Būdamas ištikimas, pranašas Izaijas vis mokė juos nusigręžti nuo nuodėmės ir įspėjo apie iš Babilono artėjančią nelaisvę. Izaijo pranašystės 48 skyriuje skaitome: Taip sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas naudinga, ir vedu keliu, kuriuo turėtum eiti. Jei būtum klausęs mano įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė ir tavo teisumas kaip jūros bangos" (Iz 48, 17-8).
Šiuose beveik prieš 3 tūkstančius metų Izraeliui pasakytuose pranašo žodžiuose slypi didžiulė tiesa, išreiškianti Dievo valią krikščionims ir mūsų dienomis. Pamoka labai paprasta: Dievas nori, jog sektume Juo, Jis apreiškia mums savo kelius ir, jei mes einame ta kryptimi, mėgaujamės vidine ramybe ir užtikrintumu, kuris atgaivina ir padeda išlikti toje vagoje, tarsi giluminiai upės vandenys. Kitais žodžiais tariant, stipriausias patvirtinimas, kad gyvename pagal Dievo valią, yra vidinė ramybė. Vaikščiodami savo pasirinktais keliais, galime taip niekada ir nesužinoti, kas yra toji tikroji ramybė. Kaip pranašas Izaijas ir pažymėjo: Nedorėlis neturi ramybės (Iz 48, 22). Bet kai pasirenkame Viešpaties nurodytą kryptį, mūsų žingsnius lydi nuostabi ramybė.
Geras ar blogas smūgis?
Praėjus šimtams metų apaštalas Paulius tos pačios tiesos mokė Kolosuose gyvenusius tikinčiuosius. Jis aiškino jiems, kaip jie turėtų gyventi, įvardydamas, ko jie turėtų atsisakyti, o ko turėtų laikytis. Bet gali pasitaikyti tokių situacijų, kai neturi aiškaus žinojimo, kaip Dievas norėtų, jog mes pasielgtume, tiesa? Kaip tokiais atvejais priimti teisingus sprendimus? Atsakymas: Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne (Kol 3, 15). Žodis „viešpatauti" reiškia „veikti kaip teisėjui, nutarti, nuspręsti". Paulius pasitelkia šį sportinį terminą, kad padėtų mums atpažinti Dievo valią. Jis teigia, kad galutinį žodį tars teisėjas, kurio vardas Ramybė.
Ar galite įsivaizduoti pasaulinio lygio beisbolo varžybas be teisėjo? Penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų susirinkę stadione, žaidėjai išsirikiavę aikštelėje. Pirmasis smūgis. Gaudytojas ištaria, jog tai - geras smūgis. Beisbolo kamuoliuko metikas ir jo komandos draugai sutinka. Tačiau žaidėjas, turėjęs atmušti kamuoliuką, teigia, jog metimas buvo blogas. Jam pritaria ir komandos draugai. Žiūrovai pasidalija į dvi grupes, prasideda visiškas chaosas. Nėra jokių abejonių, kad esant tokiai sumaiščiai žaidimas negali tęstis. Bet kai į priekį žengia teisėjas, kuris paskelbia, kad smūgis buvo geras, bet kokios abejonės išsisklaido ir sumaištis nurimsta. Galbūt šis teisėjo pranešimas patiks ne visiems žiūrovams ar žaidėjams, galbūt kas nors net bandys prieštarauti, tačiau neilgam, nes visi žaidėjai norės likti aikštelėje ir žaisti iki varžybų pabaigos.
Taip ir Dievas siunčia mums teisėją, kad pasitrauktų bet koks neužtikrintumas, būtų išspręsti nesutarimai, sumažėtų sumaišties ir painiavos. Kai eisime ta kryptimi, kurią Viešpats mums nurodė, apie tai liudys vidinė ramybė ir romumas. Mūsų širdis aplankys pasitikėjimas ir pasitenkinimas, mes džiaugsimės savo pasirinkimu, mūsų mintys nurims. Kaip sakė pranašas Izaijas, ramybė užlies mus tarsi upė.
Tačiau jeigu mūsų protą ir širdį vargina nerimastingos mintys, tai gali būti Dievo signalas mums permąstyti savo pasirinkimą, grįžti prie Dievo žodžio ir klauptis ant kelių maldai. Mums net gali tekti ištirti savo širdį, ar mūsų atsidavimas iš tiesų nuoširdus.
Vienai minutėlei pabandykite įsivaizduoti, kad jūs su savo draugu ar drauge mąstote apie santuoką, bet tarp judviejų iškilo barnis. Vyras, už kurio ketini tekėti, nesielgia su tavimi taip švelniai ir meiliai, kaip tu norėtum. Arba moteris, su kuria esi susižadėjęs, nuolatos tave graužia ir priekabiauja dėl įvairiausių kvailų smulkmenų. Jautiesi sutrikęs ir nerimauji dėl artėjančių vedybų. Galbūt Dievas šioje situacijoje nori jums patarti, parodydamas, jog būtų gerai dar iki santuokos pakeisti kai kurias jūsų charakterio savybes. Jis nori, kad Jo malonės dėka jūs abu sutvirtėtumėte. Tačiau visos abejonės ir neigiami jausmai būsimojo sutuoktinio atžvilgiu gali reikšti ir tai, jog ėjai savo paties pasirinktu, o ne Dievo numatytu keliu ir, jei nekreipsi į tai dėmesio, gali daugybę metų vargti nelaimingoje santuokoje. Nutraukti sužadėtuves - skausminga ir nesmagu, tačiau jeigu palygintume šį nemalonų jausmą su ta kančia ir vargu, kuris galbūt slėgs visą likusį gyvenimą, jei nuspręsite susituokti su tuo žmogumi, suprastumėte, jog tai - tik trumpalaikis skausmas. Daug žmonių nerimastingos mintys apninka prieš pat ceremoniją, ir tai yra normalus jaudulys. Bet svarbu atkreipti dėmesį, jeigu išgyvename gilų susijaudinimą, abejones, neturime užtikrintumo - galbūt taip Dievas bando pasakyti mums kai ką svarbaus?
Šį teisėją, ramybę, Dievas panaudojo išlydėdamas mano draugą pastorių į naują bažnyčią. Kartą jis viešėjo tame mieste kitais reikalais ir jam teko pamokslauti toje bažnyčioje. Jis niekad nemąstė, kad jam gali tekti pakeisti savo tarnystės vietą, neturėjo jokio supratimo apie tos bažnyčios žmones, nesuprato, kodėl jie taip pakiliai balsavo už tai, kad šis žmogus taptų jų pastoriumi. Pastorius kartu su žmona labai uoliai meldėsi dėl šio sprendimo, vadovavosi visais žinomais principais, kaip suprasti Dievo valią, bet vis dar neturėjo aiškaus supratimo, kaip Dievas norėtų, jog jie pasielgtų šioje situacijoje. Dievas naudojo juos savo darbui toje bažnyčioje, kurioje jie šiuo metu tarnavo, ir jie neturėjo jokio troškimo kraustytis kur nors kitur. Vieną rytą pabudęs draugas paklausė savo žmonos: „Ar tu manai, kad Dievas gali mus versti daryti tai, ko mes visai nenorime?" Žmona pritarė, jog taip Dievas nesielgia, ir tą rytą jie abu nusprendė likti bažnyčioje, kurioje tarnavo iki šiol.
Pastorius nuėjo į savo darbo kabinetą ir parašė laišką, kuriame atsisakė pasiūlymo tapti kitos bažnyčios pastoriumi. Palikęs laišką ant stalo, jis nuėjo į klasę, kur turėjo mokyti dieninėje Krikščioniškoje mokykloje. Jo mintyse kilo didžiulė sumaištis. Vaikščiodamas iš vieno klasės galo į kitą jis bandė grumtis su savo mintimis, bet toliau vesti pamokos nebegalėjo. „Viešpatie,- tyliai meldėsi jis, - aš maniau, kad kai suprasiu Tavo valią, mano širdį užlies ramybė. Kur dabar ta ramybė?"
Galiausiai, visiškai apimtas sielvarto, jis (dideliam mokinių džiaugsmui) nutraukė pamoką, grįžo į savo darbo kabinetą, suplėšė parašytą laišką ir parašė naują - šįkart atsistatydinimo pareiškimą. Vėliau, pasakodamas šią istoriją, jis sakė: „Staiga atėjo švelnus supratimas, jog mano širdį užliejo Kristaus ramybė". Vos pradėjus tarnauti naujoje bažnyčioje Dievas leido jam su žmona patirti didžiulį džiaugsmą. Ramybė, šis Dievo siųstas teisėjas, galiausiai tarė paskutinį žodį.
Ar galime pasikliauti jausmais?
Kai pasidalinau šiomis mintimis su grupe studentų, vienas jaunas žmogus man paprieštaravo: „Ar mes turėtume vadovautis savo jausmais? Kaip mes galime būti tikri, jog tie jausmai yra iš Viešpaties?"
Tai svarbus klausimas ir į jį reikia atsakyti. Jeigu atrasti ramybę būtų mūsų pačių pastangų reikalas, suprasti Dievo valią būtų beviltiškai subjektyvus dalykas. Tačiau prioritetiniais klausimais jau pasirūpinta. Visų pirma mes esame tinkamai pasiruošę: pažįstame pagrindinį Vadovą; pavedame Jam savo norus ir troškimus, Jo malonės dėka mūsų gyvenimas keičiasi. Antra, mes gyvename pagal Jo Žodį, visose situacijose stengdamiesi taikyti amžinybės principus. Dievas niekuomet nesuteiks savo ramybės tam, kas prieštarauja Jo Žodžiui. Taigi, norėdami patvirtinimo, ar tai Dievo siųsta ramybė, turime ieškoti atsvaros taško Jo Žodyje. Trečia, mes giliname savo santykius su Juo melsdamiesi, prašydami Viešpaties nukreipti mūsų žingsnius. Ketvirta, atnaujintas mąstymas ir malda padės mums tinkamai įvertinti aplinkybes, mūsų pareigas, turimus gebėjimus ir aplinkinių patarimus.
Jei laikysimės šių principų, galime būti tikri, jog mūsų širdis yra užliejusi Dievo ramybė, ne šiaip gerovės jausmas. Dievas mums tai pažadėjo: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7)!
Bet argi niekas negali sutrikdyti tos ramybės, kurią Dievas nori, kad mes turėtume, ir tokiu būdu nukreipti mus nuo Dievo plano? Taip, tai įmanoma. Kartais net ir tuomet, kai aš žinau Dievo valią, jaučiuosi nejaukiai, mąstydamas, kad atlieku kažkokį menkavertį darbą, kuris užtraukia man gėdą. Taip mano išdidumas gali sunaikinti Dievo ramybę. Kitais atvejais mus gali trikdyti nuojauta, kad teks pasiaukoti, kad laukia sunkus darbas, fizinio pavojaus baimė, ir mes galime net nesuprasti, kodėl nerandame ramybės.
Kiek galime pasikliauti, jog būtent ramybės jausmas yra tas svarbiausias rodiklis, parodantis, ar teisinga linkme judame? Kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, ne visada ir vykdant Dievo valią kelias yra tiesus. Paanalizuokime, kaip sunkumai, kuriuos išgyvename, susiję su Dievo valia.
Audringos jūros
Ar pamenate popietę, kai Jėzus liepė savo mokiniams sėsti į valtį ir irtis į kitą Galilėjos ežero krantą, o pats užlipo į kalną melstis (Mt 14, 22-23)? Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas (Mt 14, 23-24). Mokiniai plaukė valtimi paklusę dieviškam paliepimui, bet jų gyvybei iškilo pavojus. Priešpriešinis vėjas ir audringa jūra ne visada yra akivaizdus įrodymas, kad elgiamės ne pagal Dievo valią. Tai gali paskatinti peržiūrėti priežastis, kodėl mes judame ta kryptimi, bet ne visada tai reikš, kad turime kryptį keisti.
Ir vykdydami Dievo valią mes galime sulaukti išbandymų ir sunkumų, gali tekti pasiaukoti. Nevenkime to, nes tai taip pat yra Dievo plano dalis, tai padeda mums bręsti. Jei priimsime tuos išmėginimus ir sunkumus teisinga dvasia, mūsų troškimas vykdyti Dievo valią tik dar labiau išaugs. Apaštalas Petras sakė: Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę, kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia (1 Pt 4, 1-2). Ir 34 psalmės autorius pastebėjo: Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats (Ps 34, 19).
Biblijoje gausu tai patvirtinančių iliustracijų. Pavyzdžiui, Dievas pasiuntė Juozapą į Egiptą, kur jis kamavosi kalėjime, kad metui atėjus jis galėtų padėti savo tautiečiams. Vėliau, prieš įvesdamas izraelitus į Kanaaną, Dievas išvedė juos iš Egipto į dykumą. Jis pasiuntė Paulių į Filipus, kur jis gavo daug kirčių ir buvo mušamas lazdomis, o vėliau jis buvo pasiųstas į Jeruzalę, kur jo taip pat laukė pančiai ir suspaudimai. Dievas atsiuntė į žemę savo Sūnų, kuris turėjo kęsti baisią agoniją prikaltas ant kryžiaus ir mirti už mūsų nuodėmes.
Sekdami Dievą mes taip pat patirsime sunkumų.
Vieną dieną, Jėzui einant keliu, prie Jo pribėgęs žmogus pasakė: „Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!" Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Lk 9, 57-58). Jis mus įspėjo. Jei norime būti ištikimi Jo mokiniai, turime atsisakyti pretenzijų į viską, ką turime (Lk 14, 33). Ir prieš tai, kai mes noriai vykdysime Jo valią, mums gali tekti sumokėti kainą: Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? (Lk 14, 28).
Bet, tarkime, mes sumokėjome kainą, viską pavedėme Jam, ieškome Jo vedimo ir norime pažinti Jo valią. Darome tai su džiaugsmu, bet staiga iškyla problemų, kurios sudrumsčia mūsų ramybę. Kaip reaguoti? Turime prisiminti Saliamono nurodytą principą: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu (Pat 3, 5). Jei tuomet, kai saulė švietė, aiškiai žinojai, kad Dievas veda šiuo keliu, nedvejok tuo ir tada, kai saulę uždengia audros debesys. Žvelk į problemas kaip į Jo plano dalį, nukreipk savo žvilgsnį nuo kliūčių į Vadovą ir, pasitikėdamas Juo, ženk pirmyn. Pasitikėjimas išstums sunkumus ir sugrąžins ramybę. Tačiau kartais, kai mes niekaip negalime rasti ramybės, Dievas nori parodyti mums, kad mes pasukome neteisingu keliu. Taip Dievas nori sugrąžinti mus į teisingą kelią. Bet kai Dievo valia yra mūsų dėmesio centre, kai mes tvirtai tikime suverenia ir rūpestinga Jo meile, ramybė viešpataus mūsų širdyse, nors aplink mus pasaulis gali drebėti. Tad išsaugokime pasitikėjimą ir būkime ištvermingi, nors kartais tenka ir pakentėti, nes už tai laukia didelis atlygis: Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta (Hbr 10, 35-36).
Kai atsakymas užtrunka
Kita problema, kuri dažnai verčia tikinčiuosius nerimauti, yra tai, kad ieškodami Dievo valios, laukdami Jo vedimo, jie ilgokai nesulaukia atsakymo. Jie nori vykdyti Dievo valią, ruošia tam savo širdį, skaito Dievo žodį ir ieško Viešpaties, bet Dievas, atrodytų, tyli. Tai galima palyginti su skambučiu į pagalbos centrą: girdi kvietimo signalą, bet atsakymo nesulauki. Nesulaukę aiškaus Dievo atsako, mes sunerimstame, tampame irzlūs. Dažnai taip nutinka abiturientams ar paskutiniųjų kursų studentams: mokslo metai eina į pabaigą, o jie vis dar nežino, ką veiks pabaigę mokyklą ar universitetą. Užuot ramiai pasitikėję Dievo pažadu, kad Jis ves juos savo keliu, ir ramiai apsvarstę jiems atsiveriančias galimybes, jie panikuoja ir godžiai stveria bet ką.
Daugeliui mūsų nepatinka laukti. Mes norime atsakymo dabar. Norime, kad viskas vyktų taip, kaip sumanėme mes. Jei tai jus paguos, pasakysiu, kad psalmininkui taip pat nepatiko laukti. Jis rašė: Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi? (Ps 10, 1). Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano uola! Išgirsk mane. Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę (Ps 28, 1). Jobui taip pat nebuvo lengva laukti: O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto! <...> Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu (Job 23, 3. 8).
Didžiausias savo gyvenime klaidas mes padarome, kai nenorime laukti Dievo numatyto laiko. Prisiminkime izraelitus: kai Dievas pasakė jiems, kad dėl netikėjimo jie neįeis į pažadėtąją žemę, kai kurie jų taip nuliūdo, kad buvo pasiruošę grįžti atgal į dykumą. Daugiau jie negalėjo laukti. Jie manė, kad išpažinę savo nuodėmes jie gali ten eiti, nepaisydami Dievo įspėjimo, bet bandydami tai daryti, jie žuvo (Sk 14, 39-45).
Atsisakęs laukti karalius Saulius taip pat pasielgė netinkamai, ir tai jį galutinai sužlugdė. Dievas liepė Sauliui palaukti pranašo Samuelio, kad šis prieš mūšį su filistinais aukotų deginamąją auką Viešpačiui, bet Saulius pats stojo kunigo vieton ir aukojo auką, dėl ko prarado savo sostą (1 Sam 13, 8-14).
Kartais panašiai elgiamės ir mes. Mes skubame ir priimame kvailus, neapgalvotus sprendimus, kurių po to gailimės daugybę metų. Ir tai tik todėl, kad nenorėjome kantriai laukti, kol Dievas apreikš mums savo valią.
Turbūt dažniausiai per daug skubotai priimamas sprendimas yra sprendimas tuoktis. Kai kurie vaikinai ir merginos, atrodo, galvoja, jog jei jie praleis šią progą, tai daugiau niekada jiems nepasitaikys proga sukurti šeimą. Jie stačia galva puola į neapgalvotus santykius ir po to visą gyvenimą dėl to kankinasi. Kiti žmonės dėl smulkmenų meta darbą, lengvabūdiškai ir impulsyviai išleidžia pinigus, parduoda namus ir kraustosi gyventi į kitą miestą, nors nežino, ką jie ten darys, kaip gyvens, arba paduoda dokumentus skyryboms nė nepagalvoję apie pasekmes ar tai, ką šiuo klausimu kalba Dievas. Šventasis Raštas sako: Negerai sielai be pažinimo, ir kas skuba, tas nusideda (Pat 19, 2). Kai pradedame skubėti, vargu ar pavyks išvengti klaidų.
Kodėl Dievas delsia nurodyti mums kryptis, nors mes to ir trokštame? Vieną mintį pasiūlo pranašas Izaijas: Viešpats nori jūsų pasigailėti ir suteikti jums malonę. Viešpats yra teisingumo Dievas; palaiminti, kurie Jo laukia (Iz 30, 18). Kuo ilgiau Jis delsia ir kuo situacija darosi beviltiškesnė, tuo daugiau Jo malonės ir gailestingumo matome patyrę Jo išgelbėjimą, tuo labiau Jis būna išaukštintas. Jis delsia, kad galėtų aiškiai parodyti savo malonę, delsia, kad Jis akivaizdžiai būtų pašlovintas. Po ilgo laukimo dažnai ateina įspūdingi atsakymai.
Laukimo periodai gali padėti mums dvasiškai bręsti, sustiprinti mūsų tikėjimą, tuo metu mes galime artimiau pažinti Viešpatį. Teologas Baksteris mano, kad delsdamas Dievas stengiasi mus išmokyti kai ko, kas yra net geriau už mūsų laukiamą atsakymą. Jei Viešpats delsia, tam visuomet yra priežastis ir tikslas. Ir net jei mes to tikslo nežinome, Jis kviečia mus pasitikėti Juo ir laukti.
Paprastai mūsų nekantrumas yra susijęs su netikėjimu. Mintimis grįžkime į pranašo Izaijo dienas, kai Judą gąsdino asirų galybė. Izraelitai buvo raginami sudaryti su jais sutartį ir taip palenkti juos savo pusėn arba eiti prieš asirus, susivienijus su Egiptu. „Nesėdėkime ir nelaukime, kol būsime sunaikinti. Ką nors darykime!" - mąstė jie. Tačiau štai ką pranašo Izaijo lūpomis sakė Viešpats: Štai Aš dedu Sione pamatui ištirtą akmenį, brangų pamato kertinį akmenį. Kas tiki, nesielgs skubotai (Iz 28, 16).
Tai buvo pranašystė apie ateisiantį Mesiją, bet taip pat tai priminė izraelitams, kad Dievas, kurį jie garbino Sione (Jeruzalėje), yra jiems tvirtas pamatas - jie gali Juo pasitikėti. Jei jie Juo tikės ir pasitikės, jiems nereiks skubotai iš baimės ir nevilties kažką spręsti, nes taip jie gali sudaryti tik kvailas sutartis ir sąjungas. Tik pasitikėjimas Viešpačiu apsaugos juos nuo neišmintingų ir skubotų sprendimų.
Taip yra ir mūsų dienomis: turime ramiai, kantriai laukti Viešpaties vedimo, pasitikėdami Juo ir tikėdami, kad Jo atsakymas ateis tinkamu metu. Mes negalime Dievui nurodyti laiko ribų. Jis neveikia pagal mūsų sudarytus grafikus. Mes negalime Jo paskubinti. Žmonės gali raginti mus ko nors ryžtingai imtis, ką nors daryti, velnias taip pat gali skubinti mus priimti kvailus sprendimus, kurie atneš daug žalos mūsų gyvenimui. Mūsų kūniška prigimtis taip pat nori veikti ir padaryti kokį įspūdingą, drąsų žygdarbį ir taip visiems įrodyti, kad esame gabūs suvaldyti bet kokią situaciją. Tačiau Dievas sako: „Pasitikėk manimi ir lauk".
Dovydas rašė: Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties! (Ps 27, 14). Ir, atrodo, jis pats paklausė savo patarimo, todėl galėjo liudyti: Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę, gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu (Ps 40, 1-3).
Ar jūs esate spaudžiami priimti tam tikrus sprendimus? Paveskite juos Dievui. Pasakykite Jam, kad pasitikite Juo ir lauksite, kol Jis skirtu metu parodys jums kryptį. Prašykite Jo pagalbos kantriai laukti ir mėgaukitės tobula dangiška ramybe.
Iš http://www.bible.org/
vertė Jurgita Ratautienė ir Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. M. Kriaučiūno
