2011-05-09

Žinia apie Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių šiandien daugeliui žmonių, netgi tikinčių, yra labiau panaši į mistinę legendą, negu į tikrą istorinės praeities įvykį. Norėdami suvokti Jo prisikėlimo realumą, turime įsisąmoninti, kad Jėzus iš Nazareto buvo konkretus istorinis asmuo - žmogus, išoriškai niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip Jėzų matė Jo amžininkai, ir iš tokios perspektyvos pažvelgti į prisikėlimo įvykius.

Kilęs iš paprastos, dievotos, Nazareto mieste gyvenančios izraelitų šeimos. Tėvas - stalius. Nazareto gyventojams Jėzus pažįstamas nuo vaikystės. Galima suprasti jų nuostabą, Jam pradėjus su dieviška išmintimi skelbti Karalystės Evangeliją ir gydyti ligonius: Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai? Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai? Ir Jo seserys - argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?" (Mt 13, 54-56). Vargu ar daug Nazareto, tuo labiau kitų Izraelio miestų gyventojų, žinojo, kad Jėzus gimė Betliejuje, o ne Nazarete. Tikėtina, kad iki trisdešimties pats Jėzus irgi staliavo. Nuo trisdešimties metų, Izraelyje prasidėjus Jono Krikštytojo tarnavimui, Jis ėmė skelbti Dievo karalystę, šaukti atgailai ir mokyti žmones. Aplink Jį susibūrė nemažai pasekėjų. Jėzų visur lydėjo dvylika mokinių (paprasti žmonės, daugiausia žvejai iš Galilėjos). Kai kurios moterys patarnavo Jam savo turtu. Vyko daugybė antgamtinių išgydymų: aklieji atgaudavo regėjimą, kurtieji - klausą, būdavo pagydomi įvairiausiomis ligomis sergantys, apvalomi raupsuotieji, išlaisvinami demonų apsėstieji, prikeliami mirusieji. Pasiklausyti Jėzaus susirinkdavo didelės minios. Apie Jį sklandė daug įvairių gandų. Vieni izraelitai Jį laikė Dievo pranašu, kiti - apgaviku.

Aukštieji kunigai bei tautos vyresnieji Jėzų apkaltino piktžodžiavimu ir nuteisė mirti. Jis buvo nubaustas labai skausminga, gėdinga, niekinančia ir žeminančia mirties bausme - nukryžiuotas. Bausmės vykdymo metu daug žmonių iš Jo tyčiojosi. Savo gyvenimą žemėje Jėzus iš Nazareto baigė kaip nusikaltėlis.

Tokia Mokytojo gyvenimo pabaiga visiškai sugniuždė artimiausius Jo pasekėjus. Jie bijojo, kad ir jų nenužudytų kaip klaidintojo bei piktžodžiautojo mokinių. Slegiami baimės jie jau trečią dieną buvo užsidarę tame pačiame kambaryje, kuriame su Jėzumi valgė Paschą. Mokiniai nieko nesuprato. Kodėl Dievas leido taip baisiai nubausti jų Mokytoją? Negi viskas, ką jie girdėjo Jėzų kalbant ir mokant, buvo netiesa? Visi jų išgyvenimai buvo tikri. Niekas neapsimetinėjo ir nevaidino.Trečios dienos rytą pas juos atbėgo kelios moterys ir papasakojo, jog prašvitus nuėjo prie Jėzaus kapo, rado nuritintą akmenį, o kapo viduje matė angelus, kurie joms pasakė, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių, kaip ne kartą buvo kalbėjęs dar iki savo kančios. Jie nepatikėjo moterų žodžiais. Keli iš jų nuėjo prie kapo, akmenį nuo jo angos iš tiesų rado nuristą, o kapą - tuščią, bet moterų persakytais angelų žodžiais dar netikėjo.

Mums, pripratusiems prie šiandieninės televizinės šou kultūros, atrodytų, kad Kristaus prisikėlimas turėjo būti akimirksniu visų pamatytas. Kodėl prisikėlęs Kristus čia pat neaplankė visų savo teisėjų ir neprivertė jų prisipažinti klydus? Kodėl Jis nepasirodė Jo nukyžiavimo reikalavusiems Jeruzalės gyventojams? Kodėl apsireiškė tik grupelei baimės gniuždomų mokinių? Į šiuos klausimus yra atsakymai, tačiau apie juos kiek vėliau.Kristaus prisikėlimo tikrumu mokiniai patikėjo tik tos dienos vakare, kai pats prisikėlęs Jėzus atsirado kambaryje, kuriame jie, bijodami persekiojimo, buvo užsidarę. Tačiau tą vakarą jie tik pradėjo suprasti, ką reiškia Viešpaties prisikėlimas. Žmogų, kurį tautos vyresnieji nuteisė mirti ant kryžiaus, Dievas prikėlė iš numirusių. Nuteistasis buvo išteisintas, paleistas iš mirties kalėjimo. Nors aukščiausias Dievo tautos teismas Jėzų iš Nazareto pasmerkė, Dievas Jį išteisino.

Pasižiūrėkime, kaip ir už ką Jėzus buvo nuteistas:

Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti.'" Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!" Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!" Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai. „Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!" Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. Kaip jums atrodo?" Jie atsakė: „Vertas mirties!" Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą, sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?" (Mt 26, 59-68).

Teismo taryba Jėzų pasmerkė už tai, kad Jis išpažino, jog yra Kristus, Dievo Sūnus, Izraelio karalius. Norėdami Jį nuteisti, taip nusprendę ir nusiteikę negirdėti jokių pasiteisinimo argumentų, jie galvojo, kad Jis piktžodžiauja. Tačiau Dievas, prikeldamas Jėzų iš numirusių, patvirtino Jį sakius tiesą ir paneigė teismo tarybos sprendimą. Taip, Jėzus yra Mesijas, Palaimintojo Sūnus, ir Jo teisėjai Jį tikrai pamatys sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse. (Tai atsakymas į klausimą, kodėl Viešpats iš karto nepasirodė savo teisėjams. Jiems pasirodyti dar buvo ne laikas. Viešpats nesiekia ambicijomis grįsto greito revanšo. Mums atrodo, kad reikia kiek galima greičiau įrodyti klydusiųjų klaidas, nes priešingu atveju jaučiamės labai nesaugiai. Dievui nereikia tokio skubėjimo savijautai pagerinti).

Po prisikėlimo mokiniai tvirtai įsitikino, kad Jėzus yra Dievo siųstasis Mesijas. Todėl apaštalas Petras, pripildytas Šventosios Dvasios, Sekminių dieną susirinkusiai miniai skelbdamas Kristaus prisikėlimą, drąsiai kalbėjo: Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite. Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų." Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (Apd 2, 32-36). Apaštalas susirinkusiai miniai aiškino, kad Jėzų iš Nazareto, apie kurį jie žinojo, buvo matę ir apie Jį girdėję, prieš pusantro mėnesio viešai nukryžiuotą, tą konkretų žmogų, dar taip neseniai buvusį tarp jų, Izraelio Dievas prikėlė iš numirusių ir pasodino danguje, savo dešinėje.

Atidžiai skaitydamiApaštalų darbus, matome žmones, kurie liudijo savo amžininkams, jog Izraelio Dievas prikėlė iš numirusių Jėzų iš Nazareto. Sakydami, kad liudija Jėzaus prisikėlimą, tie žmonės pabrėžė, kad skelbia žinią, kurios tikrumu yra visiškai įsitikinę, nes matė Jėzaus mirtį, o po to - Jį prisikėlusį. Po prisikėlimo bendravo su Juo, valgė kartu, lietė Jį.

Liudijimas nėra gando ar nuomonės pasakojimas. Liudytoju gali būti tik žmogus, kuris pats matė tai, apie ką liudija: Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą (Apd 10, 39-43). Skaitant šiuos apaštalo Petro žodžius, pasakytus šimtininko Kornelijaus namuose, mums tenka rinktis: arba tikėti, kad Petras skelbia tai, ką neabejotinai matė, arba pradėti visokius išvedžiojimus, bandant paneigti apaštalo liudijimo patikimumą.

Dabar galima atsakyti ir į kitus du klausimus: kodėl prisikėlęs Jėzus apsireiškė tik grupelei mokinių ir nepasirodė minioms? Atrodytų, kodėl gi Jis negalėjo, prieš paimamas dangun, pateikti labiausiai nenuginčijamą savo prisikėlimo įrodymą - susitikti su miniomis izraelitų ir priversti juos patikėti? Tačiau priverstinis pripažinimas nebetenka gelbstinčios galios. Išorinė prievarta nekeičia širdies.Mokiniams Jėzus pasirodė, nes šie Jį mylėjo ir tik dėl iškreipto Senojo Testamento pranašysčių supratimo bei kūniškų siekių negalėjo teisingai suvokti Jėzaus mirties prasmės. Kristaus žodžių sėkla gyveno jų širdyse. Jie turėjo tęsti savo Mokytojo pradėtą darbą - nuolankumo keliu nešti Evangelijos žinią visoms tautoms iki antrojo Jėzaus atėjimo. Tai Dievo kantrybės laikas. Prisikėlusio Kristaus sugrįžimas į žemę, maištaujančios žmonijos istorijos pabaiga, Dievo paskirto gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjo atėjimas. (Prikeldamas Jėzų iš numirusių Dievas patvirtino visiems žmonėms, kad paskyrė Jį visų žmonių teisėju. Nes tik teisingas ir teisus žmogus galėjo būti prikeltas ir tik toks gali būti kitų teisėjas). Iki pat antrojo Jo atėjimo yra atgailos laikas, skirtas susitaikyti su savo kaltintoju pakeliui į teismą. Visą šį laiką turi būti nuolankių žinios skelbėjų, panašių į savo Mokytoją ir Viešpatį, kad kiekvienas žmogus savo vidinių įsitikinimų bei troškimų pagrindu galėtų pasirinkti. Tik tokiu būdu atnešta ir įtikėta žinia suteikia išgelbėjimą. Paprasti, išskirtinės padėties neturintys Kristaus mokiniai neša žinią, kurią išgirsta tiesai atviri žmonės.

Kai iš tiesų patikime Evangelijos žinia - Jėzaus mirties bei prisikėlimo tikrumu, - pradedame suprasti to praeities fakto reikšmę mums, gyvenantiems dabar. Jėzus mirė už mūsų, visų žmonių, nuodėmes, ir tikėdami Juo mes esame su Juo prikelti iš nuodėmės mirties. Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Jėzų, dabar veikia tikinčiuosiuose.

Apaštalas Petras, pamokslaudamas Sekminių dieną, sakė: Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje (Apd 2, 24). Petras aiškiai suvokė, kad Jėzaus prisikėlimas neatskiriamas nuo Jo gyvenimo ir mokymo. Prisikėlimas kalba apie prikeltojo dorybę. Jėzus negalėjo likti mirties galioje - Jis mirė ne už savo nuodėmes. Gerai įsižiūrėję į evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą, tarnavimą ir mokymą, galime aiškiai pamatyti, kad Jame esanti tiesa ir gyvybė stipresnė už mirtį. Jėzus galėjo mirti tik už kitų nuodėmes. Todėl ir Jo prisikėlimas nėra vien Jam, bet visiems, kurie Juo patikės.

Kristaus prisikėlimas - tai naujos žmonijos pradžia. Šis įvykis reikšmingas visiems žmonėms. Prikeldamas Jėzų Dievas išsprendė giliausias žmonijos problemas, kurias iki šiol, netikėdami prisikėlimu, žmonės nesėkmingai bando spręsti savo jėgomis.


Il. iš kino filmo„Jėzus iš Nazareto“