Priedas

Mes galvojame tik apie moralę, nes pamiršome, ko Dievas iš tiesų nori.

Daugeliui krikščionių žodis „šventumas" atminty iškelia prisiminimus apie prabudimo susirinkimus, gospel muzikos atlikėjų koncertus ir senus gerus laikus, kuriuos lydėjo rūstūs draudimai gerti, šokti ir lošti kortomis. Daugelis yra laimingi, kad šis šventumo supratimas liko praeityje. Tačiau ir mūsų dienomis šventumas (jei apie jį iš viso kalbama) dažnai siejamas su tokiu moraliu elgesiu kaip lytinis skaistumas, blaivumas, finansinis sąžiningumas, atsidavimas asmeninei maldai...

Nors ir atsikratėme senų, įstatymiškų pažiūrų į šventumą, mes paprasčiausiai pakeitėme jas moraliomis pažiūromis. Mes elgiamės taip, lyg šventumas būtų pasenęs ar yra tik maža, nesvarbi mūsų gyvenimo dalis.

Iš dalies taip yra dėl to, jog ieškome kultūrinių ryšių, pasiteisindami, jog norime laimėti žmones Kristui. Jei apie šventumą kalbėsime su netikinčiais, ar tai nebus dar viena kliūtis, kurią jie turės įveikti kelyje pas Kristų? Dėl šios ir kitų priežasčių mes greitai atsižadame nepaprastai svarbių įsipareigojimų šventumui. Paskutinės apklausos rodo, kad daugelio žmonių, save vadinančių evangelikais, gyvenimas moralės požiūriu beveik nesiskiria nuo vyraujančios kultūros, kurioje klesti skyrybos, prievarta santuokoje, nesantuokiniai ryšiai, pornografija, materializmas ir rasizmas... Nors mes keliame kepurę prieš šventumo svarbą, daug šalia gyvenančiųjų nemano, jog mes kaip nors reikšmingai išsiskiriame savo morale, nebent galvoja, jog esame veidmainiai.

Manau, jog esminis veiksnys, kuris gali padėti įveikti „moralinę" sumaištį, yra biblinė šventumo idėja, apimanti ne tik asmeninę moralę, bet kur kas daugiau - paties Dievo gyvenimą mumyse, atstatymą. Šventumas nėra skirtas tik „pažengusiems" krikščionims, tai yra Dievo kvietimo mums pradžia ir esmė: Būkite šventi, nes Aš esu šventas (Kun 11, 44; 1 Pt 1, 16).

 

Svarbiausia - santykiai

Biblijos terminai „šventas" ar „šventumas" iš tiesų turi stiprią papildomą moralinio tyrumo reikšmę. Tačiau moralinis tyrumas čia nėra svarbiausias. Pirma, pagrindinė šių žodžių reikšmė yra būti atskirtam ar būti paskirtam Dievui, t. y. priklausyti Dievui. (Aš) būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta, - sako Jahvė (Kun 26, 12; Hbr 8, 10). Taigi, biblinis šventumas visų pirma pabrėžia ne moralumą, bet ypatingus Dievo nustatytus ir trokštamus santykius su savo tauta. Šie santykiai turi moralines atšakas, tačiau yra svarbesni nei moralus elgesys. Taip, mes pašaukti būti geri, bet visų pirma esame pašaukti būti šventi. Kol nesuprasime santykių su Dievu svarbos, neišvengiamai būsime gundomi paversti šventumą paprasčiausiomis moralės normomis.

Jei aiškinsimės biblinį šventumo supratimą per mūsų santykių su Dievu prizmę, ypatingą dėmesį turime skirti Jėzui - Jame unikaliai apsireiškė pats Dievas. Per dažnai į šventumą žiūrime Senojo Testamento, o ne Dievo apsireiškimo Jėzuje šviesoje. Būti krikščioniu reiškia kur kas daugiau nei paprasčiausiai tikėti Dievu - lyg krikščionio tikėjimą būtų galima supaprastinti iki nuomonių sistemos. Būti krikščioniu reiškia Šventosios Dvasios dėka būti viena su Jėzumi. Esu nukryžiuotas su Kristumi, - sako Paulius. - Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Kitur Paulius sako, kad mūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 3), ir kad Dievas mus pasodino danguje Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6). Tokios Rašto eilutės perteikia paslaptingą, tačiau visiškai tikrą faktą, jog Kristuje mes esame Dievo gyvenimo dalininkai: Jis gyvena mumyse, ir mes gyvename Jame. Iš esmės galime sakyti, jog Kristuje Dievo šventumas yra mūsų šventumas. Kristuje mes jau esame šventi.

Siekdami suprasti Dievo raginimo būti šventiems prasmę, turime suvokti, kokia svarbi yra vienybė su Kristumi. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo, - sako mums Jonas (1 Jn 4, 19). Visas biblinis pasakojimas apie Dievo sudarytą sandorą su Jo žmonėmis apreiškia, kad meilė yra tinkamiausias atsakas į tai, ką Dievas padarė, kad mes gyventume šventai. Iš tiesų pati šventumo galimybė egzistuoja tik dėl Dievo malonės ir dėl to, kad Jis imasi iniciatyvos gelbėti žmoniją. Jei nesuvoksime to, „susiaurinsime" šventumą, žiūrėdami į jį kaip daugiau į mūsų, nei į Dievo darbą. Tačiau jei tai suvokiame, įgyjame nepajudinamą pagrindą, kur gali įsišaknyti ir įsitvirtinti mūsų netvirti bandymai gyventi šventą gyvenimą.

Vis dėlto, net ir suvokę savo vienybės su Dievu Kristuje svarbą, turime pripažinti, kad mes vis dar nesame šventi. Nes mūsų šventas ryšys su Dievu Kristuje reikalauja iš mūsų, ar, tiksliau sakant, įgalina mus atsakyti į Dievo pašaukimą. Raginu jus, - rašo apaštalas Paulius, - elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti (Ef 4, 1), ir Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1), o galiausiai: Atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Tokios ištraukos aiškiai rodo, kad pigi malonė neegzistuoja.

Gelbstinčio Dievo tikslas- išlaisvinti mus, kad galėtume įvykdyti šventumą, kuriuo jau džiaugiamės Kristuje. Evangelija yra stebuklinga ir nuostabi, nes Dievas teikiasi apreikšti savo meilę ir gerumą per kūrinius, sukurtus pagal Jo atvaizdą. Maloningo Dievo iniciatyvos dėka ir per vienybę su Kristumi mes esame ir Dievo šventumo, kuris keičia mūsų gyvenimus bei apreiškia Dievo malonę, dalininkai: Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams (Ef 2, 10).

Priešingai nei moralinių dogmų laikymasis, tikrasis šventumas - tai malonus bendradarbiavimas su Dievu, siekiant gyventi taip, kaip Jis yra numatęs.

Stulbinančios išvados

Taigi, turbūt jau pradedame suprasti, kad Dievas reikalauja iš mūsų kur kas daugiau nei paprasčiausiai laikytis moralės normų. Kol mūsų šventumo supratimas yra apribotas minčių: „Tai galima, o to negalima", galime gyventi tik paklusdami taisyklėms (ar bent jau išoriškai taip atrodys), nespręsdami kur kas svarbesnių klausimų: Kam mes priklausome? Kam skirta mūsų pirmoji meilė? Kam esame ištikimi?

Dievo raginimas būti šventam yra pagrindinis, visa apimantis reikalavimas mūsų gyvenimui, mūsų meilei, pačiai mūsų tapatybei. Jei norime būti Jėzaus Kristaus mokiniai, iš mūsų reikalaujama mirti savajam - kritusio, egocentriško žmogaus - „aš", kad galėtume gyventi Jame ir Jam. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, - sako Jėzus, - o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? (Mk 8, 35-36). Šių dienų krikščionys turi užduoti sau šį didžiausios meilės, ištikimybės ir tapatybės klausimą.

Iš esmės šventumas yra malonus paklusnumas mūsų gyvenimui keliamam Dievo reikalavimui - pripažinkime, kad mūsų gyvenimas mums nepriklauso. Mintis, kad mes esame savo gyvenimo šeimininkai ir valdytojai, labiau nei bet kas kita veda mus tolyn nuo mūsų pašaukimo būti atskirtiems Dievui. Būti šventam reiškia, kad viskas, kas esame, ir viskas, ką turime, priklauso Dievui, ne mums patiems, ir kad kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas turi būti modeliuojamas ir nukreipiamas Dievo link.

Mūsų pinigai, turtas, laikas, santykiai, darbas, laisvalaikis, maistas, seksualumas- visose šiose ir kitose srityse Dievo šaukimas į šventumą susiduria su begaliniu pasaulyje vyraujančios kultūros narcisizmu, kuri visus šiuos dalykus laiko pačiai asmenybei priklausančiais dalykais ir teigia, jog juos žmogus gali naudoti (ar jais piktnaudžiauti) savo nuožiūra. Šis narcisizmas yra toks paplitęs, kad daug krikščionių žiūri į Jėzų kaip į priemonę savigarbai ugdyti arba į „sveikatos ir klestėjimo", ar emocinio „pasitenkinimo" šaltinį. Kitaip tariant, mums patiems leidžiama likti savo dvasios centru, užuot nukreipus savo dėmesį į tikrąjį centrą - Jėzų Kristų.

Priešnuodis narcisizmui

Nekartodamas nuodėmių, į kurias įsivėlė daug krikščionių, bendrininkaudami su „narcisizmo kultūra", noriu atkreipti dėmesį į tai, ką Raštas nurodo kaip priešnuodį egoizmui bei savanaudiškumui ir esminį šventumo mokymo pagrindą, - Jėzaus Kristaus bažny-čią. Dievo šaukimas skamba ne atskiriems individams, bet: Izraelio žmonėms Senajame Testamente ir Jėzaus žmonėms, žydams ir pagonims, Naujajame Testamente. Tie, kurie per Šventąją Dvasią yra susivieniję su Kristumi, (norime mes to ar nenorime) yra susijungę ir vienas su kitu, kaip Kristaus Kūnas ir Nuotaka.

Taip, Dievas ragina mus atsiskirti nuo kritusių, demoniškų pasaulio struktūrų, kūniškų ir velniškų darbų. Tačiau taip pat Jis kviečia mus atsiskirti ir priimti naują žmogiškumą, kuriam gyvybę suteikė įsikūnijęs Žodis ir gyvenimą teikianti Dvasia.

Mūsų judėjimas pasinaudojo individualizmo pakilimu ir yra pakankamai sėkmingas, nes mes sugebame perteikti Evangeliją taip, kad žmonės suprastų ir prisitaikytų. Taigi, turime neuž-miršti, kad bažnyčia yra Dievo sukurta, neginčijama realybė, kurios dalimi yra visi Jėzaus mokiniai, ir kuriai mes esame pašaukti įsipareigoti bei paklusti. Bažnyčia yra Dievo išbandymas ir švento gyvenimo ugdymo mokykla, kurioje mokoma šių dalykų:

Pirma, nėra tokio dalyko, kaip meilė Dievui, į kurią neįeitų meilė Dievo žmonėms (1 Jn 4, 20). Tačiau mylėti Dievo žmones taip pat reiškia leisti Dievo žmonėms mylėti mus, o tam reikia, kad užmegztume tikrus, artimus, atsidavusios paramos ir gailestingos atskaitomybės santykius su krikščionimis. Taip mes aiškiau pamatome, kokiose mūsų gyvenimo srityse mums neatidėliotinai reikia siekti šventumo. Ir kai neišvengiamai kyla konfliktai, mūsų gebėjimas būti pakantiems ir atleisti vieni kitiems, kaip Kristus atleido, išauga (Kol 3, 13).

Antra, būti atskirtam kaip Kristaus Nuotakai reiškia būti bažnyčios dalimi: skaityti Raštą, klausytis jį pamokslaujant, išpažinti ir liudyti savo tikėjimą, atsiminti, kad esame pakrikštyti Kristaus mirtyje ir Jo prisikėlime, išpažinti nuodėmes, dalyvaujant Viešpaties vakarienėje prisiminti, jog esame viena su Kristumi ir kitais tikinčiaisiais... Kai nuosekliai, kiekvieną savaitę, metai iš metų dalyvaujame bendruose Dievo žmonių tarnavimuose Dievui, tai keičia mūsų mąstymą ir elgesį, mes artėjame prie Dievo. Kuo daugiau dalyvaujame bažnyčios gyvenime, tuo daugiau suprantame, kad mes esame ne tik bažnyčios dalis, bet kad esame bažnyčia, kad bažnyčia yra mumyse. Kristuje mes esame drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 22).

Petras sako, kad esame išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė mus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9). Mes esame atskirti kaip bažnyčia kitų labui.

Būti šventam, būti atskirtam Dievui nėra šiaip sau tikslas, tai yra skirta pasaulio labui. Nuo pat pradžių Dievas numatė, kad per žmones, su kuriais Jis sudarė sandorą, bus palaimintos visos žemės tautos. Tad skirtingai nei save pateisinantis, pasaulį neigiantis sektantizmas, tikrasis biblinis šventumas veda į dalyvavimą sutaikinimo tarnystėje, kurią Dievas patikėjo savo žmonėms (2 Kor 5, 18-19). Ši tarnystė padės visų tautų, giminių ir kalbų žmonėms pažinti Dievo meilę Kristuje Jėzuje.

Būkite šventi, nes Aš esu šventas, - ragina mūsų Viešpats. Taigi, šventumas nėra tik moralinis tyrumas. Visų pirma tai - vienybė su Dievu Kristuje ir buvimas Kristaus šventumo dalininkais. Antra, tai - gyvenimas maloniai tarnaujant Dievui ir kitiems. Tik biblinis šventumas, kurio centras yra Kristus, apsaugos krikščionis nuo pagundos moralizuoti ir padės mums atkurti tvirtą krikščionių padėtį šių dienų visuomenėje.

Iš www.christianitytoday.com

vertė Jurga Domarkaitė