Paskutiniųjų metų koledže pavasarį buvau giliai pasinėręs į krikščioniškąjį gyvenimą. Buvau vienos evangeliškos tarpdenominacinės organizacijos lyderis, reguliariai dalyvaudavau Biblijos studijose su seminarijos kolegomis, sekmadienį skirdavau šlovinimui bei poilsiui ir skaičiau, skaičiau daug daugiau nei iš mūsų reikalavo.
Artėjant Velykoms pradėjau mąstyti apie Jėzaus prisikėlimo prasmę. Žinojau, kad Paulius ir kiti Naujojo Testamento autoriai negalėjo be to įsivaizduoti krikščionybės. Vieną dieną, grįždamas į bendrabutį, supratau, kad tokiai Evangelijai, kaip aš ją suvokiau, nereikėjo, kad Kristus būtų prisikėlęs iš mirusiųjų.
Išgelbėjimo istorijos bendrąja prasme ašis yra kryžius. Mokiau kitus studentus apie romiečių kelią į išgelbėjimą ir apie Laiške romiečiams minimą „tiltą": Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23). Džiugino, kad kai nuodėmė skyrė mus nuo Dievo, Dievas įveikė šią kliūtį Kristaus mirtimi ant kryžiaus. Tačiau šis mokymas neakcentuoja prisikėlimo. Kodėl? Jei mūsų skolos buvo apmokėtos, ką dar turime padaryti? Kodėl Velykos yra tokios svarbios?
Žmonijos likimas Jėzaus rankose
Svarbiausias dalykas iš pirmo žvilgsnio yra šokiruojantis: prisikėlęs Jėzus tapo kažkuo kitu nei buvo iki tol. Jėzus tampa pasaulio Karaliumi - Mesiju. Bet argi evangelijose sutinkamas Jėzus nėra Mesijas? Ir taip, ir ne.
Evangelijose Jėzus yra kaip Dovydas 1 Samuelio knygoje. Jis buvo Dievo pateptas kaip išrinktasis karalius, tačiau soste jau buvo kitas karalius. Evangelijos pasakoja, kad Jėzus inauguruojamas naujos Dievo Karalystės karaliumi, bet miršta ant kryžiaus kaip apsišaukėlis. Jei kryžius yra senojo karaliaus pralaimėjimas, tai prisikėlimas yra naujojo karaliaus pasodinimas į sostą. Prisikeldamas Jėzus tapo Mesiju, Kristumi ir Dievo pateptu žemės valdytoju. Jis sakė: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18-20).
Būdamas Dievo pateptasis, Kristus yra ir žmogiškasis Dovydo palikuonis. Pirmame savo pamoksle po Jėzaus prisikėlimo Petras pabrėžė tris dalykus: 1) gyvendamas žemėje Jėzus buvo žmogus, apie kurį Dievas paliudijo ženklais ir stebuklais; 2) karalius Dovydas pranašavo, kad Mesijas sės į sostą, kai Dievas prikels Jį iš mirusiųjų; 3) prikeldamas ir pasodindamas Jėzų į sostą, Dievas iš tiesų padarė Jį Viešpačiu ir Mesiju.
Jėzaus prisikėlimas garantuoja ir mūsų prisikėlimą ateityje, vadinasi, dabartinis mūsų gyvenimas turi ženklų, kalbančių apie ateitį. Nugalėjęs priešą, kuris buvo užgrobęs viso pasaulio valdžią (Lk 4, 5-8), Jėzus atskleidžia žmonijai savo tikrąjį tikslą - valdyti pasaulį Dievo vardu (Pr 1, 26-28). Būtent todėl Paulius apie prisikėlusį Jėzų kalba kaip apie antrąjį ir paskutinįjį Adomą. Ir kaip paskutinysis Adomas Jėzus laiko žmonijos likimą savo rankose.
Veržiantis į dabartį
Kai kalbame apie žmonijos likimą, kalbame, žinoma, apie ateitį. Naujasis Testamentas aiškiai sako, kad šio pasaulio ateitis yra Dievo rankose, o svarbiausias dalykas yra žmonių pasikeitimas. Ką reiškia, kad Jėzus, kaip mūsų vedlys, prisikėlė pirmasis? Naujasis Testamentas sako, kad mūsų, kaip Dievo žmonių, viltys ir lūkesčiai dabar nukreipti į Kristų. Kitaip tariant, vienintelis būdas matyti Dievo pažadus išsipildant ateityje yra tikėti prisikėlusiu Kristumi jau dabar.
Pavyzdžiui, Dievas pažadėjo, kad ateityje gyvensime naujojoje žemėje. Vienintelis būdas matyti šį pažadą išsipildant ateityje - prisijungti prie prisikėlusio Viešpaties. Krikščionių viltis nėra tik šiaip noras, nes ateitis, į kurią kreipiame savo širdis, jau prasidėjo su Jėzaus prisikėlimu. Jis dabar yra toks, kokie mes būsime ateityje.
Tačiau ir dabartinis mūsų gyvenimas yra susijęs su Jėzaus prisikėlimu. Mes sakome, kad esame Dievo vaikai, kad Dievas moko mus paklusti ir kad mes jau esame išteisinti, - iš dalies tai reiškia, kad mūsų ateitis prisikėlusiame Kristuje daro įtaką mūsų dabarčiai.
Kodėl mes, krikščionys, taip užtikrintai tvirtiname, kad esame Dievo vaikai ir Jo šeimos nariai? Nes gavome įsūnystės Dvasią (Rom 8, 15). Jei mąstysime toliau, suvoksime, kad ši Dvasia išskiria Jėzų, kaip Dievo Sūnų, būtent prikeldama Jį iš numirusių. Dvasios įkvėptas Jėzaus prisikėlimas pradeda Dievo šeimos atstatymo procesą. Priimdami įsūnystės Dvasią, mes priimame Jėzaus, prisikėlusio Dievo Sūnaus, Dvasią.
Mintis, kad esame Dievo vaikai, grąžina mus atgal į Pradžios knygos 1 skyrių. Dievas sukūrė žmones, kad jie valdytų ir karaliautų kaip Jo mylimi vaikai. Tai ir reiškia frazė „sukurti pagal Jo atvaizdą ir panašumą". Jėzus, susigrąžinęs viso pasaulio valdžią, iškart atveria galimybę tapti Dievo šeimos nariais. Kadangi esame atnaujinti pagal prisikėlusio Sūnaus atvaizdą, esame pakviesti ir į Dievo šeimą, kaip Dievo vaikai ir Jėzaus seserys bei broliai: O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių (Rom 8, 29).
Būdami Dievo vaikai, mes taip pat esame pašaukti imituoti dangiškąjį Tėvą. Vienas išsamiausių prisikėlimo paaiškinimų, kuriuos randame Rašte, yra pažadas, kad mūsų prisikėlimo gyvenimas neša vaisių jau dabar. Jėzaus prisikėlimo sujaudintas Paulius rašo: Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. <...> Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam - kaip teisumo ginklus (Rom 6, 4. 13). Mąstant iš Dievo perspektyvos, faktas, kad Jėzaus prisikėlimas garantuoja mūsų prisikėlimą ateityje, reiškia, kad mūsų dabartinis gyvenimas jau dabar turi ateities ženklų. Dievas keičia mus, mokydamas paklusti ir pašventindamas, bet tai tėra gyvenimo, kurį pažinsime tik prisikėlę iš numirusiųjų, atspindžiai. Ši ateitis prasideda tikint, kad Dvasia, prikėlusi Kristų, šiandien veikia ir mumyse.
Išteisinimas ir tuščias kapas
Jei kalbėtume apie Evangelijos esmę, svarbu pasakyti, kad Jėzaus prisikėlimas atnešė ir išteisinimą. Turime suvokti du dalykus: pirma, išteisinimas leidžia mums be baimės stovėti prieš Dievo teismo sostą. Tie, kurie buvo išteisinti, nebebus nuteisti. Taip pat turime pamatyti, kad prisikėlimas dažnai suprantamas kaip dovana, kurią Dievas dovanoja tiems, kuriuos Jis išteisina. Prisikėlimas yra Dievo atlygis ištikimiesiems, ypač tiems, kurie bus ištikimi iki mirties.
Jėzaus prisikėlimas yra tarsi Jo išteisinimas Dievo teisme. Iš Jėzaus buvo šaipomasi, kad Jis sakėsi esąs Karalius, ir Jis buvo pasmerktas mirti dėl to, kad skelbėsi esąs žmogus Dievo dešinėje. Dievas apgynė Jėzų, sakydamas, kad Jis yra ištikimas ir teisingas bei pasodino Jį savo dešinėje. Apaštalas Paulius, rašydamas Timotiejui, sako: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, matomas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę (1 Tim 3, 16).
Taigi, kai skelbiame, kad per tikėjimą Kristumi buvome išteisinti, mes sakome du dalykus: Dievo žodis apie išteisinimą ateityje buvo išsakytas dabartyje ir, antra, šis išteisinimas leidžia mums jau dabar džiaugtis mūsų prisikėlimu, nes mes esame Jėzaus prisikėlimo dalininkai.
Tai tik keli pavyzdžiai. Kai kalbame apie Jėzaus prisikėlimą, mes kalbame ne tik apie Jėzaus dabartį, bet ir apie savo ateitį bei tai, kaip toliau mūsų ateitis daro įtaką pasauliui, kuriame šiandien gyvename. Tarp Jėzaus dabarties ir mūsų ateities yra gyvenimas. Mes pažinsime visą tiesą ir grožis pilnai išsiskleis tik tada, kai mūsų kūnai prisikels iš numirusių.
Kuriant ateitį
Norėdami geriau suvokti Jėzaus prisikėlimą, prisiminkime sukūrimo istoriją. Tai nėra atsitiktinumas. Prisikėlimas ir naujas kūrinys negali būti atskirti. Ateityje, kurios ilgimės ir laukiame, Dievas atkurs šį pasaulį ir apgyvendins jį atnaujintais žmonėmis. Prisikėlimas mums kalba apie naujos kūrinijos pasirodymą. Ir Jėzaus prisikėlimas tik patvirtina, kad tai jau prasidėjo.
Ryšį tarp Jėzaus prisikėlimo ir ateinančios kūrinijos aiškiausiai galime pamatyti Laiško romiečiams 8 skyriuje. Čia Paulius rašo apie kūriniją kaip aktyvų dramos, kai nuo kančios judama prisikėlimo link, dalyvį. Kūrinija dejuoja, - sako Paulius. Tačiau tai nėra mirties, bet naujo gyvenimo kančios: kūrinija dejuoja, laukdama naujo Dievo vaikų gimimo ir prisikėlimo.
Dejonės sukuria ryšį tarp kūrinijos, Dievo žmonių ir Dvasios. Paulius rašo, kad ir mes patys dejuojame, laukdami savo įsūnijimo - mūsų prisikėlimo. Dar toliau apaštalas sako, kad ir Dvasia dejuoja maldoje: Ji neišsakomom dejonėm užtaria mus pagal Dievo troškimą, kad mes panašėtume į Jo prisikėlusio Sūnaus atvaizdą.
Tai, kad dejuoja ir kūrinija, rodo, kad sukurtasis pasaulis turi ateitį prisikėlime. Jei kūrinija dejuoja, kaip ir mes, dėl atpirkimo, tada, daugelio nuostabai, suvokiame, kad šio pasaulio likimas yra ne sunaikinimas, o atpirkimas.
Tai viską keičia. Jei kūrinija bus atpirkta, vadinasi, bet koks mūsų darbas šiame pasaulyje nėra beprasmis. Kadangi Jėzus yra paskutinysis Adomas, tai Jis ir Jo broliai bei seserys prisiima pirmojo Adomo pašaukimą valdyti, įdirbti ir užpildyti žemę. Jėzaus prisikėlimas mums sako, kad Dievas nenusivylė nei žmonija, nei kūrinija, nes mes buvome sukurti valdyti Dievo vardu. Žvelgiant iš Dievo perspektyvos, tai, ką darome čia, žemėje, turės padarinius amžinybėje. Prašymas darbuotis dabar, suvokiant, kad tai svarbu ateičiai, yra kvietimas „sugriebti" kūrinijos likimą ir remtis tuo jau šiandien. Tai tinka ir platesniu kontekstu - ateitis jau brėkšta.
Antrame laiške korintiečiams Paulius kalba apie Jėzaus mokinius kaip apie naujus kūrinius: Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5). Tai atnešė Jėzaus prisikėlimas. Senosios jėgos nugalėtos, senasis „aš" - nukryžiuotas, o kūrinija - įprasminta. Naujas karalius yra Viešpats, naujasis „aš" - prikeltas, o kūrinija su viltimi žvelgia į ateitį.
Pasiųstieji
Yra dar vienas būdas, kaip Jėzaus prisikėlimas pakeičia mūsų supratimą apie tai, kam mus Dievas pašaukė. Prisikėlęs Jėzus yra Tas, kuris turi valdžią pasiųsti mus į pasaulio kraštą su pažadu, kad mūsų darbas nebus veltui.
Evangelistas Matas savo evangelijoje užrašė tokius prisikėlusiojo iš numirusių Jėzaus žodžius: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite...! Nuo pat pirmojo pasirodymo Marijai sode iki apsireiškimo Pauliui kelyje į Damaską, Jis beveik visada pasiunčia žmogų ką nors daryti. Bažnyčios, kaip siųstųjų žmonių, pašaukimas ir misija priklauso nuo mūsų Siuntėjo - prisikėlusiojo Jėzaus.
Prisikėlimas pakeičia ir įgalina krikščionis veikti, nes: pirma, mus pasiunčia visos žemės Viešpats; antra, mes esame įrašyti į Viešpaties prisikėlimo istoriją, tad mūsų gyvenimas ir ateitis atspindi Jį; trečia, ši misija turi apimti visą kūriniją. Tai ir yra Geroji Naujiena, tai ne tik atleidimo, bet ir jėgos, pasikeitimo ir vilties istorija.
Flannery O'Connor savo apsakyme „Sunku rasti gerą žmogų" aiškina pasaulį sudrebinusio Jėzaus prisikėlimo svarbą: „Jis viską išbalansavo. Jei Jis padarė tai, ką sako, tuomet jums reikia palikti viską ir sekti Juo, o jei Jis to nepadarė, tuomet jums telieka pasidžiaugti savo paskutiniosiomis minutėmis". Taip autorė pasako, kad prisikėlimas yra viskas: arba pasaulis buvo sukrėstas Velykų sekmadienį, arba Dievas neatsakė į Jėzaus, mūsų ir visos kūrinijos šauksmą išgelbėti. Būtent toks klausimas keliamas, kai mes tvirtiname, kad Jėzus yra prisikėlęs iš numirusių.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Asta Glinskaitė
