Bet Dievo žodis nesurakinamas! (2 Tim 2, 1-3. 8-9).
Jauna bažnyčia išgyveno sudėtingus laikus: netikri mokytojai atakavo pačią Evangelijos esmę, pradėjo atsitraukti patys artimiausi apaštalų patikėtiniai... Romoje įkalintas apaštalas Paulius nesitikėjo nieko kito, tik mirties. Todėl, priešindamasis šioms baisioms griūties apraiškoms, Paulius iš visų jėgų ragina savo tikėjimo sūnų Timotiejų išlaikyti nepajudinamą ištikimybę: ištikimybę sau, širdyje glūdintiems įsitikinimams ir skelbiamai tiesai, ištikimybę Jėzui Kristui, Atpirkėjui ir Viešpačiui.
Timotiejus buvo gundomas tapti neištikimu, ir tie pagundymai buvo labai subti-lūs. Daugelis gerų vyrų krito, nes tapo tokių pagundymų aukomis. Klaidinantys tų dienų mokytojai viliojo apgaulinga pažinimo viltimi ir išskirtiniu gebėjimu įtikinti. Paniekinamai ir atvirai jie skelbė, jog tik bukapročiai galėtų pasitenkinti primityviomis Pauliaus idėjomis, kurias šis pateikė pasauliui ir buvo atmestas. Persekiojimų kardas buvo negailestingai apnuogintas: kančios bei žiauri mirtis persekiojo tuos, kurie rinkosi eiti Pauliaus pramintu keliu. Atrodė, kad viskas, dėl ko stengėsi apaštalas, įdėdamas daug darbo ir patirdamas daug skausmo, biro į šipulius.
Tačiau Paulius nė akimirkai neprarado drąsos nei dėl savęs, nei dėl ištikimų savo pasekėjų, ir nemėgino nuslėpti nuo Timotiejaus, kokius sunkumus ir pavojus jam tenka patirti. Paulius perspėja ir siūlo jam pačiam įvertinti visas galimas pasekmes nurodydamas, iš kur Timotiejus gali semtis stiprybės.
Šio Pauliaus padrąsinimo Timotiejui kulminacija pasiekiama viename nuostabiame sakinyje, kuris yra pakankamai reikšmingas, kad iš karto atskleistų esminę Pauliaus skelbiamos Evangelijos mintį ir jos jėgos šaltinį. Tarp visų supančių pagundų ir pavojų Paulius skatina Timotiejų neužmiršti esminės doktrinos, tiksliau, nuostabaus pagrindinio jo mokymo, tikėjimo ir gyvenimo fakto, kuris stiprina ir teikia jėgų. Paulius tai įvardija šiais žodžiais: Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo palikuonių, kaip skelbiama mano Evangelijoje (2 Tim 2, 8).
Paulius savo ir Timotiejaus žvilgsnius kreipia į išaukštintą Jėzų. Kaip krikščionių paramos ir jėgos šaltinį jis įvardija didingą prisikėlusio Jėzaus viešpatavimą ir kviečia Timotiejų stiprinti savo širdį ne šiaip visuomet prisimenant Jėzų, bet prisimenant Jėzų Kristų, kuris yra visatos Valdovas, kuris mirė, bet dabar vėl gyvena ir, kaip karališkas Dovydo palikuonis, amžiams pakilo į savo sostą.
Reikia pastebėti, kad ištikus krizei Paulius, ieškodamas jėgų šaltinio, neapsiriboja tik raginimu išaukštinti Jėzų. Jis savo akis kreipia į skirtumą tarp pažeminimo, kurį praeityje patyrė Viešpats, ir dabartinės Jo šlovės. Paulius nesako: „Mąstyk apie Jėzų Kristų, kuris sėdi visatos soste ir viskas yra po Jo kojomis". Žinoma, būtent Jėzaus viešpatavimas ir suteikia jėgos išsakytam paraginimui, tačiau jis kalba: „Nepamiršk, kad Jėzus Kristus, Dovydo palikuonis, buvo prikeltas iš numirusių ir kad Jis, kuris mirė ir buvo prikeltas, sėdi savo soste danguje kaip amžinasis karalius".
Užsimindamas apie išaukštinto Viešpaties praeityje patirtą pažeminimą, apaštalas be abejonės siekia atrasti ryšį tarp Jėzaus Kristaus ir ištikimų Jo pasekėjų bei parodyti, jog jie gali sekti Jo pavyzdžiu. Mintis, kad Jis, dabar jau baigęs savo kelionę, kažkada kaip ir jie buvo keleivis, gali paskatinti pasekėjus eiti paskui Jį, tikintis, kad laikui atėjus ir jie pasieks kelionės tikslą. Tačiau kaip Timotiejus galėtų sekti Viešpaties pavyzdžiu, kai kalbama apie Jėzaus kilmę iš Dovydo palikuonių? Kaip imituodamas Jį jis galėtų atsisėsti į visatos sostą?
Iš esmės Paulius rodo į Kristų ne kaip į pavyzdį, bet kaip į visagalį Gelbėtoją. Jis siekia papasakoti apie Jį nuostabių dalykų, vienas kurių - Jėzaus prisikėlimas iš numirusių. Būtina pastebėti, kad minėdamas Kristaus prisikėlimą, Paulius dėmesį sutelkia ne į patį faktą, bet į su tuo susijusius dalykus. Jis sako: Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų (2 Tim 2, 8), kitais žodžiais sakant, prisimink Tą, kurio nesulaikė kapas - Jis sutraukė mirties raiščius ir gyvena per amžius.
Paulius pamini prisikėlimo veiksmą ir daro tai tokiu būdu, kad nelieka abejonių, jog Kristaus prisikėlimas jo skelbiamoje Evangelijoje yra esminė žinia. Paulius aiškiai suvokia išaukštintą Kristų kaip prisikėlusį Jėzų ir tampa aišku, kad, jei Jėzus nebūtų prisikėlęs, Paulius nebežinotų, kaip nukreipti Timotiejaus akis į išaukštintą Kristų, kuris yra jėgų šaltinis, padedantis drąsiai atremti gyvenimo sunkumus ir išmėginimus. Šis didis faktas paskatina Paulių raginti Timotiejų apmąstyti visa, kas susiję su mūsų pirmtaku, Kristumi, ir mirti su savo Viešpačiu, kad galėtų ir gyventi su Juo, kentėti su Juo, kad po to galėtų ir drauge viešpatauti. Kristaus prisikėlimas Pauliui buvo esminis dalykas, į kurį rėmėsi visas jo pasitikėjimas tiek šiame gyvenime, tiek anapus.
Neįmanoma skaityti Naujojo Testamento ir nepastebėti, kad ne tik Pauliaus, bet ir visų krikščionybės pradininkų tikėjimo pamatas buvo įsitikinimas Kristaus kūno prisikėlimu. Ši žinia labai paplitusi Naujajame Testamente. Pats mūsų Viešpats sąmoningai paliko teisę patiems žmonėms apsispręsti patikėti Jo prisikėlimu. Prašomas duoti ženklą, Jis prisikėlimą minėjo kaip vienintelį ir pakankamą įrodymą.
Savo Mokytojo prisikėlimą, kaip pagrindinį liudijimą, suprato ir pirmieji Evangelijos skelbėjai. Gyvą viltį ir nepajudinamą tikėjimą jie tikėjo gaunantys būtent iš prisikėlimo jėgos. Visa Pauliaus Evangelija buvo apie prisikėlusį Gelbėtoją: Jo pašauktas jis tapo apaštalu, Jo veikimu remiasi visas krikščioniškas gyvenimas ir tikėjimas. Pauliaus laiškuose aptinkamos dvi vietos, atskleidžiančios, kokią svarbią vietą pirmųjų krikščionių Evangelijoje užėmė Kristaus prisikėlimas.
Paulius tiesiai ir atvirai pareiškia: jei Kristus nebuvo prikeltas, tai apaštalų mokymas ir krikščionių tikėjimas yra tušti, o tie, kurie tikėjo Kristumi, vis dar lieka neapvalyti nuo nuodėmių. Tai reiškia, kad Kristaus prisikėlimas, apie kurį pamokslavo jis pats bei kiti apaštalai ir kurį priėmė visi krikščionys, yra Evangelijos šerdis. Ir jei šis prisikėlimas pasirodytų esąs išgalvotas, tuomet visi Evangelijos skelbėjai būtų pripažinti melagingais liudininkais, o jiems pamokslaujant sužadintas tikėjimas bei užgimę viltys būtų tušti.
Paulius taip tvirtai įsitikinęs, kad prisikėlimo faktas yra visuotinai pripažinta, nepakeičiama Evangelijos dalis, jog naudoja jį kaip atramos tašką, bandydamas šią doktriną apie prisikėlimą perteikti ir skeptiškai nusiteikusiems skaitytojams. Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas, - jis pateikia šį argumentą tvirtai tikėdamas, kad nė vienas, vadinantis save krikščionimi, nepritars tokiai išvadai. Faktas, kad Kristus buvo prikeltas, yra giliai įsitvirtinęs krikščionių sąmonėje.
Dar labiau stulbinama mintis aptinkama kitame skyriuje: apaštalas supriešina visus kūno „laimėjimus" su vienu didžiu dvasios „laimėjimu" - mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Paulius skelbia: Aš iš tikrųjų visa laikau nuosto-liu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. <...> kad tik pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių (Fil 3, 8-11).
Kristaus išgelbėjimo veiksmingumas glūdi Jo prisikėlimo jėgoje. Būtent per jėgą, įgytą prisikėlimo metu, Jo išgelbėjimas gali daryti įtaką žmonėms. Kitaip sakant, Paulius atranda, jog krikščionių vilties centras, kaip ir jų tikėjimo esmė bei krikščioniškas gyvenimas, yra Kristaus prisikėlimas. Nuostabus Kristaus prisikėlimo iš numirusių faktas keičia krikščionių gyvenimus, jų pasiekimus dabartyje ir po mirties.
Turint prieš akis tokius įrodymus, plačiai pasklidusius visame Naujajame Testamente, niekas neabejoja, kad pagrindinis krikščionybės pradininkų vilties, tikėjimo ir skelbiamos tiesos ramstis buvo Kristaus prisikėlimas. Pabrėžti šios bei panašių Naujojo Testamento vietų svarbą būtina ne tam, tarsi vis dar ieškotume įrodymų abejotinam faktui pagrįsti, bet kad pabandytume įvertinti tikrąją mūsų laikais labai paplitusios tendencijos - abejoti šių įvykių reikšmingumu - svarbą.
Nors niekas ir neabejotų, kad pirmieji Evangelijos pamokslininkai Kristaus prisikėlimą laikė savo skelbiamos žinios kertiniu akmeniu, esminiu savo tikėjimo ir vilties ramsčiu, visgi yra tokių, kurie teigia, jog taip darydami pirmieji krikščionys smarkiai apsiriko. Šiomis dienomis yra ir „krikščionybės be stebuklų" šalininkų, kurie vargu ar galėtų pripažinti, kad pasitikėjimas šia stulbinama stebuklo, glūdinčio pačioje krikščionybės šerdyje, istoriniuose pamatuose, realybe yra krikščionio gyvenimo ir vilties pamatas. Pripažinti šiuos dalykus reikštų išpažinti, kad krikščionybė per amžius buvo ir yra antgamtiška religija, turinti antgamtišką kilmę bei poveikio priemones pasaulyje. Kas tuomet liktų iš „krikščionybės be stebuklų"?
Vis sutinkame žmonių nuolat ir vis garsiau kartojančių, kad jokio skirtumo, ar Jėzus prisikėlė iš numirusių, ar ne. Mums sakoma: nesvarbu, ar kūnas, gulintis kape, buvo prikeltas. Kokią religinę vertę žmogui gali turėti šis grynai fizinis faktas? Jie įžūliai tvirtina, kad Kristaus prisikėlimas sukelia didelę painiavą, ne mažesnę kaip istorija apie grūdą ir lukštą. Jie teigia, kad atėjo laikas nuimti lukštą ir palikti tik grūdą, ir sako, kad religiniai įsitikinimai negali remtis ar būti neatskiriamai susiję su konkrečiu įvykiu laike ir erdvėje. Koks mums skirtumas, ką matė žmonės praėjusiame amžiuje? Kokią įtaką mums gali daryti tai, kad prieš du tūkstantmečius žmonės matė Jėzų, prisikeliantį iš numirusių? Mums gali rūpėti tik tai, kad Jis nebuvo prarytas mirties, bet per kentėjimus ir mirtį perėjo į šlovę, t. y., į gyvenimą, jėgą ir garbę. Ir sako: „Tikėjimas nieko bendro neturi su žinojimu, kokia forma Jėzus gyvena, bet tik su įsitikinimu, kad Jis yra gyvasis Viešpats".
Prieš akis matome iš esmės naują koncepciją, kuri yra absoliučiai priešinga krikščionybės pradininkų ir šalininkų sampratai. Jau užsiminėme, kad tai - antipatijos antgamtiškiems reiškiniams padarinys. Trokštama atsikratyti bet kokio krikščionybės kilmės antgamtiškumo ir teigiama, kad religiniai įsitikinimai neturi priklausyti nuo kokių nors faktų.
Tačiau krikščionybė yra istorinė religija ir, jeigu ją visiškai atsiesime nuo istorinių įvykių, tuomet ji jau nebebus krikščionybė. Žmogus gali būti religingas, nepaisydamas istorinių faktų, nes žmogus yra religingas sutvėrimas ir negali pabėgti nuo religijos kaip ir nuo kitų savo instinktų. Tačiau net ir tokiu atveju, iš Dievo malonės žmogus gali šį tą žinoti apie Dievą, sielą, moralinę atsakomybę bei nemirtingumą, tačiau argi to nežino ir stabmeldžiai? Ir kuo tada mes nuo jų skiriamės? Vis dar galime vadinti „krikščionybe" savo apskurusią religiją, kuri tokia tampa pašalinus iš jos visus esminius krikščionybės faktus: amžius trukusį pasiruošimą ateinančiai Dievo Karalystei, Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Jo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, Jo prisikėlimą iš numirusių trečiąją dieną ir Jo pakilimą į dangų, Šventosios Dvasios nusileidimą iš dangaus Sekminių dieną, - tačiau taip pasielgdami pažeisime visas krikščioniškos terminologijos normas. „Krikščionybė" nėra tik „religijos" sinonimas, bet tam tikra religijos, tikėjimo forma, kurią apibūdina daugybė istorinių įvykių, apibrėžiančių atperkamąjį Dievo darbą šiame nuodėmingame pasaulyje. Tarp šių įvykių Kristaus prisikėlimas užima labai svarbią, daugeliu atžvilgių - esminę poziciją.
Kad krikščionybė negali egzistuoti atskirai nuo istorinių faktų patvirtina ir sunkumai, su kuriais susiduria žmonės, siekiantys įgyvendinti savo idėjas ir kalbantys apie krikščionybės išvadavimą nuo tų faktų. Ar jie nesupranta, kad sakydami „Jėzus" jie jau taria žodį „istorija"?
Jėzus yra istorinė figūra. Kas Jis buvo ir ką Jis veikė yra istorinio liudijimo dalis. Kai atsukame savo nugaras istoriniams faktams, kaip nereikalingiems mūsų krikščionybės palydovams, taip pat neišvengiamai nusisukame ir nuo to Jėzaus, kurį savo labui mėginame išgelbėti iš istorinės kritikos rankų. Tie, kurie pasirenka „neistorinę krikščionybę", nepažįsta nei žemiško, nei danguje gyvenančio Jėzaus, o krikščionybės be Jėzaus negalime vadinti krikščionybe.
Istoriniai įvykiai ne tik supo krikščionybės atsiradimą pasaulyje, bet ir lydėjo ją per visus nuopuolius ir pakilimus. Nekreipti dėmesio į istorinius faktus reikštų abejingumą pačiai krikščionybės esmei. Esant tokioms aplinkybėms pavojinga vieną ar kitą faktą paskelbti kaip nereikšmingą krikščionių religijai. Ypač pavojinga išskirti tokį faktą, kurį krikščionybės pradininkai vertino kaip itin svarbų - Kristaus prisikėlimą. Apaštalas Paulius nesakė: „Prisiminkite Jėzų Kristų, sėdintį soste danguje", bet: Nepamiršk, kad Jėzus Kristus, Dovydo palikuonis, buvo prikeltas iš numirusių. Todėl prieš sakant: „Visai nesvarbu, ar Jis prisikėlė iš numirusių, ar ne", vertėtų stabtelėti ir pamąstyti. Ir jei mes bent akimirką apmąstysime šiuos žodžius, tuomet, be abejonės, suprasime, koks Pauliaus supratimu svarbus krikščionių religijai buvo Jėzaus prisikėlimas iš numirusių.
Peržvelkime keletą situacijų, kuriose Jėzaus prisikėlimas iškyla kaip mūsų ir viso pasaulio vilčių pamatas.
Pirmiausia, natūralu būtų įvertinti šio fakto svarbą krikščionių apologetikoje. Jei Jėzus būtų likęs kape, nuomonės apie tai, ar galima tikėti krikščionybe kaip antgamtiškai mums duoda religija, tikriausiai skirtųsi, tačiau vargu ar galima suabejoti, jog Jo prisikėlimo fakto įtvirtinimas nenuginčijamai demonstruoja antgamtišką krikščionybės kilmę, Kristaus tvirtinimo esant Dievo Sūnumi svarumą ir Jo, kaip Dievo pasiuntinio žmonėms, mokymo patikimumą. Šio stulbinamo stebuklo šviesoje visos abejonės, susijusios su antgamtiškais įvykiais, vykusiais prieš tai ir lydėjusiais religijos kūrimąsi po to, ar susijusios su pasiruošimu Dievo pasiuntinio, turėjusio gyventi, mirti ir vėl prisikelti, atėjimu bei visos dvejonės, susiję su Jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu, tampa nesuprantamos ir absurdiškos. Dangus paženklino Kristaus religiją kaip dievišką, ir visos dieviškumo apraiškos prieš stebuklą, jo metu ir po jo yra natūralios ir derančios.
Kryžiaus priešai su neslepiama baime sukasi nuo tuščio Jėzaus kapo. Kristus prisikėlė iš numirusių! Šis faktas atlaikė du tūkstantmečius atkaklių pastangų atakuoti jį tvirtinančius įrodymus. Kristaus prisikėlimas yra esminis apologetiškas krikščionybės faktas. Ir tai tampa pagrindu gyvenimo apreiškimui bei nemirtingumui, kuriuos krikščionybė atneša mirštančiam pasauliui. Šydas tarsi buvo pakeltas - žmonėms buvo leista pažvelgti į kito pasaulio, į kurį visi keliaujame, realybę. Tų, kurie matė Jį ir bendravo su Juo po Jo prisikėlimo, supratimas apie gyvenimą ir mirtį bei gyvenimą po mirties iš esmės pasikeitė. Jie nustojo bijoti mirties, nes dabar suvokė, kad kitapus mirties yra gyvenimas, kad kapas tėra laikina vieta ir kad žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, jie turi pastatą iš Dievo - ne rankomis statytus amžinus namus danguje.
Mes, atėjusieji vėliau, galime jų akimis matyti ir savo rankose laikyti Gyvenimo Žodį. Mums nebereikia kalbėti apie vietą, iš kurios negrįžta joks keliautojas. Kristaus prisikėlimas sugriovė viduryje stovinčią sieną ir dabar tik šydas skiria žemę nuo dangaus. Krikščionių doktrinos apie nemirtingumą esmė yra Jėzaus prisikėlimas iš numirusių ir tai, kad Jis per amžius gyvena savo žmogiškumo pilnatvėje.
Ne mažiau svarbu yra tai, kokią įtaką Kristaus prisikėlimas turi mūsų pasitikėjimui Jo žodžiais, mokymu ir pažadais. Gyvenimo Viešpats negalėjo būti mirties įveiktas. Jei Jis nebūtų prisikėlęs, ar būtume galėję patikėti Juo „lyginančiu save su Dievu"? Prisikeldamas Jis užantspaudavo visus mums duotus nurodymus ir visas sužadintas viltis. Jei nors vienas Jo pasirinktas ženklas būtų netikras, argi visos Jo kalbos nebūtų laikomos netikromis? Nejaugi mums nieko nereiškia, kad Tas, kuris ištarė: Ateikite pas mane ir Aš jus atgaivinsiu, kuris pažadėjo visuomet, net iki pasaulio pabaigos, būti su tais, kurie Juo pasitiki, Tas, kuris suteikė mums nuodėmių atleidimą, įrodė, kad turi galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją atsiimti? Ką lengviau pasakyti: „Tavo nuodėmės atleistos" ar „Kelkis ir vaikščiok?" Matydami, kad Jo negalėjo sulaikyti mirtis ir kad Jis prisikėlė amžino gyvenimo jėga, suprantame, kad Žmogaus Sūnus turi galią atleisti mūsų nuodėmes.
Taigi tiesa yra dar gilesnė, kai suprantame, jog Kristaus prisikėlimo faktas yra esminis krikščionių tikėjimui, nes patvirtina, kad Jo darbas jau užbaigtas ir Jo atpirkimas įvykdytas. Nepakanka tvirtinti, jog Jis atėjo, kad išvaduotų mus iš nuodėmių. Turime pasakyti: „Jis buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo". Kitaip, kas mus įgalintų pasakyti, kad Jis sugebėjo išpirkti mūsų kaltes, kurias buvo prisiėmęs?
Mirdamas Jis paskelbė savo meilę ir troškimą išgelbėti, o prisikeldamas Jis parodė savo jėgą ir gebėjimą išgelbėti. Mūsų negali išgelbėti miręs Kristus, kuris įsipareigojo, bet negalėjo įvykdyti, ar kuris tebeguli po Sirijos dangumi kaip dar vienas bevaisės meilės kankinys. Norėdamas išgelbėti Jis ne tik turėjo praeiti pro mirtį, bet pereiti per ją. Bausmė, kuri turėjo būti atlikta, negalėjo Jo palaužti, ji turėjo sudužti palietusi Jį. Kristaus prisikėlimas tampa nepakeičiamu įrodymu apie užbaigtą Jo darbą, apie įvykdytą atpirkimą. Tik dėl to, kad Jis prisikėlė iš numirusių, mes galime žinoti, jog Jo pasiūlyta išpirka buvo pakankama, auka buvo priimta ir kad mes esame Jo nupirkta nuosavybė. Trumpai tariant, Kristaus prisikėlimas yra krikščionių vilties ir pasitikėjimo esmė.
Tai taip pat tampa tikėjimo, kad ir patys prisikelsime iš numirusių, pagrindu. Kadangi Kristus prisikėlė, mes daugiau neabejojame, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime.
Jo prisikėlimas kalba ir apie mūsų prisikėlimą: Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo (1 Tes 4, 14). Jei Kristus nebūtų prisikėlęs, ar galėtume puoselėti tokią didelę viltį? Ar galėtume patikėti, kad sėjamas sugedimas išaugins sąžiningumą, kad sėjamas nesąžiningumas išaugs į šlovę, kad sėjamas silpnumas išaugs į jėgą, kad kūnas, pripildytas nuodėmingos prigimties, taps Dievo Dvasios kupinu kūnu?
Pabaigai grįžkime prie Pauliaus išsakytų žodžių, kad Kristaus prisikėlimas mums užtikrina, jog Jis yra dangaus ir žemės Viešpats, kuris turi teisę valdyti ir kurio rankose yra visas pasaulis. Mes galime tikėti Jo meile - Jis mirė už mus. Mes galime tikėti Jo pergale prieš blogį, nes Šventasis tai gali padaryti net ir nepažeisdamas gamtos dėsnių. Tačiau, jei Jis nebūtų prisikėlęs, ar galėtume tikėti, kad Jis buvo pasodintas į dangaus sostą kaip aukščiausiasis Viešpats? Pasmerktas mirti, bejėgis kapo kalinys, kuo Jis skyrėsi nuo begalinės mirties vergų procesijos, kurie, kaip ir Jis, ėjo per pasaulį neišvengiamos gyvenimo pabaigos link?
Išpažįstantiems krikščionybę svarbu pripažinti, kad Jėzus yra Viešpačių Viešpats, kad Dievas išaukštino Jį ir davė Jam vardą aukščiau visų vardų, kad Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis ir kiekvienos lūpos išpažins, kad Jis yra Viešpats. Krikščionybė skelbia, kad mirtis taip pat pajungta Jam ir kad Jis savyje neturi sugedimo. Pasak Pauliaus, šis paskutinis priešas privalėjo būti pamintas po Jo kojomis, ir dėl to, kad taip ir įvyko, mes su giliu įsitikinimu galime sakyti, jog niekas, net mirtis, negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kurią patiriame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir niekas negali mūsų sužeisti ar atimti mūsų ramybės.
Kokia paguoda, koks džiaugsmas ir drąsa kyla suvokus, kad Jėzus yra Prikeltasis iš Dovydo palikuonių! Kaip Prikeltasis Jis tapo visų dalykų šeimininku ir Jis viešpataus, kol visa bus po Jo kojomis. Mūsų brolis, kuris kaip ir mes buvo supažindintas su mirtimi, Jis valdo per amžius: praeityje, dabartyje ir ateityje. Jei bandant atlaikyti mus supantį blogį, mūsų širdys mus nuvils, padrąsinkime save ir vienas kitą paragindami: Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo palikuonių (2 Tim 2, 8).
Iš http://homepage.mac.com/shanerosenthal/reformationink/bbwrisenjesus.htm
vertė Eglė Rimkienė
