Dvasia ir žodis

Iki Mesijo atėjimo, anot Pauliaus, Dievas „leido eiti visoms tautoms savais keliais" (Apd 14, 16), tačiau Jėzaus Kristaus mirtis, atperkanti visų tautų nuodėmes, ir prisikėlimas iš numirusių, dovanojantis nuteisinimą kiekvienam, kviečia atgailauti ir tikėti Evangelija. Bet koks Jėzaus Kristaus sulyginimas su kuria nors dievystės inkarnacija kitose religijose, kad ir nesąmoningai, paniekina Jėzaus mirtį ir iškreipia Jo mokymą. Sekminių stebuklas - didingų Dievo darbų skelbimas įvairių tautų kalbomis - taip pat pabrėžia Evangelijos universalumą (Apd 2 sk.). Dievas, antgamtiniu būdu Babelėje sumaišęs kalbas ir suardęs žmonių rasės vienybę, dabar suteikia apaštalams gebėjimą kalbėti visų tautų žmonėms suprantamu būdu. Evangelijos žodis gimdo naują žmoniją, kalbančią viena tikėjimo kalba ir siekiančią išaukštinti jau ne save, kaip Babelėje, o Dievą. Anot Pauliaus, „čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus" (Kol 3, 11).

Be abejo, tokia tikėjimo vienybė ir universalus Evangelijos triumfas pilnai atsiskleidžia tik anapus. Ten Jonas regi naująją žmoniją, sudarytą iš visų tautų, vienu balsu garbinančią Dievą ir Jėzų Kristų: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!" (Apr 7, 9-10). Ne dabar, bet tuomet žmonija sugrįš prie vienos pirminės ir tyros kalbos, apie kurią kalbėjo pranašas Sofonijas: „Tada Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti (Sof 3, 9).

Šiandien, regis, krikščionybė jau atsisako idėjos tikėjimo pagrindu suvienyti tautas šiapus. Praeityje tokia utopinė idėja buvo gaji. Mėginimas Evangelijos universalumą susieti su vieno pasaulio viziją turėjusia Romos imperija buvo klaidingas. Euzebijaus mintys, jog krikščionybė iki Konstantino valdymo buvo tarsi Kristaus atėjimo ženklas, o Konstantino valdymo metu imperija tapo Apvaizdos įrankiu, skirtu Evangelijos skelbimui palengvinti - iš dalies pasiteisino. [1] Konstantino ediktai, nutraukę krikščionių persekiojimą, sukrikščionino imperiją, bet sykiu ir suimperino krikščionybę. Pastarosios įsigalėjimas Europoje politinių priemonių dėka, deja, iškreipė pačią tikėjimo sklaidos sampratą. Jei ankstyvosios bažnyčios įsitikinimai kelią į kitas kultūras skynėsi Dievo žodžio galia, tai imperinės krikščionybės metodai įteisino kalavijo naudojimą, neva naudingą pagonių kristianizacijai. Iš tiesų kryžiaus karai jau nieko bendro nebeturėjo su Kristaus dvasia ir Naujojo Testamento Evangelija. Tenka tik apgailestauti, jog kalaviju įtvirtinta religija iki šių dienų meta šešėlį pačiai Evangelijos žiniai. Įsitikinimas, jog Evangelija teikia išgelbėjimą visiems ir visose tautose, įkvepia krikščionis evangelizacijai ir misijų veiklai, tačiau kai kuriems toks požiūris atrodo užgaulus dėl netolerancijos kitoms religijoms ir kitokiems įsitikinimams. Dera pripažinti, jog šie priekaištai yra pagrįsti tol, kol krikščionys Evangelijos sklaidai pasitelkia ne Kristaus meilės pavyzdį, bet paveldėtus imperinės prievartos mechanizmus.

Kristaus paliepimas apaštalams skelbti Evangeliją visose tautose neišvengiamai reiškė skirtingų kultūrų susidūrimą, nes Naujojo Testamento bažnyčia gimė judaizmo aplinkoje. Evangelijai „išeiti" iš vienos tautinės priklausomybės ir prigyti kituose kultūriniuose kontekstuose buvo labai nelengva. Viena vertus, dėl pačių apaštalų puoselėto judaizmo, kita vertus - dėl pagoniškų papročių, vyravusių Romos imperijoje. Kaip žydams eiti pas pagonis? Ir kodėl pastarieji turėtų priimti vieną judaizmo atšaką, kaip vienintelį tikrąjį tikėjimą? Dėl šio neišvengiamo konflikto, nors ir pasiųsti į visą pasaulį, apaštalai kurį laiką Evangeliją skelbia tik žydams. Ironiška, tačiau apaštalas Petras pats nė už ką neitų pas dievotą romėnų šimtininką Kornelijų į namus paskelbti Evangelijos, nors būtent tokia yra Dievo valia (žr. Apd 10-11 sk.). Idant pradėtų griūti ne vieną tūkstantmetį tarp žydų ir pagonių stūksojusi priešiškumo siena, Dievas turi pakeisti teologinius Petro supratimus (Apd 10 sk.), o šis - juos apginti kaltinančių tautiečių akivaizdoje (žr. Apd 11 sk.). Nelengva pakeisti įsisenėjusias tradicijas! Kornelijaus namuose, kurie simboliškai įkūnija priešpriešos tarp žydų ir pagonių pabaigą bei naujos žmonijos pradžią (Ef 2, 14-18), Petras pripažįsta tautų lygybę prieš Dievą: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena" (Apd 10, 34-35). Ir visgi, kaip paaiškėja iš Pauliaus Laiško galatams, elgtis pagal šį supratimą pačiam Petrui ne visuomet pavykdavo (žr. Gal 2, 11-14).

Žydų tautybės krikščionys labai nenoriai vykdė Jėzaus paliepimą ir Evangeliją dažniausiai skelbdavo saviesiems. Tik prasidėjus nuožmiems Jeruzalės krikščionių persekiojimams, diasporos hebrajai išdrįso kreiptis į helenus. „Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie pamokslavo žodį vien tik žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį" (Apd 11, 19-21). Šios tarpkultūrinės misijos dėka gimusi Antiochijos bendruomenė pirmajame amžiuje suvaidino lemiamą vaidmenį evangelizuojant Aziją ir Europą.

Evangelijai išsilaisvinant iš vienų kultūrinių paradigmų ir susiduriant su kitomis, iškyla dvi esminės problemos. Pirma - išankstinis klausytojų nusistatymas atstumti Evangelijos žinią dėl tautinių tradicijų išsaugojimo. Antra - skelbėjų  inercija vienos tautos papročiuose įkultūrintą Evangeliją brukti kitataučiams, nepaisant jų kitoniškumo. Evangelijos susidūrimas su kultūra neišvengiamai yra vertybinio pobūdžio. Krikščioniška dorovė kritiškai įvertina kultūrinį paveldą, atskleisdama vertybes ir antivertybes. Kultūroje esama tiek dieviškų, tiek demoniškų pėdsakų. Evangelinis tikėjimas pasmerkia nuodėmę kultūroje ir skatina nuo jos apsivalyti. Galima iš dalies pritarti Popiežiškosios kultūros tarybos teiginiams, jog Evangelija egzorcizuoja tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, o kultūrų vertybes įtvirtina; [2] tik dvejotina, jog egzistuojančias vertybes dar įmanoma pakylėti iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus, kaip teigiama dokumente Dėl kultūros pastoracijos.

Verta prisiminti istoriją iš Apaštalų darbų, vaizdžiai iliustruojančią, kaip nuodėmė, slėpdamasi už kultūrinių papročių, priešinasi Evangelijai. „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis" (Apd 16, 20-21). Tokių kaltinimų apaštalas Paulius susilaukė Filipų mieste, kai iš vienos būrėjos išvijo spėjimo dvasią ir taip pakenkė pelningam verslui. Beje, reikėtų pripažinti, jog raganų deginimas viduramžiais ir inkvizicija niekaip negali būti pateisinami minėtos ištraukos pagrindu. Apaštalas būrėjos nepersekiojo, o pats dėl Evangelijos jėgos ir tiesos nukentėjo nuo šį verslą prižiūrėjusių šeimininkų, kurie kaltino Paulių svetimų papročių propagavimu. Evangelijos atstūmimas, apeliuojant į etniškumą ar nusistovėjusius tautinius papročius, yra gan dažnas reiškinys. Evangelinis tikėjimas tokiais atvejais šmeižiamas kaip kultūros ir visos tautos griovėjas. Religinis kultūros dėmuo sukyla prieš evangelinį tikėjimą, kaip svetimkūnį ir visais įmanomais būdais stengiasi jį eliminuoti, o jei tai nepavyksta, -bent jau išstumti į socialines paraštes. Efezo amatininkų, gaminusių Artemidės šventyklos miniatiūras, sukilimas prieš Paulių galėtų būti dar vienu tokios religinės priešpriešos pavyzdžiu (žr. Apd 19, 23-40).

Evangelijos skelbėjai ir tikėjimo bendruomenės dažniausiai marginalizuojamos dėl tariamos grėsmės tautinei kultūrai ar joje dominuojantiems religiniams papročiams. Dėl to ankstyvoji krikščionybė buvo laikoma sekta pirmiausia tarp žydų, o po to - ir Romos imperijoje. Romos žydai, atėję pasiklausyti apaštalo Pauliaus, tiksliai įvardijo vyravusią nuomonę: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave. Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama" (Apd 28, 21-22). Šį požiūrį patvirtina ir pats Paulius, Judėjos valdytojo Felikso akivaizdoje gindamasis nuo jam mestų kaltinimų: „[...] aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose" (Apd 24, 14). Dėl pralieto apaštalų ir kankinių kraujo bei apologetų raštų dėka požiūris į krikščionybę Romos imperijoje laikui bėgant kito. Sektos virsmas oficialia imperijos bažnyčia yra kita tema, kuri reikalautų atskiro aptarimo. Pakaks pasakyti tik tiek, jog vėlesniems evangeliniams sąjūdžiams, siekusiems bažnyčios reformų, būdavo vėl klijuojamos „sektų" etiketės ir metami analogiški kaltinimai dėl šventų papročių laužymo.

Dabar aptarkime antrą problemą - kultūrinio konteksto nepaisymą, skelbiant Evangeliją kitoje kultūroje. Tiek misionieriai, skelbiantys Evangeliją svetur, tiek lokalių bendruomenių ganytojai, diegdami ją savo tautoje, turėtų rūpintis evangelinės žinios kontekstualizavimu, dar vadinamu evangelijos įkultūrinimu. Būtent tokį Evangelijos skelbimo pavyzdį įkūnijo apaštalo Pauliaus misijos. Priešingai negu jį kaltino, Paulius rūpinosi Evangelijos pritaikymu skirtinguose kultūriniuose kontekstuose:

„Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas" (1 Kor 9, 19-23).

Taigi Evangelija nėra tvirtai suaugusi su kuria nors viena kultūra ir gali transformuotis, nelygu koks tautinis kontekstas. Šia prielaida grindžiamas ir Biblijos vertimų į įvairias kalbas legitimumas. Šiuo aspektu galima tyrinėti ir skirtingų krikščioniškų konfesijų, kaip subkultūrų, atsiradimą.

Visgi ne kiekvienas evangelistas nuolankiai seka apaštalo Pauliaus pavyzdžiu. Ne visi misionieriai turi Barnabo širdį, sugebančią įžvelgti Dievo malonės veikimą svetimame kultūriniame kontekste (žr. Apd 11, 22-23). Turime pastebėti, jog helenistinės krikščionių bendruomenės labai skyrėsi nuo hebrajiškų. Todėl kai kurie žydų kilmės krikščionys rinkosi kitokią evangelizmo strategiją negu Paulius ir mėgino kitos tautos tikintiesiems primesti judaistinės kultūros elementus, kaip antai apipjaustymą: „Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti". Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius" (Apd 15, 1-2). Į Jeruzalę susirinkę apaštalai sprendė ne vien teologinį, bet ir kultūrinį klausimą (žr. Apd 15 sk.). Apipjaustymas buvo ne tik Senosios Sandoros ženklas, kurį pakeitė krikštas Naujoje Sandoroje, bet ir tapęs judėjų kultūros savastimi. Tai, kas „pagal Mozės paprotį" buvo natūralu tarp žydų, nebuvo privalu helenizmo kultūrai. Paulius ir Barnabas šitai suprato, tačiau iš Judėjos atvykę mokytojai - ne. Pastarųjų požiūrį šiandien įprasta vadinti fundamentalistiniu, arba sektantišku. Pagal tokį požiūrį konversija traktuojama tik savo kultūrinio konteksto ribose, nepakenčiant kitoniškumo.

Kultūrinės skirtybės lengvai tampa atskirtimis - savas ir svetimšalis. O svetimšalius reikia arba užkariauti ir paversti savais, arba neįsileisti, idant būtų išsaugotas savitumas. Ankstyvoji bažnyčia sėkmingai išsprendė Antiochijoje iškilusį konfliktą, pritardama Pauliaus misijų strategijai, o ne judaistinei krikščionybės paradigmai. Buvo suvokta, jog misionierius yra panašus į taikdarį arba į vertėją, tarpininkaujantį tarp savo ir svetimo. Anot Hanso-Christopho Askanio, jis tarnauja tiek svetimšaliui su jo svetimumu, tiek ir tautiečiui su jo troškimu savintis. Paulo Ricoeuro siūlomas „kalbinis svetingumas" - pasakyti tą patį kitaip - galėtų būti taikytinas ir tarpkultūriniam evangelizavimui. Deja, per bažnyčios istoriją šis principas, kurį patvirtino Jeruzalės sinodas, dažnai buvo neteisingai traktuojamas arba visai pamirštamas.

Ieškant tikėjimo ir tautiškumo dermės, reikėtų saugotis dviejų kraštutinumų: viena vertus, etninio ir kultūrinio konteksto nepaisymo, kita vertus, perdėto jo sureikšminimo. Tikėjimo požiūriu neteisingas yra tiek tautinių papročių sakralizavimas, tiek jų profanacija. Harmoniją tarp dvasinio ir tautinio prado nelengva pasiekti. Šie klausimai yra aktualūs ne tik svarstant evangelizavimo ir misijų strategijas, bet ir siekiant puoselėti ekumeninę laikyseną nūdienos daugiakonfesinėje krikščionybėje.

[1] Saulius Rumšas, „Romos imperijos ir krikščionybės ištakų ryšys krikščionių apologetų akimis", Saeculo Primo, Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 324.
[2] Dėl kultūros pastoracijos, http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/del_kulturos_pastoracijos.html


Nuotr. A. Šumskytės


Tikėjimas ir tautiškumas (I)