Apologetika

Williamas F. Albrightas, žinomas archeologas, pabrėžė: „Nėra jokios abejonės, kad archeologija iš esmės patvirtino Senojo Testamento tradicijos istoriškumą" (Albright, ARI, 176).

Profesorius H.H. Rowley (cituotas Donaldo F. Wisemano knygoje „Biblija ir apreiškimas" (Revelation and the Bible) pastebi: „Šių dienų mokslininkai nekonservatyvesni už savo pirmtakus ir nėra taip, kad jie labiau nei ankstesnieji gerbtų Patriarchų istorijas. Senojo Testamento patikimumą patvirtina archeologiniai įrodymai" (Rowley, cit. Wiseman, ACOT, cit. Henry, RB, 305).

Merrillas Ungeris apibendrina: „Senojo Testamento archeologija atrado ištisas tautas, „prikėlė" svarbius žmones ir užpildė istorines spragas, labai praplėsdama biblinio laikotarpio aplinkos pažinimą" (Unger, AOT, 15).

Seras Fredericas Kenyonas rašė: „XIX a. pabaigoje Senasis Testamentas buvo destruktyviai kritikuojamas, tačiau dabar archeologiniai įrodymai visiškai patvirtino jo autoritetą ir vertę" (Kenyon, BA, 279).

Yra gausu archeologinių įrodymų, patvirtinančių masoretinio teksto tikslumą. Bernardas Rammas taip rašė apie Jeremijo antspaudą:

„Archeologija taip pat pateikė įrodymų dėl mūsų masoretinio teksto esminio tikslumo. Jeremijo antspaudas - tai antspaudas, naudotas vyno ąsočiams užantspauduoti bituminiais antspaudais, ir datuojamas pirmuoju ar antruoju amžiumi po Kr. Ant jo įrėžtas užrašas iš Jeremijo 48,11 iš esmės atitinka masoretinį tekstą. Be to, masoretinį tekstą patvirtina Robertso papirusas, datuojamas antruoju amžiumi prieš Kristų, ir Nasho papirusas, Albrighto datuojamas 100 m. pr. Kr." (Ramm, CITOT, 8-10).

Archeologas Albrightas pastebi: „Mūsų turimos Penkiaknygės turinys iš esmės yra gerokai senesnis už tą datą, kada ji buvo galutinai suredaguota; nauji atradimai ir toliau vis labiau ir labiau patvirtina istorišką jos tikslumą ir literatūrinį senumą" (Dodd, MNTS, 224).

Albrightas taip komentuoja kritikų pasisakymus:

„Iki pat pastarojo meto tarp biblinių istorikų buvo madinga „patriarchinius" Pradžios knygos pasakojimus laikyti dirbtiniais Padalytosios karalystės laikų Izraelio rašytojų kūriniais arba rapsodiškais pasakojimais, kurtais izraelitų karo stovyklose per ištisus amžius, kol žydų tauta užėmė visą kraštą" (Albright, BPFAE, 1, 2).

Bet dabar situacija visai kitokia: „Nuo 1925-ų metų padaryti archeologiniai atradimai viską pakeitė. Išskyrus keletą kietakakčių senųjų mokslininkų, dabar vargiai rastum nors vieną Biblijos istorijos specialistą, kuris ignoruotų taip sparčiai besikaupiančius duomenis, iš esmės patvirtinančius patriarchinę tradiciją" (Albright, ACBC, 181).

Archeologija neįrodo, kad Biblija yra Dievo žodis. Ji tegali patvirtinti užrašyto teksto autentiškumą ir esminį atitikimą istoriniams faktams. Ji gali atskleisti, ar tam tikras įvykis atitinka tą laikotarpį, į kurį jis pretenduoja. „Iš tiesų mes niekada negalėsime įrodyti, kad Abraomas tikrai gyveno, - rašė G.E. Wrightas. - [...] Tačiau galime tvirtinti, kad jo gyvenimas ir tas metas, atspindėtas pasakojime apie jį, patikimai atitinka antrojo tūkstantmečio pradžią ir nelabai tinka kuriam nors vėlesniam laikotarpiui" (Wright, BA, 40).

Millaras Burrowsas iš Jeilio universiteto pripažįsta archeologijos reikšmę įvertinant Šventraščio autentiškumą:

„Biblijos autentiškumą nuolat patvirtina archeologiniais įrodymai. Ir apskritai kasinėjimų rezultatai padidino mokslininkų pagarbą Biblijai, kaip istorinių dokumentų rinkiniui" (Burrows, HAHSB, 6).

Josephas Free teigia, jog jis paskaičiavo, kad „absoliučiai kiekvieną iš penkiasdešimties Pradžios knygos skyrių paaiškina ar patvirtina koks nors archeologinis radinys. Galima daryti išvadą, jog taip įmanoma patvirtinti ir daugumos kitų Biblijos - Senojo Testamento ir Naujojo Testamento - skyrių autentiškumą "(Free, AB, 340).

Sukūrimas

Buvo įprasta manyti, jog įžanginiai Pradžios knygos skyriai (1-11) tėra mitologiniai paaiškinimai, pasiskolinti iš ankstyvųjų pasakojimų apie sukūrimą Artimuosiuose Rytuose. Tačiau toks požiūris fiksuoja tik išorinius panašumus tarp Pradžios knygos ir kitose senovinėse kultūrose paplitusių sukūrimo istorijų. Tačiau svarbesni yra skirtumai. Babiloniečių ir šumerų istorijose sukūrimas aprašomas kaip ribotų dievų konflikto pasekmė. Kai vienas dievas buvo nugalėtas ir perkirstas pusiau, iš vienos jo akies ištekėjo Eufrato upė, o iš kitos - Tigro. Žmonija buvo padaryta iš piktojo dievo kraujo, sumaišyto su moliu.

„Mažai tikėtina, kad panašus mitas virto nepagražintu pirmojo Pradžios knygos skyriaus pasakojimu. Prielaida, jog hebrajiškasis pasakojimas tėra „apvalyta" ir supaprastinta babiloniečių legendos versija, yra klaidinga. Senuosiuose Artimuosiuose Rytuose paprastos istorijos ar tradicijos išaugdavo (pridedant ar pagražinant) į įspūdingas legendas, o ne atvirkščiai" (Geisler, BECA, 48-49).

Tel Mardichas: Eblos atradimas

Vienas iš žymiausių XX amžiaus archeologinių radinių yra Eblos atradimas. 1964 metais profesorius Paolo Matthiae, archeologas iš Romos universiteto, pradėjo iki tol nežinomo miesto kasinėjimus. Matthiae įžvalgumo ir ryžtingumo dėka 1974 ir 1975 metais buvo atkasti didžiuliai karalių rūmai, kuriuose galiausiai rasta daugiau nei penkiolika tūkstančių lentelių ir jų fragmentų. Epigrafikas Giovanni Pettinato dirbo drauge su Matthiae padėdamas nustatyti kai kurių radinių paleografinę reikšmę. Kol kas išversta tik nedidelė lentelių dalis. Dabar aišku, jog šioje vietoje kadaise stovėjo šlovingas Eblos miestas, kuris Artimuosiuose Rytuose buvo didžiulės imperijos sostinė. Ebla yra netoli šiandieninio Alepo miesto šiaurinėje Sirijos dalyje.

Eblos šlovės zenitas buvo trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų (sutampa su patriarchų laikais). Nors Ebloje rastuose tekstuose neminimi konkretūs Biblijos žmonės ar įvykiai (šiuo klausimu dar vyksta nemažai ginčų), juose gausu medžiagos apie to laikotarpio aplinką, ir tai padeda įvertinti Biblijos pasakojimų tikslumą. Eblos radiniai reikšmingiausi Sirijos istorijai, tačiau nepaprastai svarbūs ir Biblijos studijoms. Nors kol kas lentelių tekstų iššifruota labai nedaug, jau yra duomenų, liudijančių Biblijos pasakojimų naudai.

Biblijoje minimi miestai

Dėl Biblijoje minimų miestų identifikavimo pagal Eblos archyvus Kitchenas teigia:

„Net keletas Biblijoje paminėtų miestų įrašyti ir Eblos lentelėse, kuriose išsaugotos (daugeliu atvejų) pačios ankstyviausios rašytinės užuominos apie juos. Potencialiai naudingiausiomis laikomos ebliečių užuominos apie tokius žinomus Palestinos vietovardžius kaip Hazoras, Megidas, Jeruzalė, Lachišas, Doras, Gaza, Aštarotas (Karnaimas) ir kitus. Kai kurios iš tų vietovių archeologų žinomos kaip trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų (ankstyvasis bronzos amžius III-IV) jau apgyvendinti miestai; šios lentelės patvirtina tokią jų, galbūt kaip lokalių miestų-valstybių, svarbą jau ankstyvaisiais amžiais. Galiausiai pats Kanaanas dabar identifikuotas kaip geografinis vienetas, jau egzistavęs trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje, dar gerokai anksčiau, nei nurodo bet kokia mūsų ligi šiol turėta nebiblinė užuomina - būtų įdomu sužinoti, kas dar priskiriama Kanaanui Eblos lentelių tekstuose" (Kitchen, BIW, 53, 54).

Bibliniai vardai

„Kalbant apie biblinius vardus, Eblos radiniai mums padėjo įsitikinti, kad tuos vardus turėjo tikri žmogiški individai (jokie dievai ar gentys, išgalvoti personažai), ir nustatyti šio tipo vardų senumą" (Kitchen, BIW, 53).

Dr. Giovannis Pettinato pateikia eblietiškas tokių hebrajiškų vardų kaip Izraelis, Izmaelis ir Michėjas variacijas (Pettinato, RATME, 50).

Duoklė Artimuosiuose Rytuose senaisiais laikais

Kai kas Saliamono gautą duoklę jo karalystės klestėjimo laikais laikė nerealiai išpūsta. Tačiau Eblos radiniai atveria kitokį vaizdą:

„Pačioje jos galios viršūnėje Eblos imperijos pajamos turėjo būti milžiniškos. Vien iš nugalėto karaliaus Mario vienu kartu gautą duoklę sudarė 11000 svarų sidabro ir 880 svarų aukso. Šios dešimt tonų (!) sidabro ir daugiau nei trečdalis tonos aukso nebuvo labai svarbus grobis. Tai buvo paprasčiausiai „malonios pajamos", kaip jas įvertino Eblos iždininko užrašai. Taigi panašiame ekonominiame kontekste 666 talentai (apie dvidešimt tonų) aukso, pagrindinės Saliamono pajamos iš visos jo „imperijos", gautos praėjus nuo to meto net apie 15 amžių (1 Kar 10,14; 2 Met 9,13), netenka viso savo išpūstumo ir pradeda atrodyti gana įprastai, tiesiog kaip dalis platesnio didžiųjų senojo biblinio pasaulio karalysčių turtų paveikslo.

Tokie palyginimai neįrodo, jog Saliamonas iš tiesų gavo 666 talentus aukso ar kad jo karalystės tvarka buvo tokia, kokia aprašyta Karalių knygoje. Tačiau jie aiškiai rodo, (1) kad Senojo Testamento medžiaga turi būti nagrinėjama tų laikų pasaulio kontekste, o ne atskirai, ir (b) kad įvykių skalė, vaizduojama Senojo Testamento raštuose, nėra nei neįmanoma, nei netgi keista, kai ją palygini su panašiais ne Biblijoje aprašytais pavyzdžiais" (Kitchen, BIW, 51-52).

Religinės praktikos

Eblos tekstai atskleidė, jog daugelis Senojo Testamento laikų religinių praktikų nėra jau tokios „vėlyvos", kaip kad apie jas manė kai kurie kritiškai nusiteikę mokslininkai.

„Jei kalbame apie kunigus, kultą ar aukojimus Sirijos Palestinoje, Eblos užrašai tik patvirtina tai, ką jau žinojome buvus Egipte, Mesopotamijoje ir Anatolijoje trečiajame, antrajame ir pirmajame tūkstantmečiuose prieš Kristų, taip pat iš užrašų šiaurinės Sirijos Katnoje ir Ugarite antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų. O būtent tai, kad gerai organizuoti šventyklos kultai, aukojimai, visi ritualai ir pan. buvo būdingas senovės Artimųjų Rytų religinio gyvenimo bruožas visais laikais - nuo pat priešistorinių laikų iki graikų-romėnų laikotarpio" (Kitchen, BIW, 54).

Giovannis Pettinato taip komentuoja Kitcheno pateiktų ypatybių šaltinį:

„Biblijoje minimi Dagono, Astartės, Kamos, Rasapo ir kitų dievybių kultai. Juos egzistavus patvirtina ir Ebloje rastieji tekstai. Išvardijami duonos, gėrimų ir netgi gyvūnų aukojimai. Ypač išsiskiria dvi lentelės: TM, 75, G, 1974 ir TM, 75, G, 2238, nes jose rašoma apie įvairių gyvūnų skirtingiems dievams aukojimą, kurį per vieną mėnesį atlikdavo visi karališkosios šeimos nariai. Pavyzdžiui, „nuo jų visų [karališkosios šeimos] buvo paaukota 11 avių dievui Adadui", „nuo jų visų buvo paaukota 12 avių dievui Dagonui", „nuo jų visų Edanio miesto dievui Rasapui buvo paaukota 10 avių.

Vienas įdomesnių Ebloje praktikuoto dievybių kulto aspektų yra skirtingų kategorijų šventikų ir šventikių egzistavimas, taip pat ir dvi pranašų kategorijos - mahhu ir nabiutum, antrasis iš jų turi analogų Senajame Testamente. Iki šiolei, norėdami paaiškinti biblinį fenomeną, mokslininkai atsižvelgdavo į Mario miesto istorinį foną, bet ateityje jų dėmesį patrauks ir Ebla" (Pettinato, RATME, 49).

Hebrajiški žodžiai

Apie liberalių mokslininkų kritinį požiūrį į Šventąjį Raštą K.A. Kitchenas kalba taip:

„Prieš septyniasdešimt ar šimtą metų nebuvo įmanomas toks didžiulis [istorinės] perspektyvos gylis; ir todėl, atlikdami tik teorinę knygų ir istorijos rekonstrukciją, Senojo Testamento tyrinėtojai daugelį hebrajiškų žodžių pažymėdavo „vėlyvas" - tai yra 600 m. pr. Kr. ir vėliau. Iki pat šių dienų tokios prielaidos buvo pateikiamos kaip „mokslinės".

Tačiau, kaip reikiant  prasiplėtus mūsų pažinimui ankstyvosios žodžių, esančių Senojo Testamento hebrajų kalboje, istorijos klausimu, tenka tokias teorijas peržiūrėti. Jei duotas žodis buvo pavartotas Ebloje 2300 m. pr. Kr. ir Ugarite 1300 m. pr. Kr., tai jis jokiu būdu negali būti „vėlyvu" žodžiu (600 m. pr. Kr.!) arba „arameizmu" iš to laikotarpio, kai standartinės aramėjų kalbos dar nė būti nebuvo. Iš tiesų jis tampa ankstyvu žodžiu, ankstyvosios biblinės hebrajų kalbos dalimi. Reikšmingas yra ir didėjantis kontekstinės informacijos kiekis, kuris gali pateikti naudingų retesnių žodžių reikšmių patvirtinimų ar pataisymų" (Kitchen, BIW, 50).

Kalbėdamas apie specifinius žodžius, Kitchenas teigia:

„Eblos miesto „lyderiams" pavadinti buvo vartojamas žodis nase, toks pat kaip nāsī', bibline hebrajų kalba vartotas Izraelio genčių vadams (Sk 1,16.44 ir kt.) ir kitiems valdovams, pavyzdžiui, Saliamonui (1 Kar 11,34) pavadinti. Biblijos kritikai skelbė šį žodį esant „vėlyvą", laikydami jį buvus hipotetine „kunigiškojo luomo" žyme.

Žodis kētēm, „auksas", hebrajų kalboje vartojamas retai ir yra tik žodžio zāhāb poetinis sinonimas. Jis buvo visuotinai pripažintas kaip „vėlyvas". Čia ir vėl apsirikta nustatant datą. Šis žodis buvo egiptiečių pasiskolintas iš kanaaniečių dvyliktajame amžiuje pr. Kr., o dabar nustatyta, kad daugiau nei tūkstantmečiu anksčiau jis buvo vartojamas kaip žodis kutim Eblos paleokanaaniečių kalboje 2300 m. pr. Kr." (Kitchen, BIW, 50).

Jis tęsia:

„Hebrajų kalbos žodis tehōm („bedugnė") nebuvo pasiskolintas iš babiloniečių, nes jis randamas ne tik ugaritų kalboje kaip thmt (tryliktas amžius pr. Kr.), bet ir Ebloje visu tūkstantmetčiu anksčiau (ti'amatum). Tai visiems semitams bendras žodis.

Reto žodžio pavyzdžiu galima būtų laikyti hebrajišką ‘ērēšet, „troškimas", kuris Biblijoje pavartotas tik vieną kartą Psalmėje 21, 2 (hbr. 21, 3). Negana to, kad jis randamas trylikto amžiaus pr. Kr. ugaritų kalboje, tas pats žodis pasirodo ir visu tūkstantmečiu anksčiau Ebloje, šumerų - ebliečių žodyno lentelėse kaip irisatum (ebliečių arba senovės akadų kalba).

Ir pagaliau „vėlyvu" laikytas žodis hādāš/hiddēš, „būti nauju", „atnaujinti", taip pat grįžta per ištisą tūkstantmetį atgal per ugaritų hadath iki ebliečių (h)edash(u)" (Kitchen, BIW, 50-51).

Kitchenas apibendrina:

„Trečiojo ir antrojo tūkstantmečio pr. Kr. ankstyvajai Vakarų semitų kalbai buvo būdingas platus ir turtingas žodynas, kurio paveldėtojais (tik nevienodu mastu) tapo tokie vėlesni dialektai kaip kanaaniečių, hebrajų, finikiečių, aramėjų ir kt. Žodžiai, kurie vienoje iš šių kalbų vartojami kasdien, kitoje kalbų grupėje užsiliko tik iškilioje poezijoje arba tradiciniuose posakiuose. Tad nemažai „vėlyvų žodžių" arba „arameizmų", vartojamų hebrajų kalboje (ypač poezijoje), yra ne kas kita kaip ankstyvieji Vakarų semitų žodžiai, kurie hebrajų kalboje mažai vartoti, tačiau ilgai gyvavo aramėjų kalboje" (Kitchen, BIW, 51).

Medžiaga paimta iš „Agapė“ archyvų


Biblijos unikalumas (XVI)