Kalba, sakyta š. m. gegužės 1 d. LCC tarptautiniame universitete per diplomų teikimo ceremoniją absolventams
Nuoširdžiai dėkoju laikinai universiteto rektorės pareigas einančiai dr. Marlene Wall, kuri pakvietė mane pasisakyti per šią diplomų teikimo ceremoniją.
Man tai didžiulė garbė, ypač turint omenyje tai, kad jūs švenčiate ir savo universiteto 20-metį. Sovietiniais laikais aukščiausias pastatas Vilniuje buvo 16-os aukštų. Ši, 16-ta absolventų laida, nelyg paskutinis aukštas mano vaikystės dangoraižio, liudija apie įspūdingus jūsų universiteto akademinius rezultatus, pasiektus Klaipėdoje nuo 1991 metų.
Psichologas Abrahamas Maslovas sukūrė teoriją, kuri dar žinoma kaip keturi mokymosi lygiai. Ši teorija apibūdina, kaip keičiasi studento suvokimas mokymosi metu. Pirmasis lygmuo, nuo kurio visi pradeda, yra pasąmoningas nesugebėjimas - žmogus kažko nežino, tačiau to nesuvokia. Mokslai ne tik pagilina žinias, bet ir atskleidžia tam tikros srities neišmanymą. Kai tik studentas tai pripažįsta, jis pasiekia kitą etapą - sąmoningą nesugebėjimą. Vis dėlto ši gėdinga būsena stipriai motyvuoja asmenybę tobulėti. Tik tuomet, kai suvokiame, jog mums trūksta tam tikrų įgūdžių, reikalingų atlikti vieną ar kitą užduotį, mūsų siekiai ir motyvacija mokytis auga. Šiame etape pradedame vertinti savo mokytojus, kurie ėjo pirmiau mūsų, pramynė mums kelią ir daug dirbo įvairiose tyrinėjimų srityse mūsų naudai. Dalindamiesi jų vertingu indėliu į mokslą, mes tobuliname save - štai kaip lėtai, tačiau užtikrintai mūsų gebėjimai ir tikrieji potencialai formuojasi ir plečiasi.
Šiandien autentiškumas yra viena labiausiai vertinamų žmogaus savybių. Kadaise žmogaus esybė buvo apibūdinama sąžiningumo, nuolankumo ir ištikimybės kriterijais. Šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas trokšta būti autentiškas. Ši paieška yra pagrįsta, kadangi visatos Kūrėjas Dievas mus sukūrė skirtingus. Kiekvienas esame išskirtinis ir apdovanotas ypatingais talentais. Gyvenimo pašaukimo atradimas ir veikla pagal tai, kas esame, suteikia žmogui gilų prasmingumo jausmą ir daro gyvenimą vertingą. Tačiau, jei norime būti visiškai atviri sau, turime atsakyti į klausimą: „Kas aš?" Tai sudėtingas klausimas. Mes, žmonės, patys sau esame paslaptis. Teologas D. L. Migliore puikiai yra pastebėjęs savo knygoje Tikėjimas, siekiantis supratimo:
Mes esame protingi, bet kartu ir neprotingi, civilizuoti ir laukiniai, galime palaikyti nuoširdžią draugystę ir jausti žudikišką neapykantą, esame laisvi ir kartu sukaustyti, sukūrimo viršūnė ir didžiausias pavojus jai. Mes esame Rembrantas ir Hitleris, Mocartas ir Stalinas, Antigonė ir Ledi Makbet, Rūta ir Jezabelė. „O, koks meno kūrinys", - sako Šekspyras apie žmoniją. „Mes esame labai pavojingi", - rašo Arthuras Milleris dramoje Po nuopuolio."
Dvidešimtojo amžiaus egzistencialistai buvo teisūs, pabrėždami žmogaus vertę nepaisant jo lyties, odos spalvos ar socialinės padėties. Kita vertus, jie klydo tikėdami, jog žmonės gali kurti savo pačių vertybes ir nustatyti, o ne atrasti gyvenimo prasmę. Pavyzdžiui, Jeanas-Paulas Sartre‘as norėjo mus įtikinti, jog autentiškumas reiškia buvimą atviru savo asmenybei, nepaisant etinių ir kultūrinių normų. Toks nusiteikimas reiškia, jog žmogus yra iš prigimties pakankamai kompetentingas, jog suprastų gyvenimą be kitų pagalbos. Tačiau, jei mes niekiname laiko patikrintą ankstesniųjų kartų išmintį ir Dievo žodį laikome pirmykšte relikvija, apsigauname dėl savo arogancijos. Sprukimas nuo vadinamųjų „išorinių suvaržymų" nesuteikia laisvės - greičiau susvetimėjimą ir neviltį. Mes liekame patys su savimi. Visiškai vieni. Tai individualumo iliuzija, kaip sakė Erichas Frommas, tačiau ne autentiškumas. Mes, žmonės, esame puolusios būtybės. Esame nuodėmingi, blaškomi įvairių aistrų ir troškimų. Be Dievo išganingos malonės, be Jo pagalbos ir be Jėzaus Kristaus, niekada nepatirsime laisvės.
Paskutiniaisiais mokyklos metais The Doors buvo viena mano mėgstamiausių roko grupių. Jų lyderis Jimas Morrisonas sugebėjo išgauti garsą, kuris buvo išskirtinis ir novatoriškas muzikine prasme. Visai neseniai būdamas Airijoje mačiau filmą apie Jimą Morrisoną. Tame filme pirmą kartą išgirdau, kaip atsirado grupės pavadinimas. Savo pavadinimą jie paėmė iš Aldous Huxley knygos pavadinimo Suvokimo durys, kuris savo ruožtu buvo paimtas iš Williamo Blake'o Dangaus ir pragaro vedybų. Citata skamba taip: „Jei suvokimo durys būtų apvalytos, žmogus matytų viską taip, kaip viskas iš tikro yra - begalybė." Būdamas 27 metų Jimas Morrisonas mirė perdozavęs narkotikų. Jis buvo itin talentingas atlikėjas, o jo begalybės paieška buvo autentiška. Nepaisant to, Morrisonui realybės suvokimas atidarė ne tas duris, kurios nuvedė jį į mirtį, o ne į gyvenimą. Senovės krikščionių tekstas Didache, arba Dvylikos apaštalų mokymas, teigia: „Yra du keliai: gyvenimo ir mirties; skirtumas tarp šių kelių yra ryškus. Gyvenimo kelias yra šis: pirma, turėtum mylėti Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėk savo artimą kaip pats save; ir nedaryk niekam to, ko nenori, kad padarytų tau." Deja, mano mėgstamiausias atlikėjas buvo užmaršus arba neklausė senovės išminties.
Kas aš toks, jog pasaulio Viešpačiui
Rūpėtų, koks mano vardas,
Rūpėtų pajusti mano skausmą?
Kas aš toks, jog ryškioji Aušrinė
Nuspręstų apšviesti kelią
Mano amžinai klajojančiai širdžiai?
- klausia šiuolaikinio roko grupės Casting Crowns atlikėjai. Kaip ir Morrisonas, jie irgi ieško tikrosios tapatybės, tačiau tam pasirinko kitą kelią. Būdami krikščionys, jie suvokia, jog kaip naktiniams keliautojams reikia kelią nušviesiančios žvaigždės, taip klajojančiai žmogaus sielai būtinai reikalingas Jėzus Kristus. Kaip sakoma šios dainos priedainyje, Jėzus myli mus, rūpinasi mumis ir supranta mūsų skausmą ne dėl to, kas mes esame ir ką padarėme, bet dėl to, kas Jis yra ir ką padarė Jis. Kai nusiimame egoistiškumo karūnas ir pripažįstame, jog mums žūtbūt reikia kitų, ypač Dievo, mes galiausiai pasiekiame darną gyvenime, - kaip kad yra rašęs Augustinas: „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdys nenurimsta tol, kol neatranda ramybės Tavyje." Žmogaus gyvenimas nėra toks, kokį vaizduoja Albertas Camus Sizifo mite. Mes nesame pasmerkti amžinai kartoti tą patį beprasmį darbą - ridenti akmenį į kalną ir matyti, kaip jis vėl rieda žemyn. Yra Dievas, kuris suteikia gyvenimui prasmę, ir net didžiausias absurdas pamažu įgauna prasmingumą.
Johnas Calvinas rašė, jog „beveik visa mūsų išmintis <...> susideda iš dviejų dalių: Dievo pažinimo ir savęs pažinimo." Kuo daugiau mes žinome apie save, tuo geriau suvokiame, kaip stipriai mums reikia Dievo. Kuo daugiau pažįstame Dievą, tuo geriau mes suprantame save ir visatą, kurią Jis sukūrė. Iš išmėtytų ir nesusijusių dalių krikščioniška pasaulėžiūra sukuria sklandų realybės vaizdą. Todėl krikščioniškas artes liberales mokslas, kurį įgijote čia, LCC, deramai vertina Dievo apreiškimą tiek Biblijoje, tiek Jo kūrinijoje. Esu įsitikinęs, jog tinkama pusiausvyra tarp tikėjimo ir akademinio meistriškumo padeda tvirtus pagrindus asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui.
Galiausiai, pasak Maslovo, mokslas atveda studentus į trečiąjį ir ketvirtąjį mokymosi lygį, kuriuos jis vadina sąmoningas išmanymas ir pasąmoningas išmanymas. Greičiausiai dar nė vienas iš mūsų nepasiekė paskutinio etapo. Tam tikra prasme mes jo niekada ir nepasieksime. Vienas mano mėgstamiausių autoritetų yra apaštalas Paulius. Jis visada žvelgė į priekį ir niekada nenustojo mokytis. Gyvenimo pabaigoje, laukdamas egzekucijos Romos kalėjime, savo laiške jaunesniam kolegai Timotiejui prašė atgabenti jam knygas, o ypač visus pergamentus (2 Tim 4,13). Ar galite įsivaizduoti? Apaštalas, mokytojas ir toks talentingas teologas, kad jo raštai sudaro beveik trečdalį Naujojo Testamento, šventasis, paimtas į dangų, negalėjo apsieiti be knygų! Kartą dukra paklausė tėvo: „Tėti, kodėl dideli žmonės nustoja augę?" Ironiška, tačiau tas juokingas klausimas, jei taikytume jį asmens tobulėjimo ir dvasinio augimo prasme, yra protingas. Mes nustojame tobulėti, kai imame manyti, jog tai jau pasiekėme. Tegu ši diplomų teikimo ceremonija nebūna jūsų bėgimo finišo linija. Žinoma, tai svarbus jūsų triūso įvertinimas, bet sykiu ir paskatinimas siekti daugiau ir dar labiau tobulintis.
Sekmadieninės mokyklos mokytoja, gerokai virš aštuoniasdešimties, sutikusi profesorių, kurį pažinojo daugybę metų, paklausė: „Na, ilgai nemačiau tavęs. Kokios yra penkios geriausios knygos, kurias perskaitei paskutiniaisiais metais?" Argi tokio klausimo tikėtumėtės iš 86-erių moters? Vienas mano draugas po laidotuvių savo tėvo, kuris buvo lėlių teatro Vilniuje įkūrėjas ir Dailės akademijos profesorius, rūšiavo popierius ir netikėtai tarp paskaitų medžiagos rado jo darbų sąrašą ateinantiems ketveriems metams. Nepaisydamas savo ligos, jo tėvas žvelgė į priekį.
Mieli absolventai, nuoširdžiai sveikinu jus pabaigus universitetą ir raginu nesustoti, mokytis toliau. Tol, kol gyvename, tol mokomės, ir kol mokomės, tol gyvename.
Versta iš anglų k. LCC
