Dvasia ir žodis

Nors taip teigdami gal ir nemeluojame, tačiau atsakymas nėra toks paprastas ir aiškus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad stabtelkime ir pamąstykime apie laimę. Juk tai taip žmogiška, ar ne?

Nenumaldomas siekis

Lietuvių literatūros klasikas Jonas Biliūnas viename savo kūrinių, pasakoje „Laimės žiburys",  įtaigia rašytojo plunksna atveria žmogaus esybės gelmėse glūdintį laimės siekį. Šiuolaikinis žmogus gal kiek skeptiškai vertintų pasakos, legendos ar mito žanrą, pirmenybę teikdamas psichologų, filosofų ar teologijos ekspertų tekstams šiuo klausimu, vis dėlto pasakos irgi gali pamokyti. Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad būtent simbolinė, poetinė, metaforų kalba geriausiai tinka keliant aukščiausiuosius žmogaus egzistencijos, amžinybės ir būties klausimus - šioje srityje jai negali prilygti jokia akademinė leksika.  

J. Biliūnas rašo: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tad žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet negalėdami ant kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių Laimė". Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia". Galiausiai atėjo vienas senelis ir susirinkusiems prie to kalno pasakė, kad šis žiburys esąs žmonių laimė - kas užlipsiąs ant to kalno ir prisiliesiąs prie to žiburio, tas padarysiąs visus žmones laimingus. Po šių žodžių „nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra", tačiau daugelio pasiryžimą kopti į kalną atvėsino išminčiaus perspėjimas, jog kopiančiuosius baidys šmėklos, „rėkaus ir kauks įvairiais balsais, šauks ir trauks juos atgal" - visi, kurie atsigręš ar paslys, pavirs į akmenį ir žus. „Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems..." Žmonės nuliūdo, nes niekas nenorėjo gyvybės aukoti. Tačiau vis daugiau ėmė rastis drąsuolių, ėmusių kopti į kalną - minios jų krito, kol šalia kalno iškilo aukšta žuvusiųjų ir virtusių akmenimis kūnų siena, kitas kalnas, nuo kurio žiburys tapo labiau pasiekiamas. Žmonės ėmę bijoti to kalno ir net keikti tą žiburį, tačiau drąsuoliai nesiliovė aukotis, kol vieną gražią pavasario dieną galiausiai pasiekė viršūnę, akimirksniu pavirsdami į akmenis. Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę švieselių ir nušvietė visą šalį - atėjo ramybė, taika, išnyko vergystė, žmonių neapykanta ir neteisybė. Ir visi tapo laimingi...

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad panašus scenarijus kaip nors atsikartotų realiame gyvenime.  Svarbu, jog šioje pasakoje simbolių kalba išryškinama tai, ką kiekvienas žmogus nuo gimimo nešiojasi savo širdyje - prarasto Rojaus ilgesį. Nesvarbu, ar tos, nuo mūsų nutolusios, tobulybės ilgimės sąmoningai ar tik intuityviai, visos žmogaus svajonės ir darbai vienaip ar kitaip yra persipynę su troškimu pasiekti tai, ko dabar akivaizdžiai stokojama, atgauti, kas kadaise (galbūt) buvo iššvaistyta. Visa žmonijos istorinė patirtis liudija apie titaniškas pastangas pasiekti savo „laimės žiburį" - pilnatvę, harmoniją ir nemirtingumą. Daugybė pasišventusių „drąsuolių" gyvenimų buvo sudėta ant žmonijos progreso aukuro - J. Biliūnas nepamiršta vėliau paminėti, jog laimingojo pasaulio gyventojai „su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusius šalies atliuosuotojus".

„Laimės žiburys" - tik vienas iš daugelio liudijimų apie skirtingų tautų savitai išgyvenamą tikrosios laimės, harmonijos stoką ir apie neblėstančią svajonę ją kažkaip pasiekti. Skirtingomis išraiškos formomis ir žanrais ji gyva ir šiandien mokslinėje fantastikoje, kino filmuose arba tiesiog tikint progreso pergale prieš didžiausius žmonijos priešus. Deja, nei praeities, nei dabarties mitai dažniausiai negali pretenduoti nei į istoriškumą, nei suteikia kokių nors konkrečių pažadų ateičiai, todėl tokia viltis gana miglota ir menkai įtikinanti. Kiek kitaip yra su „pasakomis" ir „mitais", kuriuos sutinkame žydų šventuosiuose raštuose, Biblijoje... Nors Rašte išties esama simbolių, metaforų, padedančių tikėjimu pažvelgti anapusybėn, į ateitį, tačiau svarbiausias skirtumas yra toks, jog Šventojo Rašto pasakojimas iš esmės yra istorinis, o Dievo pažadai beišsipildantys - vieni dalykai jau įvyko, kiti dar laukia paskirto laiko. Biblinė atnaujinto, laimingo pasaulio viltis, sutinkama dar Senajame Testamente (žr. Iz 2, 1-4; 11, 6-10; 25, 8; 65, 17-25; Ez 40 - 48), per Evangeliją ir tikėjimą dar ryškiau ir konkrečiau mums sušvinta Kristuje. Jis tapo kertiniu akmeniu, savo auka pakylėjančiu visą žmoniją iki išsvajotojo „laimės žiburio", kad nenumaldomas laimės troškimas, glūdintis mūsų „genuose", per Jėzaus Kristaus prisikėlimą atgimtų gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje (1 Pt 1, 4).

Nepasiekiama viršūnė

Sugrįžkime prie klausimo apie laimę. Gal išties tai tik subjektyvus dalykas - vieni jaučiasi laimingi, kiti ne? Dar kitiems tai nuolat besikeičiantis „jausmas" - šiandien „laimingas", o rytoj - kaip „žemę pardavęs". Vikipedijos enciklopedija  apibrėžia laimę kaip „teigiamą emociją, jausmą, būseną, pasireiškiančią įvairiais jausmais - pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu". Sykiu „tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo". Ar tikrai taip?

Lietuvių filosofas Antanas Maceina į šį klausimą pažvelgia kur kas plačiau ir, sakyčiau, iš esmės: „Žmogus nesijaučia laimingas, kol jo siekiama visuma nėra galutinai ir visiškai, neprarandamai ir neatšaukiamai jo: perfecta possessio. Tik visiškas pasisavinimas, tik visiškas visumos padarymas sava duoda žmogui tikrumo ir saugumo, be kurių laimė yra negalima" [1]. Pasak Maceinos, jei tik esama reliatyvumo, kažkas gaunama tik iš dalies, laimė tėra iliuzija, mat žmogus negali džiaugtis tuo, kas nėra jo. Tačiau kalbama ne apie materialinės nuosavybės troškimą. Laimę teikia tai, kas gaunama ne iš dalies, ne pripuolamai, ne reliatyviai, bet absoliučiai ir tobulai. Žmogus kelyje į laimę negali pakęsti dalies, laiko ir reliatyvumo - tai amžini laimės „priešai". „Kol žmogus turi tiktai dalį, kol jis visumą įsigyja tik dalimis, kol jis ją turi tik iš dalies, tol laimingas būti negali. Visuma, amžinybė ir absoliutumas yra laimės esminės sąlygos. Kur jų nėra, ten nė laimės nėra" [2]. Pagal tokį laimės apibrėžimą ir sąlygas nesunku padaryti išvadą, kad žemiškos žmogaus pastangos siekiant tobulos laimės yra tiesiog beviltiška kova - žemėje laimės nėra, nebuvo ir nebus rytoj, nes šios „žemės prigimtis negali laimės pakelti" [3].

Tokie svarstymai pakerta pasitikėjimą pozityvistinės psichologijos siūlomais receptais, siekiant laimės - jokiais atvejais tikroji laimės viršūnė niekam šioje žemėje nepasiekiama. Galime jaustis geriau arba blogiau, būti optimistais arba pesimistais, tačiau iš tiesų visi esame tiesiog (neužpykite)... nelaimingi, tik kiekvienas savaip. Dar daugiau, idealistinė Maceinos laimės samprata - be kompromisų: bet kokie bandymai žmogui įrodyti, jog jo laimei pakaks tik dalies - laimės kliūtis paverčiant jos sąlygomis (pavyzdžiui, akmenis paverčiant duona) - yra demoniškas pagundymas, vedantis žmogų link savo amžinumo ir asmeniškumo išsigynimo. Pasak filosofo, žmogus neturėtų pasitenkinti dalimi, nes jo paveikslas yra Amžinojo Dievo paveikslas.

Tad kol gyvename šios žemės „ašarų pakalnėje", kilniausi ir žmoniškąjį orumą išties palaikantys dalykai yra ne gebėjimas patogiai gyventi, gerai jaustis ar būti optimistu, bet tai, kas veda aukštyn, anapus, prie amžinosios laimės - tikėjimas, viltis ir meilė. Mes dar nematome, bet regime tikėjimu, esame varginami šio gyvenimo nepriteklių ir netobulumo, stokos, tačiau kantriai viliamės, nors vis dar klumpame ir klystame, tačiau mokomės mylėti. Drauge su apaštalu Pauliumi esame drąsinami pripažinti, jog dar nesame gavę ar tapę tobuli, bet vejamės, norėdami pagauti, pamiršdami, kas jau buvo, siekiame ir veržiamės į tikslą aukštybėse (plg. Fil 3, 12-14).

Nepritekliaus malonė ir viltis

Tikinčiam žmogui visai nebūtina kaskart „pasitaisyti kepurę", kai kažkas paklausia apie savijautą, turtą, besikeičiančią nuotaiką. Netobulumas, stoka, nepriteklius nėra tikėjimo priešai - tą mums padeda suprasti Kalno pamokslo žinia.

Kalno pamokslas, kurį pagrįstai galime laikyti svarbiausia Jėzaus mokymo apie Dievo karalystę dalimi, taip pat prasideda nuo palaiminimų, kitaip tariant, nuo „laimės temos". Jėzaus vadina palaimintais arba tiesiog laimingais (gr. k. kalbos žodis makārioi gali būti verčiamas ir palaiminti, ir laimingi) žmones, kurių širdies nusistatymas atviras prisiartinusios Dievo karalystės dvasiai. Galima pastebėti, kad visos, šiuose palaiminimuose išvardintos, Kristaus mokinių savybės yra tarsi durys, kelio pradžia ir Dievo karalystės preliudija - „čia dangus arti" (kaip kažkas yra pastebėjęs), tačiau sykiu tai dar ne Rojus, o tik jo „kvapsnis", pirmieji vaisiai, Dvasios laidas, pirmoji „išmoka" Kristaus mokiniams. Su kiekvienu palaiminimu skelbiamas ir pažadas to, kas laukia ateityje, arba tiesiog tai, kas jau yra, bet dar neregima, nepatirta. Kiekviena Jėzaus frazė - staigmena, paradoksas ir pažadas naujo, tobulo ir laimingo  pasaulio, kurio viliamasi.     

Vienas ryškiausių bruožų Kristaus „laimės sampratoje" yra stokos, nepritekliaus suvokimas, nors tai, kaip anksčiau pastebėjome, yra svarbiausia laimės kliūtis - mes negalime būti laimingi, kol neturime visko tobulai - perfecta possessio. Užuot neigęs ar naikinęs šią stoką, Kristus ją palaimina žmogaus gyvenime ir tai tampa savotiška nepritekliaus, stokos malone, padedančia rinktis ne savo, bet nuo Dievo priklausomą kelią. Dievo karalystės turtai jau dabar yra dalijami vargšams dvasia ir persekiojamiems dėl teisumo  - priklausomiems, pažeidžiamiems, tad nuolat maldaujantiems Dievo išgelbėjimo ir malonės. Jėzus atsako į šias maldas ir yra su tokiais jau dabar - tokių yra Dievo karalystė (3, 10). Nesunku pastebėti, kad Kalno pamokslo palaiminimuose Jėzaus pažadai tik du kartus išreikšti esamuoju laiku - Dievo karalystė yra tų, kurie vargšai dvasia ir yra persekiojami dėl teisumo. Visi kiti tariami būsimuoju laiku: liūdintys bus paguosti, romieji paveldės žemę, alkstantys ir trokštantys teisumo bus pasotinti, gailestingieji susilauks gailestingumo, o taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Tai reiškia, kad būdami krikščionys ir kalbėdami apie laimę šiuolaikiniame pasaulyje, turime ne tik visuose reikaluose pasitikėti Dievu, bet ir laukti tobulumo -  Kristaus atėjimo. Be tokios Vilties išties nėra jokios tikros laimės.

Laimės ieško visi. Nuo jaunų dienų jos ieškojau ir aš. Kartą dar paauglystėje savo užrašų knygelėje pasižymėjau kažkur nugirstą posakį, jog laimė yra ne turėti tai, ko norisi, bet norėti to, ką jau turi. Kas gi galėtų būti tas dalykas, kurį jau turi ir vis nepaliauji norėjęs? - tada svarsčiau. Laimei po daugelio metų supratau, jog „tas dalykas" yra amžinai mane mylintis ir gelbstintis Asmuo... Juk tai kur kas daugiau, nei buvo galima tikėtis!