Paulius aiškina: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela; paskutinysis Adomas - gyvybę teikiančia dvasia (1 Kor 15, 45). Žodis Adomas reiškia „žmogus" arba „žmonija". Dabar yra du Adomai arba žmonės, turintys dvi skirtingas prigimtis. Pirmasis žmogus yra kūniškas, „natūralus". Jo egzistencija sukasi apie jo sielą, jį valdo jo mintys, emocijos, baimės, svajonės ir liūdesiai. Kitą prigimtį turintys žmonės didesnį dėmesį skiria dvasiai: jų mintys, svajonės ir išgyvenimai sukasi apie juose esančią Šventąją Dvasią. Visomis jėgomis jie siekia turėti Kristaus prigimtį.
Nors žmonės skiriasi daugeliu dalykų, kaip, pavyzdžiui, kultūra, odos spalva ar visuomenine padėtimi, tačiau Dievo akyse žmogų išskiria Dvasia. Vieni yra mirę nuodėmėje, kiti - gyvi Kristuje. Vieni pasmerkti pražūti, kiti gyvens amžinai. Kaip pirmasis Adomas perdavė nuodėmę, silpnybes ir mirtį savo vaikams, taip antrasis Adomas, Kristus, tikėjimu savo vaikams perduoda tyrumą, jėgą ir prisikėlimo gyvenimą.
Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17). Kristuje mes turime naują prigimtį, kuri, kaip ir Jis, gyvens amžinai.
Tik žmonės?
Vis dėlto daugelis turinčiųjų antrąją prigimtį gyvena ir elgiasi taip, lyg būtų apriboti pirmosios. Paulius priekaištavo bažnyčiai Korinte, sakydamas: Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, - argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? (1 Kor 3, 3). Jei esi priėmęs Kristų, įdėmiai klausykis: tu nesi tik paprastas žmogus. Ta pati jėga, kuri prikėlė Kristų, yra ir tavyje: Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kristų - atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).
Gal vis dar atrodai kaip ir visi kiti žmonės, bet tavo viduje yra lobis - Kristus! Nuo tos akimirkos, kai Jį priėmei, prisikėlimo jėga veikia tavyje. Paklausyk, ką apie Jį kalba Raštas: Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje (Apd 2, 24). Kaip mirtis negalėjo išlaikyti Jėzaus kape, taip ir šįkart mirtis, vis dar esanti mumyse (mūsų nuodėmės ir nesėkmės), negalės Jo sulaikyti. Kristus nugali mirtį taip lengvai, kaip šviesa išveja tamsą. Jo meilė stipresnė už visas mūsų kovas. Todėl esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 37).
Tapatumo krizė
Kartą buvau atsidūręs itin sunkioje situacijoje. Kažkas manęs paklausė: „Kaip tu laikaisi, patekęs į tokias aplinkybes?" Aš atsakiau: „Visų pirma, aš nepriklausau nuo aplinkybių; aš esu pasodintas kartu su Kristumi dangaus aukštumose. Dievas yra mano Tėvas. Kūrėjo Dvasia yra manyje. Negi nežinai? Joks prieš mane nukreiptas ginklas nelaimės. Aš atgimęs iš aukšto, naujas kūrinys; aš esu dieviškosios prigimties dalininkas". Visa tai sako Raštas.
Mes žinome doktrinas, bet nesielgiame taip, lyg Žodis būtų tiesa. Mes išgyvena-me tapatumo krizę. Jei nenaudosime Dievo žodžio dvasinei padėčiai savo gyvenime apibrėžti, tikrai būsime priklausomi nuo aplinkybių ir apgaubti tamsos, supančios pirmąjį Adomą.
Dėl to Paulius ir sako: Laikykite save mirusius nuodėmei (Rom 6, 11). Tu turi įsitvirtinti ir matyti save kaip naują kūrinį, kuris turi naujus išteklius, naują jėgą, ir Dievo žodis yra tau numatęs naują likimą.
Tai gyvybiškai svarbu, nes tavo gyvenime, priešakinėse linijose, kur susiduria pirmasis ir antrasis Adomai, vyksta kova tarp gyvenimo ir mirties. Ir tai nėra kova tarp tavo dorybių ir ydų. Ne, tai Kristaus prisikėlimo jėga tiesiogiai konfrontuoja su tavo senąja prigimtimi ir jos nuodėmėmis.
Kristus yra didesnis už mūsų nesėkmes. Kad ir kur eitume, mus lydi prisikėlimo jėga. Paulius meldėsi: Kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose (Fil 3, 10). Mes patiriame išgyvenimų, tikrai panašių į Jo kentėjimus ir mirtį, bet nepamirškime: mes įgyjame Jo prisikėlimo jėgą! Mes mirštame, bet taip, kaip Paulius rašo laiške Galatams: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).
Taigi, aš vis dar čia, ir senasis Adomas manyje vis dar laukia nugalinčios Kristaus jėgos. Ta nepakeista mano dalis vis dar gyva, bet gyva tikėjimu Juo. O ta dalis, su kuria mes iš tiesų tapatinamės, yra mumyse gyvenantis Kristus. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną mumyse veikia prisikėlimo jėga.
Tu pasakysi: „Bet aš paprasčiausiai ramiai sau senstu". Kiek iš jūsų galvojate apie senėjimą? Taip, mūsų kūnai po truputį nyksta, tačiau, nors išorinis žmogus ir genda, vidinis žmogus kiekvieną dieną atsinaujina. Amžinasis gyvenimas be paliovos veikia vidinę mūsų naujo kūrinio prigimtį. Ir šis gyvenimas tęsis, kol bus praryta pati mirtis, kai tai, kas mumyse buvo mirtinga, apsivilks paties Kristaus nemarumu. Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe. <...> tada išsipildys užrašytas žodis: ‘Pergalė prarijo mirtį' (1 Kor 15, 53-54).
Ar kada atkreipėte dėmesį, kad Jėzus visur atnešdavo gyvenimą? Ligoniai pagydavo, demonų apsėstieji būdavo išlaisvinami, o mirusieji prisikeldavo. Jėzus buvo amžinojo gyvenimo įsikūnijimas. Nebuvo nieko, kas, Jam pažvelgus ar prisilietus, netrykštų gyvenimu.
Žinau, kad mums patinka tos mažos apyrankės su užrašu: „Kaip pasielgtų Jėzus?" (What Would Jesus Do?), bet pirmajame amžiuje jie tikrai darė tai, ką darė Jėzus. Jie nebuvo tik mieli, atlaidūs ir ramūs žmonės, nors gerai yra nuo to pradėti. Jie iš tiesų darė tai, ką darė Dievo Sūnus: gydė ligonius, išlaisvindavo apsėstuosius, prikeldavo mirusiuosius.
Kaip elgtųsi Jėzus? Jis parodytų prisikėlimo jėgą.
Gali pasakyti: „Tapęs krikščionimi patiriu vien sunkumus". Bet jei pažiūrėsi į savo charakterį, į tai, kas esi ir į ką panašėji, pamatysi prisikėlimo gyvenimą. Atmink, prisikėlimo jėga veikia ir tavyje. Mirtis negali sustabdyti Kristaus pasireiškimo tavyje.
Žinau, kad savo gyvenime patyrėte ir patiriate sunkių akimirkų: iširusios santuokos, palaužti kūnai, finansinės krizės, žlugusi karjera ir panašiai. Tačiau jei turi Kristų, Jis nukreips tuos prakeikimus priešinga linkme. Tu esi daugiau negu nugalėtojas per Tą, kuris tave pamilo (Rom 8, 37). Per Dievo žodžio pažinimą mums prieinama prisikėlimo jėga. O jei darai ką nors ne taip, atgailauk ir daugiau taip nedaryk. Leisk Dievui viską pakeisti į gera (Rom 8, 28).
Kai mes ištariame: „Jėzau, įeik į mano širdį", Dievas gali pradėti veikti. Tave išgelbsti ne religija ir ne Biblijos studijos, pasiekiančios tavo širdį, tai - gyvybę teikianti Dvasia.
Kristaus kryžius simbolizuoja patį nuostabiausią įvykį istorijoje. Bet tais laikais nukryžiavimas buvo blogiausia, kas galėjo žmogui nutikti. Žmogus būdavo primušamas, nuplakamas ir išjuokiamas. Jis siaubingai kentėdavo, negalėdamas kvėpuoti, ir kabėdavo ant kryžiaus nuo trijų iki penkių dienų, kol mirdavo.
Bet Jėzus sutiko kryžių apsiginklavęs prisikėlimo jėga. Ta jėga šiandien yra mumyse: prisikėlimo jėga baisiausią visoje visatoje dalyką - nukryžiavimą - pavertė didžiausiu vilties simboliu. Jei turi Kristų, nesvarbu, kokie tamsūs, baisūs ir gąsdinantys išgyvenimai tavęs lauktų, visa keičianti Jo prisikėlimo jėga išlaisvins tave iš mirties gniaužtų.
Pažinti Jį reiškia dalyvauti Jo kentėjimuose ir pažinti Jo prisikėlimo jėgą.
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol 11, No. 1)
vertė Robertas Širvinskas
Pieš. L. Gudaitytės-Tamulevičienės
