Arba jūs galite sakyti: „Materialistinėje visuomenėje sunku įvykdyti įsakymą negeisti. Jei kas nors iš mano pažįstamų praturtėja arba pasiekia kokį nors postą, kurio noriu ir aš, sunku jiems nepavydėti". O gal jūs tarsite, jog sunkiausia šioje juslinėje visuomenėje vykdyti Jėzaus įsakymą nepasiduoti geiduliams? O kaip, tarkim, su Pauliaus įsakymu „Darykite viską be murmėjimų"? Gal galvojai, kad nusiskundimai yra tavo dvasinė dovana? Juk neįmanoma paklusti šiam įsakymui, tiesa?
Sunkių įvykdyti įsakymų iš tiesų yra daug. Mano manymu, vienas iš sunkiausiai įvykdomų įsakymų yra šis: Tenebūgštauja jūsų širdys (Jn 14, 1). Egzistuoja tiek daug dalykų, dėl kurių galima būgštauti, pavyzdžiui: dėl galimo karo ir teroristinių išpuolių, politinės korupcijos, nusikaltimų ir žiaurumo bei ekonominių sunkumų... Jei iki šiol nejautėte nerimo, tai tikriausiai dabar jį jau pajutote. O visas nacionalines ir tarptautines nelaimes nustelbia dar daug „O kas, jeigu...?" scenarijų: O kas, jeigu aš susirgsiu vėžiu? Kas bus, jei aš pakliūsiu į avariją? Kas, jei mano sutuoktinis mane paliks? Kas bus, jei mirs vienas iš mano vaikų? O jei aš prarasiu darbą? Kas bus, jei aš prarasiu savo draugus ir mane atstums mokykloje? Visa tai ir dar daugiau gali atnešti neramybę. Štai kodėl kai kurie mokslininkai sako, jog mes gyvename „širdininkų amžiuje" - visi turi rūpesčių, visų širdys nerimsta...
Tačiau jūsų širdį nebūtinai turi varginti nacionaliniai ar tarptautiniai rūpesčiai, arba „o kas, jeigu..." scenarijus. Jūsų nerimas ir baimė gali būti labai asmeniški. Galbūt esate vieniša mama, mąstanti, kaip išlikti gera mama ir tuo pačiu aprūpinti šeimą, o gal esate vienas iš tėvų ar senelių, kuris kankinasi dėl savo sukilusių vaikų ar anūkų. Galbūt jūs neseniai išsiskyrėte ir susiduriate su finansiniais sunkumais, nes reikia pragyventi iš vieno žmogaus pajamų, o įsipareigojimai yra dvigubi, vargina vienatvė, kenčiate dėl atstūmimo. Galbūt jūs vos suduriate galą su galu ir jaučiatės finansinių įsipareigojimų sužlugdytas. O gal esate studentas, stovintis ties ateities horizontu ir mąstantis, kuria kryptimi reikėtų eiti? O gal jus vargina lėtinės sveikatos problemos ir svarstote, kokį gydymą iš nesuskaitomos daugybės pasirinkti?
Jei jūsų širdis nerimsta, jei jaučiatės sutrikęs, susirūpinęs ir sukrėstas, žinokite: jūs esate ne vienas! Jėzaus mokiniai taip pat taip jautėsi (Jn 14). Viešpats juos paliko būdamas brandaus, jauno amžiaus - 33 metų. Mokiniai šito nesitikėjo. Jie vylėsi, jog Jėzus bus su jais dar labai ilgai ir laukė, kada Jėzus išlaisvins juos iš romėnų priespaudos. Jie ruošėsi valdyti ir viešpatauti kartu su Juo. Tačiau dabar jiems pradeda darytis aišku, jog Jėzus mirs. Jų širdys apsunksta, jie yra giliai sukrėsti. Laimei, Jėzus mato savo mokinių širdžių nerimą, jų rūpestį ir kreipiasi į juos žodžiais: „Jei tikėsite, pamatysite..."
Evangelijos pagal Joną 14 skyriaus 1 eilutėje, likus kelioms valandoms iki nukryžiavimo, Jėzus savo mokiniams ištaria sudėtingą įsakymą: Tenebūgštauja jūsų širdys. Tai įsakymas, kurį būtų galima išversti taip: „Nustokite jaudintis!" Tai rodo, jog mokiniai jau nerimavo. Šis įsakymas taip pat teigia, jog širdies nerimą galima įveikti.
Jei jūs esate toks žmogus kaip aš, tai, žinoma, tikitės, jog Jėzus pateiks tobulą sprendimą, kaip įveikti širdies nerimą. Jėzus tai ir daro, sakydamas: „Tikite Dievą - tikėkite ir mane!" Tik tiek - tereikia tikėti. Nei daugiau, nei mažiau. Čia Jėzus teigia savo lygybę su Dievu. Jis ragina savo mokinius, kurie jau yra tikintys, tikėti. Jėzus žino, kad daugeliui pasekėjų, kurie tiki Juo dėl išgelbėjimo, sunku pasitikėti Juo kasdieniame gyvenime. Daug mokinių vis dar vargina širdies nerimas ir rūpesčiai, todėl Jėzus sako: „Jūs turite tikėti, jog Aš niekada jūsų nepaliksiu. Turite tikėti, jog Aš niekada nepaliausiu už jus meldęs. Tikėkite mano užuojauta, tikėkite Šventosios Dvasios, kurią jums suteiksiu, teikiama paguoda". Kai (ne jeigu) jūsų širdį prislėgs rūpesčiai, jus išlaikys paprastas, teisingai nukreiptas pasitikėjimas - pasitikėjimas Jėzumi Kristumi. Tikėkite ir matysite.
Jėzus žino, jog Jo pasekėjus valdys tai, į ką jie įsižiūri, todėl Jis ir kreipia jų dėmesį į dangaus šlovę, pareikšdamas: Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti (Jn 14, 2). Daug šią Rašto vietą skaičiusių žmonių, manė, kad pastaruosius 2000 metų Jėzus darbuojasi ruošdamas mums vietą. Juokais sakoma: „Jėzus žemėje buvo dailidė, tai tuo pačiu amatu Jis užsiima ir Tėvo šlovėje, kur triūsia baigdamas ruošti kambarius mūsų atvykimui". Kad ir kaip magiškai tai skambėtų, toks mąstymas yra klaidingas. Jėzus aiškiai sako, kad danguje jau yra daug buveinių, todėl nėra jokio poreikio toliau tęsti statybas - Tėvo namai jau paruošti. Jėzus tiesiog patvirtina, kad per Jo mirtį, prisikėlimą ir užžengimą į dangų, kelias į šias buveines mums bus visiškai paruoštas.
Prisiminkime, kad turime namus danguje, - tai padės nuraminti besiblaškančią širdį. Nesvarbu, kaip blogai klostytųsi jūsų gyvenimas dabar, Jėzus pažadėjo šlovingą amžinybę. Ar dažnai mąstote apie Jėzaus jums paruoštą buveinę? Ar vykdami su šeima kur atostogauti, tiesiog išvykstate be jokių išankstinių pasiruošimo darbų? Jokiu būdu! Juk renkame informaciją apie vietą, kur norime nuvykti, kalbamės su draugais, tyrinėjame žemėlapius ir, galiausiai, susikrauname kuprines. Kaip dar labiau turėtume ruoštis amžinybei, tiesa? Juk mūsų dangiškieji namai bus nuostabesni, nei galime įsi-vaizduoti... Todėl šią savaitę, kai mąstysite apie artėjantį savaitgalį ar savo atostogų grafiką, prisiminkite ir savo dangiškuosius namus, - pratinkite savo protą mąstyti apie dangaus stebuklus. Nors taip elgtis nėra lengva, tai padės žemiškų rūpesčių prislėgtai širdžiai nurimti.
Jėzus pažada mums dangų užtikrindamas: Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Senajame Testamente rastume per 1800 nuorodų, kalbančių apie Kristaus sugrįžimą. Naujajame Testamente yra 260 skyrių, o juose daugiau nei 300 nuorodų į Kristaus sugrįžimą. Šią temą reikšmingai išskiria dvidešimt trys iš dvidešimt septynių Naujojo Testamento knygų. Kiekvienai Šventojo Rašto pranašystei apie Kristaus pirmąjį atėjimą, tenka aštuonios pranašystės apie Kristaus antrąjį atėjimą.
Šiame kritusiame pasaulyje mūsų nerimstančios širdys gali rasti nusiraminimą, žvelgdamos į ateitį su viltimi, kad Jėzus pasiims mus, kad būtume su Juo. Dažnai tai gali būti vienintelė viltis, padedanti ištverti sunkumus.
Kristaus žodžiai atskleidžia, jog mūsų likimui svarbūs ir vieta, ir asmuo: vieta, kurioje būsime laimingi, yra Tėvo namai, tačiau ten patekti įmanoma tik pažįstant asmenį - patį Kristų. Jei nesi užtikrintas dėl savo amžinojo likimo, dar šiandien šaukis Jėzaus Kristaus, kaip savo Gelbėtojo. Jis vertas pasitikėjimo, Jis tikrai nuves tave į tinkamą vietą. Tikėkite ir matysite.
Atskleidęs savo išėjimo naudą ir svarbą, Jėzus užtikrina savo mokinius: Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote (Jn 14, 4). Šis paslaptingas Jo teiginys nuskambėjo kaip jaukas, siekiant įtraukti į diskusiją mokinius. Iš esmės Jis sako: „Vyrai, po viso laiko, kurį aš praleidau su jumis, jūs tikrai žinote, kad Aš einu kryžiaus link. Ne kartą esu kalbėjęs apie išdavystę, apie mirtį, todėl, nors dabar kalbu apie keliavimą pas savo Tėvą, jūs turite suprasti, jog mano kelias veda per kryžių".
Jėzui dar kalbant, Tomas lepteli: Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią? (Jn 14, 5). Tas, kuris vėliau taps „abejojančiu Tomu", nėra užtikrintas ir šioje srityje. Jis prieštarauja Jėzaus teiginiui, kad mokiniai žino, kur Jis eina, ir nori išsiaiškinti, kaip jie gali žinoti kelią. Iš tiesų Tomas žinojo šiuos faktus, tačiau nesąmoningai, ir niekada nepanaudojo tos informacijos. Tai labai geras, edukacinio principo apie panaudojimo ir nenaudojimo dėsnį pavyzdys: jei ko nors nenaudoji, tu tai prarandi. Štai kodėl tiek daug žmonių, nors ir lanko bažnyčią, neauga Kristuje. Tokie žmonės turi pažinimo, saugo jį giliame savo proto kamputyje, tačiau negeba jo efektyviai naudoti ir paklusti girdėtam žodžiui. Tačiau neskubėkime Tomo smerkti. Jo naudai galime pasakyti, kad jis bent nebijojo pripažinti savo nežinojimo ir to parodyti. Bažnyčia taip pat turi priimti dvasinius klausimus keliančius žmones.
Jėzus nedelsia apšviesti Tomo. Jis paskelbia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 6). Šis Jėzaus atsakas dar kartą patvirtina tiesą, jog kalbant apie dangų svarbi yra ne tiek vieta, kiek Asmuo (Tėvas), o kelias į ten yra kitas Asmuo (Sūnus). Jėzus yra kelias pas Tėvą. Jėzus yra visa tiesa, kurią randame Tėve. Jėzus yra gyvenimas, kuris suteikiamas mums dėl to, jog ateiname pas Tėvą. Paprastai sakant, tik per Jėzų žmogus gali turėti ryšį su Dievu ir tik Jėzaus dėka jis gali praleisti amžinybę danguje. Šis išskirtinis teiginys prieštarauja mūsų visuomenės valiai. Tačiau Jėzus primygtinai teigia esąs vienintelis kelias pas Dievą. Jei tikėsi, matysi.
Evangelijos pagal Joną 14 skyriaus 7 eilutėje užrašyti Jėzaus žodžiai nėra skirti vien Tomui, čia Jėzus kalba visiems mokiniams: Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę. Tris kartus šioje eilutėje Jėzus vartoja veiksmažodį „pažinti" (ginosko). Šis žodis čia vartojamas Senojo Testamento prasme, kuri reiškia artimus asmeninius santykius, o ne kognityvinį pažinimą (palyg. Pr 4, 1; Jer 1, 5). Savo išgelbėtiems mokiniams Jėzus sako: „Jūs niekada iš tiesų manęs nepažinojote. Ir todėl, kad jūs artimai nepažįstate manęs, jūs iš tiesų nepažįstate ir Tėvo". Kita vertus, evangelijos prologe Jonas rašo: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Štai kodėl Jėzus taip tvirtai gali sakyti: Jau nuo šiol Jį [Tėvą] pažįstate ir esate Jį matę. Juk Jėzus ir yra Dievas! Jono užrašytoje evangelijoje skaitome, kad Jėzus tai tvirtina nuolat, pakartodamas vėl ir vėl.
Čia įsiterpia Pilypas: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana (Jn 14, 8). Ar Pilypas čia kalba neapgalvotai? Jėzus ką tik pasakė, jog Jis parodė mokiniams Tėvą (Jn 14, 7). Tačiau Pilypas dar nėra patenkintas. Čia mes matome visos žmonijos ilgesį ir poreikį nors probėgšmais pamatyti Dievą ir patirti Jo artumą. „Parodyk mums Dievą, ir mes patikėsime" - štai ką sako Pilypas. Jis yra materialistas ir nori kažko apčiuopiamo, jo netenkina tik metafiziniai ženklai ar teologinės abstrakcijos, jis nori matyti konkrečius įrodymus. Pilypas nesupranta, kad niekas nėra matęs Dievo. Tai pranoksta žmogaus galimybes. Nebuvo atsakytas netgi Mozės prašymas ant Sinajaus kalno (Iš 33, 18-23). Šis žmogaus troškimas pamatyti Dievą paaiškina, kodėl žmonija taip linkusi į įvairias stabmeldystės formas ir vis ieško daiktų, kuriuos mes galėtume pamatyti, paliesti, jų laikytis (Rom 1, 18-32).
Tačiau Jėzus, būdamas kantrus ir maloningas Dievas, atsako į Pilypo prašymą keliais karštais žodžiais: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą'? Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje - Jis daro darbus. Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų! (Jn 14, 9-11).
Jėzus yra tikslus Tėvo atvaizdas. Matyti Viešpatį Jėzų reiškia matyti Dievą Tėvą. Todėl Jėzus ir ragina savo mokinius tikėti Jo žodžiais. Bet jei jie negali tikėti Juo vien tik dėl Jo žodžių, Jis ragina juos tikėti dėl Jo daromų darbų. Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę.
Šią dalį Jonas baigia netikėtai. Jei aš būčiau rašęs šią evangeliją, būčiau gundomas pasakyti skaitytojams, jog jie turi įsivardinti savo širdies rūpesčius ir užtikrinčiau juos, jog Jėzus suteiks jiems išgydymą. O Jonas užrašo Jėzaus žodžius, kurie turėtų paguosti mokinius, kovojančius su širdį slegiančiais rūpesčiais, bet tie žodžiai siejasi su vaisingu tarnavimu ir Kristaus karalystės darbais: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą (Jn 14, 12). Jėzus tvirtina, kad Jo mokiniai darys net didesnius darbus, nei darė Jis. Stiprus teiginys, tiesa? Nepamenu, kad mokiniai būtų pavertę vandenį vynu, pamaitinę tūkstančius ar prikėlę ką nors iš numirusių. Todėl didesni darbai čia reiškia ne kokybe, bet apimtimi ir poveikiu didesnius darbus.
Kristaus tarnystė buvo apsiribojusi Palestina, o per bažnyčią Jo darbai pasklido ne tik Judėjoje, Samarijoje ir Galilėjoje, bet ir iki tolimiausių žinomo pasaulio pakraščių (Apd 1, 8). Minios visame pasaulyje patikėjo Kristumi ir įsiliejo į bažnyčią. Tyrinėdami pirmuosius Apaštalų darbų knygos skyrius, matome, jog, jei kalbėsime apie skaičius, Petro ir kitų apaštalų darbai Jėzaus darbus pralenkia per vieną dieną. Pavyzdžiui, Sekminių dieną Petrui pasakius pamokslą Kristumi patikėjo 3000 žmonių (Apd 2). Tą dieną prie bažnyčios prisidėjo daugiau žmonių, nei Jėzus turėjo pasekėjų per savo trejus žemiškos tarnystės metus. Visa tai vyksta Jėzaus galia, nes Jis nuėjo pas Tėvą ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji atliktų didelius žygdarbius bažnyčioje ir per ją.
Labiausiai šioje eilutėje man patinka tai, kad širdies rūpesčių ir nerimo varginamiems mokiniams Jonas ir Jėzus sako: „Kad ir kokios didelės yra tavo problemos ir išbandymai, žinok, kad bažnyčia įvykdys amžinuosius Dievo tikslus". Jei jautiesi netekęs drąsos ir sukrėstas, prisimink bažnyčiai patikėtą karalystės darbą. Bažnyčia keičia gyvenimus ne tik šiame rajone, bet ir mūsų šalyje, visame pasaulyje. Jei atrodo, kad viskas žlunga, ir tau skauda širdį, meldžiu, prisimink, kad pragaro vartai prieš bažnyčią neišstovės, o Dievo karalystė vis tiek judės pirmyn. Kad ir kokios sudėtingos situacijos jus vargintų, visa tai yra laikina, tai truks tik akimirką: Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 16-18).
Dievas tikina, jog kai mes nukreipsime akis nuo savo bėdų ir sukoncentruosime dėmesį į Kristaus darbą Jo bažnyčioje, mes būsime sustiprinti. Tikėjimas padeda pamatyti Dievo darbą tavyje ir per tave, kituose Jo žmonėse ir per juos.
Jėzus baigia šiais žodžiais: Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu (Jn 14, 13-14). Perskaitę šias eilutes, galite pradėti svarstyti, ar tai nėra panašu į Aladino lempą? Šimtmečius šios Rašto eilutės buvo cituojamos neteisingai, per daug dažnai į Kristų buvo žiūrima kaip į stebuklingą džiną, o malda prilygo įnirtingam lempos trynimui. Taip dažnai mūsų maldos skamba kaip žodžiai iš vaikiškos dainelės: „Duokš man tai ir duokš man tai... Duok tai ir duok dar tai... Viską duoki, duoki man". Tačiau ši Šventojo Rašto eilutė nesuteikia mums visiškos laisvės patenkinti visus savo troškimus.
Kaip mums vertinti šias eilutes, kurios, atrodo, žada, kad bus patenkintas kiekvienas mūsų prašymas, jei tik prašysime Jėzaus vardu? Pirma, norint suprasti šias Rašto eilutes, labai svarbus yra kontekstas. Žodžiai „ko tik prašysite" (13 ir 14 eil.) yra konkrečiai susiję su tarnavimu ir Kristaus darbais. Tai nėra pažadas, kad bus atsakyti jūsų asmeniniai troškimai. Antra, šis pažadas turi sąlygą, kurią mes dažnai pražiūrime: mano vardu. Mes nepastebime šios sąlygos, nes daugelis krikščionių mano, kad tai paprasčiausiai reiškia, jog prašydami gale turime pridėti frazę „Jėzaus vardu". Tačiau prašyti Jėzaus vardu reiškia prašyti pagal Jo valią, tai reiškia būti vienybėje su Juo.
Evangelijoje pagal Joną 14 sk. 10-11 eilutėse kalbama apie gilesnę vienybę tarp Jėzaus ir Dievo Tėvo. Jėzus sako, kad kiekvienas prašymas, kurį tu ar aš tariu, turi derėti su Jo valia ir troškimu matyti išaukštintą Jėzų. Tai reiškia, jog prašymas turi derėti su Kristaus charakteriu.
Daryti ką nors kito vardu reiškia veikti lyg būtumei to asmens atstovas. Kaip ambasadorius kalba karaliaus vardu, taip ir mes turime paklusti Kristaus valiai ir tikslams. Pagrindinis maldos tikslas nėra padėti mums pakilti iš bankroto ar sumažinti auglio keliamą skausmą (taip, Dievą domina šios problemos ir dažnai Jis atsako, kaip mes Jo prašome), tačiau pirminis maldos tikslas peržengia mūsų tiesioginius poreikius. Svarbiausia yra Jo šlovė. Jėzus pažada savo mokiniams, kad jų prašymai padėti jiems nešti vaisių bus atsakyti, nes tai pašlovins Dievą. Tačiau Jėzus nežada, jog kiekvienas Jo vardu išsakytas prašymas bus išpildytas.
Ką nori, kad Dievas padarytų tavyje, per tave ir per bažnyčią dėl savo karalystės? Kokie yra tie didesni darbai, kuriuos nori, jog Dievas darytų? Ar turi viziją? Ar svajoji apie Jo karalystę? Ar turi tikėjimą, kuris siekia didelių Dievo tikslų? Jei taip, Dievas trokšta atsakyti į tavo maldas, nes jos yra dėl Jo karalystės ir Jo šlovės.
Yra sakoma: „Išpažinimas yra gerai sielai, bet kenkia reputacijai". Iš dalies aš suprantu, ką reiškia turėti širdies rūpesčių. Leiskite man nuoširdžiai prisipažinti, jog aš dažnai nesijaučiu esantis toks vyras, koks norėčiau būti. Kartais aš nemyliu savo žmonos taip, kaip Kristus myli bažnyčią, ir tai žeidžia mano širdį, labai mane liūdina. Kalbant iš tėvo pozicijos, kartais aš nesu tas dvasinis lyderis savo trims vaikams, kuriuo turėčiau būti. Kai matau, kaip greitai jie auga, ir suvokiu, kad aš prarandu galimybes juos paveikti, mano širdis nerimsta. Kartais mane prislegia ir pastoriaus našta, kartais atrodo, jog man nesiseka pasiekti tikslo - padėti žmonėms bręsti Kristuje. Kartais manau, jog šiai bažnyčiai reikia kito žmogaus, kuris turėtų kitokius nei mano įgūdžius. O kartais jaučiuosi toks pasimetęs, kad nežinau, kuriuo keliu eiti, jaučiuosi lyg būčiau suparalyžiuotas...
Rašau jums šiuos pamąstymus, nes noriu, kad jūs žinotumėte, jog šiek tiek nusimanau apie jus varginančius širdies rūpesčius. Žinote, man pasidaro lengviau, kai įsižiūriu, ką Dievas daro pasaulyje, ką Jis atlieka per savo bažnyčią.
Neškime savo širdies naštas Gelbėtojui ir melskime, kad Jis padėtų nukreipti mums akis nuo savo rūpesčių į Jo darbą. Tikėjimas padeda pamatyti.
Klausimai apmąstymui
Kas labiausiai neramina mano širdį, mąstant apie gyvenimą nejaučiant Jėzaus artumo (Jn 14, 1)? Ar aš siekiu pasitikėti Jėzumi, kai pasaulis meta man iššūkius, kai vargina neužtikrintumas? Kaip man pasirinkti patikėti Dievu, kai viskas many nori jaudintis ir nerimauti dėl mane supančių aplinkybių? Ko aš išmokau tose situacijose, kai pasirinkau pasitikėti Kristumi? Ir ko išmokau, kai Jį atmečiau? Kaip aš paaiškinčiau tuos patyrimus neseniai atgimusiam žmogui?
Ar pažadėtasis dangus mane įkvepia ir sustiprina (Jn 14, 2-3)? Kodėl? Ar esu pasiruošęs keliauti į Jėzaus man paruoštą vietą? Kaip galėčiau dar labiau sužadinti savo dangiškų namų ilgesį? Ar yra kas nors konkretaus - siekiai, malonumai ar turtas, - kas neleidžia man suvokti dangiškos perspektyvos? Jei taip, kaip galima pašalinti tuos trikdžius?
Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 1-3).
Kodėl pasauliui taip sunku priimti tiesą, jog Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą (Jn 14, 6)? Ar man sunku priimti šį mokymą? Kaip galėčiau šį „sunkiai nuryjamą kąsnį" paaiškinti savo kaimynams, bendradarbiams, studentams, šeimai ir draugams? Kaip man Jėzus apreiškė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas? Ar tiems, kurie yra mano įtakos sferoje, aš pasakoju, ką Jėzus padarė mano gyvenime?
Kaip nusakyčiau savo asmeninius santykius su Jėzumi Kristumi (Jn 14, 7-10)? Kaip mane pažįstantys nusakytų mano santykį su Jėzumi? Kokiose sferose aš dar artimai nepažįstu Kristaus? Ką esu pasiruošęs dėl to daryti? Kam iš turinčių artimą bendrystę su Dievu galėčiau šią savaitę paskambinti, kad ji/jis padėtų man pasistūmėti dvasinės brandos link?
Ar aš nuoširdžiai tikiu, jog Dievas nori per savo mokinius nuveikti didesnių darbų (Jn 14, 12-14)? Kokius darbus Dievas nori, jog nuveikčiau aš? Ar esu pasirengęs klusniai tai vykdyti? Ar aš meldžiuosi tikėjimo maldomis, tikėdamas, kad Dievas nuveiks didžių dalykų per mano šeimą, mano bažnyčią ir mane? Ar galiu dar šią savaitę pradėti melsti Dievą, kad padidintų mano tikėjimą tuo, ką Jis gali padaryti savo žmonėse ir per juos?
Iš http://www.bible.org/
vertė Lina Kerbelytė
Nuotr. Valdo
