Biblijos bičiuliams

Be to, archeologija padėjo labiau pažinti kitas religijas, kurias praktikavo Izraelio kaimynai.

Sodoma ir Gomora

Ilgą laiką pasakojimas apie Sodomos ir Gomoros sunaikinimą buvo laikomas pramanytu. Tačiau archeologų pateikta informacija patvirtino, jog penki Biblijoje minimi Lygumos miestai buvo dideli centrai, kuriuose klestėjo prekyba ir verslas, ir iš tiesų jie geografiškai buvo išsidėstę taip, kaip aprašoma Biblijoje. Paaiškėjo, jog Šventajame Rašte pateikiamas pasakojimas apie tragišką šių miestų baigtį taip pat yra ne mažiau tikras ir tikslus. Archeologiniai duomenys byloja apie tame regione vykusį žemės drebėjimą, kurio metu buvo išjudinti kai kurie žemės sluoksniai. Toje vietoje apstu bitumo (kalnų dervos). Matyt, toji derva (pasakojime - siera) buvo išmesta į orą, o po to krito ant Dievą atstūmusių miestų. Yra įrodymų, patvirtinančių, kad nuosėdinių uolienų sluoksniai susilydė nuo didelio karščio. Tyrinėtojai nustatė, jog tokio didelio karščio būta Jebel Usdumo (Sodomos kalno) viršūnėje. Įvairūs archeologų aptinkami radiniai byloja apie didelį tolimoje praeityje kilusį gaisrą. Veikiausiai gaisras kilo užsidegus po Negyvąja jūra slūgsojusiam naftos telkiniui, kuris vėliau išsiveržė ir gaisras išplito. Toks aiškinimas anaiptol nepaneigia, jog tai buvęs stebuklas, nes Dievas valdo ir gamtos jėgas. Įvykio laiko apskaičiavimas - angelų apsilankymo ir perspėjimų kontekste - atskleidžia absoliučiai antgamtišką jo prigimtį. (Geisler, BECA, 50-51)

Jericho miestas

Jericho kasinėjimų metu (1930-1936 m.) Garstangas aptiko stulbinančių radinių ir juos aprašė. Apie tuos radinius Garstangas sakė: „O dėl pagrindinio fakto tai nėra jokių abejonių - visos sienos griuvo į išorę. Ir sugriuvo taip, kad puolantiesiems užteko perlipti jas ir įsiveržti į miestą. Kas gi čia neįprasto? Ogi tas, kad miestų sienos paprastai griūva į vidų, o ne į išorę. Tačiau Jozuės knygoje 6, 20 rašoma: „<...> ir siena nugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir užėmė jį". Taigi sienos griuvo į išorę" (Garstang, FBHJJ, 146).

Bryantas Woodas, rašydamas žurnalui „Biblinės archeologijos apžvalga" (Biblical Archaeology Review; Wood, DICJ, 44-59), prideda tokį sutapimų tarp biblinio pasakojimo ir archeologinių paliudijimų sąrašą:

•  Miestas buvo gerai įtvirtintas (Joz 2, 5, 7,15; 6, 5, 20).

• Puolimas vyko tuoj po pavasarinio derliaus nuėmimo (Joz 2,1; 3,15; 5,16).

• Miesto gyventojai negalėjo pabėgti su savo maisto atsargomis (Joz 6,1).

• Pergalė buvo greita (Joz 6,15).

• Sienos buvo sulygintos su žeme; galbūt dėl žemės drebėjimo (Joz 6, 20).

• Miestas nebuvo išplėštas (Joz 6,17,18).

• Miestas buvo sudegintas (Joz 6, 24).

Saulius, Dovydas ir Saliamonas

Saulius tapo pirmuoju Izraelio karaliumi, ir jo tvirtovė Gibėjoje buvo atkasta. Labiausiai vertas dėmesio radinys buvo svarbus anuomet ginklas - svaidyklė. Tai susiję ne tik su Dovydo pergale prieš Galijotą, bet ir su Ts 20,16, kur rašoma apie septynis šimtus rinktinių svaidyklininkų, kurie „galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti".

Pasakodamas apie Sauliaus mirtį, Samuelis teigia, kad jo ginklai buvo padėti Astartės (kanaaniečių derlingumo deivės) šventykloje Bet Šeane, o Metraščių knygoje rašoma, kad Sauliaus galva buvo padėta Dagono, pagrindinio filistinų dievo, šventykloje. Manyta, jog čia įsivėlė klaida, nes atrodė nerealu, kad priešai vienu metu ir toje pačioje vietoje būtų pasistatę skirtingas šventyklas. Tačiau kasinėjimai parodė, jog čia iš tiesų buvo dvi šventyklos, kurias skyrė tik koridorius: viena buvo Dagono, kita - Astartės. Atrodo, kad filistinai buvo ėmę garbinti kanaaniečių deivę.

Vienas svarbiausių Dovydo valdymo laimėjimų buvo Jeruzalės užėmimas. Abejotinas atrodė Biblijos pasakojimas apie tai, jog į miestą izraelitai pateko tuneliu, vedusiu iki Siloamo tvenkinio, nes manyta, jog tuo metu tvenkinys buvo išorinėje miesto sienų pusėje. Tačiau 1960-1970 metais atlikti kasinėjimai atskleidė, kad tvenkinys buvo apsuptas miesto sienos.

Saliamono valdymo metui tenka nė kiek ne mažiau patvirtinančių faktų. Prie Saliamono šventyklos kasinėti negalima, nes ji yra šalia šventos musulmonų vietos, Uolos kupolo (angl. Dome of the Rock). Vis dėlto tai, kas žinoma apie Saliamono laikais statytas filistinų šventyklas, visiškai atitinka Biblijoje aprašytą dizainą, dekoracijas ir statybines medžiagas. Vienintelis įrodymas iš pačios šventyklos yra ornamentuotas lazdos antgalis iš granatmedžio su įrašu „Priklausantis Jahvės šventyklai". Pirmą kartą jis pastebėtas 1979 metais vienoje Jeruzalės parduotuvių, jo identiškumas patikrintas 1984-aisiais, Izraelio muziejus jį įsigijo 1988 metais.

Kasinėjant Gezerą 1969 metais buvo aptiktas storas pelenų sluoksnis, kuris dengė didžiąją kalvos dalį. Kasinėdami toje vietoje, archeologai aptiko daugybę įvairių hebrajiškų, egiptietiškų ir filistiniškų artefaktų. Buvo akivaizdu, jog čia susimaišę net trys kultūros. Ilgą laiką tai glumino tyrinėtojus. Tačiau kažkas priminė vieną Biblijos eilutę, kurioje pasakyta: „Egipto valdovas faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerą ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs miesto gyventojus kanaaniečius, kaip kraitį jis atidavė jį savo dukteriai, Saliamono žmonai" (1 Kar 9,16) (Geisler, BECA, 51-52).

Alano Millardo straipsnyje, pavadintame „Ar Biblija perdėtai padidino karaliaus Saliamono turtus?" (Does the Bible exaggerate King Solomon's Wealth?), 1989 metais išspausdintame žurnalo „Biblinės archeologijos apžvalga" (Biblical Archaeology Review) straipsnyje, rašoma:

„Skaičiusieji Biblijos tekstą ir subjektyviai vertinę apie jos patikimumą dažnai nuspręsdavo - ir visai pagrįstai - kad Saliamono turtai aprašyti gerokai perdedant. Biblijoje aprašomas karaliaus Saliamono turėto aukso kiekis yra paprasčiausiai neįtikėtinas, netgi neįsivaizduojamas.

Mes negalime įrodyti, kad Biblijoje pateiktas Saliamono turėto aukso aprašymas yra tikslus. Tačiau, palygindami biblinį tekstą su kitais senoviniais tekstais bei archeologiniais radiniais, atskleidėme, jog biblinis pasakojimas visiškai atitinka senojo pasaulio rašytinę praktiką, todėl galime laikyti jį esant teisingą ne tik kalbant apie auksą, bet ir apie aprašytąjį jo kiekį. Jei tai ir neįrodo biblinio pasakojimo tikslumo, vis dėlto parodo, kad jis yra gana tikėtinas" (Millard, DBEKSW, 20).

Dovydas

Archeologas S.H. Hornas pateikia puikų pavyzdį, kaip archeologiniai įrodymai padeda studijuoti Bibliją:

„Archeologiniai tyrinėjimai suteikė įdomių žinių apie tai, kaip Dovydas užėmė Jeruzalę. Be archeologijos pateiktų įrodymų, Biblijoje aprašytasis užėmimas (2 Sam 5, 6-8 ir 1 Met 11, 6) atrodo gana miglotai. Štai, pavyzdžiui, kad ir 2 Sam 5, 8 (angliška Karaliaus Jokūbo versija): „Kas nori nugalėti jebusiečius, telipa lietvamzdžiu pulti raišųjų ir aklųjų - tų, kurių Dovydas nekenčia." 1 Met 11, 6 dar priduriama „Dovydas buvo pasakęs: „Kas pirmas nukaus jebusietį, tas bus vadas ir didžiūnas." Cerujos sūnus Joabas užkopė pirmas ir tapo vadu."

Prieš kelerius metus mačiau paveikslą, nutapytą Jeruzalės paėmimo tema. Dailininkas nupiešė žmogų, lipantį metaliniu lietaus nutekėjimo lataku, nuleistu išorine miesto sienos puse. Šis paveikslas buvo absurdiškas, nes senovinių miestų sienos neturėjo jokių latakų, nors jose buvo įrengtos skylės lietaus vandeniui nutekėti. Angliškoje pataisytoje standartinėje Biblijos versijoje (taip pat ir LBD), kurios vertimas darytas atsižvelgiant į archeologų radinius, aukščiau minėta citata išversta taip: „Ir tą dieną Dovydas tarė: „Kas nori sutriuškinti jebusiečius, telenda pro vandens šulinį ir puola raišuosius ir akluosius, kurių nekenčia Dovydo siela." Ir Joabas, Cerujos sūnus, užlipo pirmas ir tapo vadu." Tai kokiu gi vandens šuliniu lipo Joabas?

Tuo metu Jeruzalė buvo ant kalvos įsikūręs nedidelis miestelis, tik vėliau tapęs dideliu miestu. Geografiškai miestas buvo labai palankioje vietoje - net iš trijų pusių jį juosė gilūs slėniai. Štai kodėl jebusiečiai puikavosi, jog ir jų raišieji bei aklieji galėtų sulaikyti galingiausias puolančias kariuomenes. Deja, jebusiečiai ne viskuo galėjo taip pasigirti - vandens tiekimo sistema mieste buvo gan prasta. Miestiečių gyvenimas priklausė nuo upelio, kuris tekėjo už miesto rytiniu kalvos šlaitu.

Kad prireikus vandens kaskart nereikėtų keliauti prie upelio už miesto, jebusiečiai uoloje įrengė sudėtingą tunelių sistemą. Pirmiausia jie iškasė horizontalų tunelį, jungusį šaltinį su miesto centru. Prasikasę maždaug 90 pėdų, uoloje jie aptiko natūralią ertmę. Nuo jos iškasė 45 pėdų aukščio vertikalų šulinį, nuo kurio buvo atsišakojęs kitas 135 pėdų ilgumo nuolaidus tunelis ir galiausiai laiptai, kurie išvesdavo į paviršių, maždaug 110 pėdų virš upelio vandens lygio, į patį miestą. Taigi šaltinis buvo paslėptas nuo išorės taip, kad priešas negalėjo jo aptikti. Norėdamos pasisemti vandens, jebusiečių moterys nusileisdavo viršutiniu tuneliu, tada šuliniu nuleisdavo vandens maišus į olą, į kurią vanduo atitekėdavo horizontaliuoju tuneliu, jungusiu olą su šaltiniu.

Tačiau pirmųjų kasinėjimų metu liko neatsakyta į vieną svarbų klausimą. Prieš keturias dešimtis metų R.A.S. Macalisterio ir J.G. Duncano vykdomų archeologinių kasinėjimų metu buvo aptikta siena ir bokštas. Archeologai nusprendė, kad šie radiniai išlikę iš jebusiečių ir Dovydo laikų. Aiškiai matėsi, jog siena kažkada driekėsi Ofelo kalvos pakraščiu, į vakarus nuo tunelio angos. Taigi įėjimas į tunelį buvo ne miesto viduje, o išorėje, už gynybinės sienos. Vadinasi, jis buvo neapsaugotas nuo galimų priešų. Kodėl jebusiečiai tunelio nepastatė miesto viduje - ten, kur saugu? Šis klausimas ilgą laiką archeologams nedavė ramybės. Mįslę galiausiai įminė Kathleen Kenyon, neseniai atlikusi kasinėjimus Ofelo kalvoje. Kaip paaiškėjo, Macalisteris ir Duncanas buvo neteisingai įvertinę sienos ir bokšto amžių - iš tiesų pastarieji statiniai priklausė jau helenistiniam laikmečiui. Kathleen Kenyon aptiko tikrąją jebusiečių miesto sieną, kuri kalvos šlaitu driekėsi šiek tiek žemiau, į rytus nuo tunelio angos; taigi įėjimas į tunelį buvo saugioje vietoje - pačiame senamiestyje.

Dovydas, kilęs iš Betliejaus, buvusio už keturių mylių į pietus nuo Jeruzalės, pirmą vyrą, įžengusį į miestą per vandens šulinį, pažadėjo padaryti vyriausiuoju vadu. Joabas, kuris tuo metu jau buvo armijos generolu, nenorėjo prarasti savo padėties, todėl pats vadovavo puolimui. Izraelitai pralindo tuneliu, užsiropštė šuliniu aukštyn ir mieste atsidūrė anksčiau, nei puolami miestiečiai susivokė, kad toks drąsus planas gali būti įgyvendintas (Horn, RIOT, 15-16).

Avarahamas Biramas (Biram, BAR, 26) taip pasakoja apie naują atradimą, padarytą 1994 metais:

„Nuostabus devintojo amžiaus prieš Kristų įrašas, kur kalbama tiek apie [Dovydo namus], tiek apie [Izraelio karalių]. Tai pirmas atvejis, kai sename įraše, išskyrus Biblijos rankraščius, rastas Dovydo vardas. O kad šiame įraše kalbama ne tik apie [Dovydą], bet ir apie Dovydo namus, apie visą didžiojo Izraelio karaliaus dinastiją, yra dar nuostabiau [...] tai tikriausiai pati seniausia nebiblinė užuomina apie Izraelį semitų raštu. Jei šis įrašas kažką įrodo, tai pirmiausia - kad tiek Izraelis, tiek Judas, priešingai nei skelbė kai kurie mokslingieji Biblijos menkintojai, tuo metu buvo svarbios karalystės.

Apibendrinimas ir išvados

Henry's M. Morrisas pastebi: „Aišku, mėginant archeologinę medžiagą visiškai suderinti su Biblija, nesklandumų dar yra, bet nė vienas nėra toks rimtas, kad tolesnių tyrimų eigoje negalėtume tikėtis juos išaiškinti. Ypač svarbu pabrėžti tai, jog, matant didžiulį kiekį patvirtinančių įrodymų, liudijančių apie ano meto biblinę istoriją, dabar nėra nė vieno konkretaus archeologinio radinio, kuris įrodytų, kad Biblijoje yra kokia nors klaida" (Morris, BMS, 95).

„Turėdami archeologinių duomenų apie kiekvieną Senajame Testamente užrašytos istorijos tarpsnį, matome, jog Šventasis Raštas kalba tiesą. Daugeliu atvejų Biblija yra pirmasis šaltinis, suteikiantis informacijos apie tam tikrus laikus ir papročius. Nors daugelis dvejojo Biblijos tikslumu, laikas ir nuoseklūs tyrimai parodė, jog Dievo žodis yra geriau „informuotas" nei jo kritikai. Tūkstančiai senojo pasaulio radinių patvirtina tiek bendrą Biblijoje piešiamą vaizdą, tiek smulkmenas. Tiesą pasakius, nėra nė vieno radinio, kuris prieštarautų Biblijai" (Geisler, BECA, 52).

Henry Morrisas priduria:

„Biblinių pasakojimų senumas, palyginti su kitais rašiniais, ir evoliucinės XIX amžiaus nuostatos daugelį mokslininkų paskatino teigti, jog didžioji dalis Biblijos istorijų yra išgalvotos. Kadangi tuo metu įvertinti senųjų istorijų tikroviškumą nebuvo jokių priemonių, išskyrus senųjų rankraščių nuorašus, panašūs teiginiai buvo gana įtikimi. Tačiau dabar dėl įžymių archeologinių radinių nebegalima atmesti esmiško Biblijos istoriškumo, bent jau nuo Abraomo laikų" (Morris, MIP, 300).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Biblijos unikalumas (XV)