji Dvasia ne tik įgalina mus „kalbėti kalbomis" ar liudyti, Ji daro daug daugiau - Dvasia veda mus į Jėzaus artumą. Būtent taip - artimai bendraudami su Jėzumi Kristumi - mes ir šventėjame.
Šventumas, kurio siekiame, nėra įstatymų rinkinys, tai - paties Kristaus gyvenimo kokybė. Šventoji Dvasia ne tik įdeda naują meilės troškimą, bet ir perduoda mums paties Kristaus meilę. Mumyse auga ne vien tik tikėjimas Jėzumi, mes pradedame ir tikėti kaip Jėzus, įgyjame Jo tikėjimo kokybę. Tai Dievas mumyse padaro mus šventus. Te ši mintis išjudina mus iš patogių krėslų, kad drebėdami šventa baime, džiaugsmingai ir garbindami, mes priartėtume prie dieviškos realybės, nes tai Jo valia ir siekis - patraukti mus prie savęs.
Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? (1 Kor 3, 16). Dievo Dvasia gyvena mumyse. Šioje šviesoje paklauskime savęs: „Kas yra žmogus?" Mes žinome, kaip mes atrodome kitiems žmonėms, bet jeigu Dievas iš tiesų yra mumyse, kaip mes atrodome angelams ar demonams? Kokia šviesa išskiria mus dvasių pasaulyje, kaip mes švytime, kokia šlovė nematomai karalystei skelbia: „Stebėkite ir žiūrėkite, štai eina Dievo Sūnus!"? Tik pagalvokite, Kūrėjo Dvasia, kuri pradžioje padėjo padaryti žmogų pagal Jo pavidalą ir panašumą, yra tavyje... dabar.
Ar tavo akis sveika?
Žinoma, yra apribojimų, yra sąlygų. Mes negalime tarnauti dviems šeimininkams. Negalime tarnauti šviesai ir tamsai, nuodėmei ir teisumui, sau ir Dievui. Taip, šviesa yra tavyje, bet tavy yra ir tamsa. Mūsų pasaulis yra tamsos pasaulis. Mūsų protėviai buvo tamsos vaikai. Mūsų kūniškas protas vis dar atspindi tamsą. Mes turime daryti pasirinkimus ir privalome rinktis šviesą. Štai kodėl Jėzus mokė: Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus (Lk 11, 34).
Jeigu savo širdį ir valią esi nukreipęs Dievo link, visas tavo kūnas bus šviesus ir tu atspindėsi tavyje esančią Dievo šlovę. Bet jeigu tu abejoji, jei tavyje gyvena nuodėmingos ar piktos mintys, tavo šviesa atitinkamai mažėja, ir tavo kūnas prisipildo tamsos. Jėzus įspėjo: Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa (Lk 11, 35).
Jeigu tu nieko nedarai dėl savo išgelbėjimo, neieškai Dievo ir neketini Jam paklusti, gyveni tamsoje. Nesiguoskite beverte viltimi, kad kažkada, kažkaip tapsi geresnis. Apsiginkluok apsisprendimu ir ryžtu! Nes jeigu tavoji šviesa yra tamsa, kokia baisi yra toji tamsa! Šviesos vaikai privalo nekęsti tamsos! Nes tamsa yra pragaro substancija; tai - pasaulis be Dievo!
Bet mūsų viltis yra šviesa, ne tamsa. Tavo kojos eina teisumo takais, takais, kurie veda į šviesą ir tik į šviesą. Taigi, jei visas tavo kūnas pilnas šviesos ir neturi jokios tamsios dalies, jis bus visas šviesus, lyg žiburio spindulių apšviestas (Lk 11, 36). Ši eilutė labai aiškiai atveria, koks yra tikras, brandus šventumas: mūsų kūnai spinduliuoja šlovę kaip ryškiai šviečiantys žiburiai. Kokia didžiulė ši viltis - mes galime spinduliuoti Dievo šlovę ir savyje „neturėti jokios tamsos"! Šviesos ir šlovės drabužis, toks pats drabužis, kokį ant Atsimainymo kalno dėvėjo Jėzus, yra paruoštas dvasiškai brandiems Dievo šventiesiems!
Apaštalas Paulius ragino: Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 15). Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai! (Ef 5, 8). Dabar jūs esate šviesos vaikai! Tai nėra tik retorinis posakis. Dievo šlovė yra jumyse ir aplink jus, tai - dvasinė realybė! Tačiau Paulius taip pat sako: Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos <...>. Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa (Ef 5, 11. 13).
Taigi, neslėpkite savo tamsos, bet atverkite ją. Neatsiprašinėkime, bet išpažinkime tai. Nekęskime tamsos. Atskleiskime ją, nes, kol tamsa pasilieka mumyse, tol ji mus valdo. Bet kai išnešame tamsą į šviesą, ji tampa šviesa. Kai mes drąsiai ateiname prie Dievo malonės sosto, atnešame savo slaptas nuodėmes ir jas išpažįstame, Jis nuvalo visą mūsų neteisumą (1 Jn 1, 9). Jeigu ir vėl nusidedate, atgailaukite vėl. Atgailaukite, kol dings nuodėmingas įprotis.
Kaip brangių lobių ieškotojai, įsitvirtinkite Dievo karalystės kalnuose ir būkite pasiruošę ginti savo teises į „išgrynintą auksą" danguje (Apr 3, 18). Ir kai tik jūs pasistatysite palapinę prie malonės sosto, jumyse pradės švytėti kažkas amžino, lyg įkaitusios židinyje anglys. Šventa Jo artumo ugnis praris jūsų darbus iš malkų, šieno ir šiaudų. Ta pati jėga, kurią turėjo Jėzus, įsikurs jūsų esybėje. Su pagarbia baime žvelgs angelai, nes jūsų auksas bus išgrynintas, jūsų drabužiai bus balti, o jūsų gyvenimas - šventas.
Iš kn. „Holiness, Truth and the Presence of God"
vertė Eglė Junevičiūtė ir Ramunė Janušaitienė
