Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas (1 Tes 4, 3).
Trečiąjį pirmojo laiško Tesalonikiečiams skyrių apaštalas pabaigia nuostabia malda už Tesalonikos tikinčiuosius, kad Viešpats sustiprintų jų širdis ir padarytų jas nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą. Ketvirtame skyriuje jis toliau ragina juos gyventi taip, kad patiktų Dievui, ir ypač įspėja dėl dviejų nuodėmių: nedorybės ir apgaulės (1 Tes 4, 3-7). Ir tada taip, kaip maldavo Dievo sustiprinti juos ir padaryti nepeiktinus šventume, jis maldauja jų prisiminti ir pasiduoti palaimintai tiesai: Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas (1 Tes 4, 3). Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui (1 Tes 4, 7). Svarus argumentas prieš nuodėmę yra tai, jog mes esame pašaukti būti šventi. Šventumas yra Dievo valia mums, ir čia slypi didžiulė šventumo galia.Kas yra šventumas? Vienas Dievas yra šventas. Niekas, išskyrus Viešpatį, nėra šventas. Nėra kito šventumo, tik Jo. Ir nė vienas žmogus negali tapti šventas, jei Jis nepašventins. Būkite šventi, nes Aš esu šventas (1 Pt 1, 16). Aš esu Viešpats, kuris jus pašventinu (Iš 31, 13). Šventumas yra Dievo prigimtis, tai neatskiriama nuo Jo esybės. Tik Jis gali tai perduoti, perduodamas save ir savo gyvenimą. Mes esame Kristuje, kurį Dievas padarė mūsų pašventinimu. Dievo Dvasia yra šventumo Dvasia. Dievas išsirinko mus išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą (1 Pt 1, 2; 2 Tes 2, 13).
Trejybė yra nepaprastai šventa ir visi - Tėvas, Sūnus ir Dvasia - kiekvienas dalyvauja pašventinant mus. Svarbu suvokti, kaip Dievas daro mus šventus, - mes buvome pašventinti Kristuje Jėzuje. Nauja prigimtis, kurią gavome iš Jo, buvo sukurta visiškai šventa. Mes pašaukti paklusti naujos, dieviškos, šventos prigimties jėgos impulsams ir principams. Mes esame išteisinti ir pašventinti Kristuje - per vienybę su Juo - visi vienodai išteisinti. Jei tikime, kad Dievas per Kristų ir Dvasią veikia mumyse, kad švento gyvenimo srovė iš aukštybių nuolatos atsinaujina, mes būsime drąsūs ir gyvensime pagal pamokymus, atskleidžiančius, kaip gyventi šventai.
Kaip ir pats išgelbėjimas, pašventinimas (arba šventas gyvenimas) yra žmogaus bendradarbiavimo su Dievu rezultatas. Visų pirma tai reiškia visišką žmogaus priklausomybę ir pasidavimą Dievui, suvokiant, kad Jis - vienintelis gerumo ir stiprybės šaltinis.
Kaip mus padrąsina šie žodžiai: Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas! Apie tai mąstant, pirma į galvą atėjusi mintis yra, jog šventumas yra privalomas. Dievas to nori. To pakanka priversti mus pamąstyti apie visus savo gyvenimo aspektus. Tai iš tiesų yra esminis krikščionio gyvenimo elementas ir didžiulis mūsų dėkingumo už išlaisvinimą iš nuodėmės ir kaltės įrodymas. Tai - būtina sąlyga, siekiant tikros ramybės ir džiaugsmo, ir tik tai padeda mums pasiruošti dangui.
Amžinybėje Dievas iš anksto numatė, kad mes būsime šventi: mes esame išrinkti išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu (1 Pt 1, 2). Švento Dievo tikslas buvo padaryti mus šventus, kaip Jis pats yra šventas. Tai turint omenyje ir buvo numatytas mūsų išpirkimas.
Gyventi šventai nėra tik vienas iš Jo įsakymų, tai - įsakymas, kuriame telpa visi kiti. Tai skelbia visa Dievo esybė ir charakteris; to reikalauja visa atpirkimo prigimtis ir tikslas.
Tikintieji! Dievas trokšta, kad jūs būtumėte šventi. Garbinkime Dievą Jo šventume, kol kiekvieną mintį apie Dievą Jo šlovėje ir malonėje persmelks gilus įsitikinimas: šis palaimintas Dievas trokšta, kad aš būčiau šventas! Nesiilsėk, kol tavo valia nebus visiškai pavesta Dievo valiai ir atrask tikrąjį savo likimą, priimdamas šią dievišką valią ir ją įgyvendindamas.
Savaime kyla ir antra mintis, - egzistuoja galimybė būti dieviškai šventam. Dievo valia yra daugiau nei Dievo siekis, ką nors padaryti, ar dieviškas nurodymas, kaip turime elgtis mes. Tai taip pat ir dieviška jėga, kuri padeda įgyvendinti tą tikslą. Visa, ko Dievas nori, tą Jis ir padaro. Tačiau Jis nedarys to žmonėse, kurie atsisako priimti ar pasiduoti šiai valiai, - žmogus turi galią Jam pasipriešinti. Tačiau žmonių, kurie pasiduoda, kurie myli Jo valią ir ilgisi, kad žemėje būtų kaip danguje, gyvenime Dievas veikia ir įgyvendina savo planus. Dievas sieks įsikūnyti kiekviename žmoguje, turinčiame sveiką, stiprią valią, ir perduos tai, kas buvo laikoma troškimo objektu, kas reikalinga šiam troškimui išpildyti.
Dievas, veikiantis mumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą. Įdėjęs troškimą, Jis gėrisi ir trokšta atlikti tą darbą. Ir kai, iš Dievo malonės, tikintysis trokšta to, ko trokšta Dievas, - kai jis priima Dievo valią dėl pašventinimo kaip savo paties valią, - jis gali pasitikėti, kad Dievas tai ir padarys. Dievas trokšta to visa savo dieviškos esybės galia. Jis negali liautis daryti šventumo darbų, kaip negali liautis būti šventas ar būti Dievas. Jis trokšta mus pašventinti. Jei ir mes to trokštame ir pasiduodame tam, tikėdami nauja prigimtimi, kurią Šventoji Dvasia kuria mumyse, galime būti tikri, jog patirsime, kokia tikra ir palaiminta yra ši žinia. Dievas trokšta ir, žinoma, darbuojasi dėl jūsų pašventinimo!
Skaitant šį tekstą kyla ir trečias klausimas, - dieviška šventumo prasmė. Dievo valia yra mūsų pašventinimas, t.y visa, ko Dievas trokšta, yra tuo persmelkta, ir Jis pasieks šį rezultatą. Nesvarbu, ar tai būtų Dievo valia, susijusi su ketinimais amžinybei, ar kalbėtume apie Jo gailestingumą, teismą, priesakus ar pažadus, - visa, ko Dievas trokšta dėl mūsų, yra mūsų pašventinimas. Tai suteikia naują prasmę kiekvienam įsakymui Šventajame Rašte ir atskleidžia tikrą jų šlovę. Dievo įsakymai yra nenusakomos vertės - jie pažymi saugų gyvenimo kelią ir veda mus į tai, kas miela ir gera. Tačiau štai kur jų aukščiausia šlovė - per juos šventas Dievas siekia padaryti mus savo šventumo dalininkais. Todėl būkime dėmesingi visiems Dievo valios nurodymams, kuriuos aptinkame Šventajame Rašte ar gamtoje, dideliuose ir mažuose dalykuose, nes tai - vienintelio Šventojo, kuris nori ir mus padaryti šventus, valia.
Te kiekviena mintis apie Dievo valią uždega mumyse troškimą ir viltį būti šventiems. Ir te kiekviena mintis apie šventumą įkvepia mus tyrinėti, gėrėtis ir ištikimai vykdyti Dievo valią. Te kiekviena nuodėmė, kurią draudžia Dievo žodis, būna toli nuo mūsų. Te visa žemiška, kūniška ir savanaudiška prigimtis būna sunaikinta, kad dvasia, siela ir kūnas būtų pašventinti. Te kiekvienas įsakymas, kuris rodo į tikrą gyvenimą, gyvenimą, panašų į Kristaus, ir kalba apie meilę, nuolankumą ir pasiaukojimą, būna priimami kaip dieviško šventumo kanalai. Ir te troškimas, pasigėrėjimas bei tikėjimas Dievo šventumu ir Dievo valia tampa neatskiriamai viena.
Visi, kurie norite tai patirti, atminkite: tik todėl, kad tai yra Dievo valia ir Dievo šventumas, juose slypi jėga, gyvenimas ir palaiminimas. Viskas priklauso nuo to, kiek mes pažįstame Dievą, kiek Jo laukiame ir pasiduodame švento Jo artumo ir jėgos veikimui.
Jei pažįstame Jį, kaip Gyvąjį Dievą, ir bendraujame su Juo, kaip su šventu, mylinčiu, visagaliu, visada esančiu ir visada besidarbuojančiu, Jo valia ir Jo šventumas taps mums dangiška realybe. Tada mes būsime tikri, koks palaiminimas yra tai, kad Jis trokšta mūsų pašventinimo.
Iš kn. „God's Will: our dweling place" vertė Lina Tamonytė
