2011-05-23
DOKUMENTAI, PATVIRTINANTYS SENOJO TESTAMENTO PASAKOJIMŲ AUTENTIŠKUMĄ
Babelio bokštas
Šiandien sukaupta pakankamai daug duomenų, bylojančių, jog kažkada žmonės iš tiesų kalbėję viena kalba. Šumerų literatūroje apie tai užsimenama ne kartą. Lingvistams taip pat ši teorija naudinga, skirstant kalbas į kategorijas. Tačiau kas įvyko prie Babelio bokšto ir kas jam nutiko (Pr 11)? Archeologija atskleidė tai, jog Ūro karalius Ūr Nammu maždaug 2044-2007 m. pr. Kr., kaip spėjama, davė nurodymą pastatyti didžiulį zikuratą (laiptuoto bokšto pavidalo šventyklą) mėnulio dievo Nannato garbei. Maždaug penkių pėdų skersmens ir dešimt pėdų aukščio steloje (monumente) užfiksuota visa Ūr Nammu veikla. Viename piešinyje jis pavaizduotas su dideliu skiedinio krepšiu pradedantis statyti didįjį bokštą. Karaliaus nuolankumas (jis vaizduojamas kaip paprastas darbininkas) byloja apie atsidavimą dievams. Kitoje molinėje lentelėje parašyta, kad bokšto iškilimas įžeidė dievus, tad jie nugriovė žmonių statinį, išsklaidė juos po visus kraštus ir padarė jų kalbą keistą. Visa tai labai primena Biblijoje užrašytą istoriją.Pagal Šventąjį Raštą, iki Babelio bokšto statybos „visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius" (Pr 11,1). Po bokšto pastatymo ir sunaikinimo Dievas sumaišė visos žemės gyventojų kalbą (Pr 11, 9). Daugelis šių dienų filologų pripažįsta, jog pasaulio kalbos galėjo taip atsirasti. Alfredo Trombettis tvirtina galįs atsekti ir įrodyti bendrą visų kalbų kilmę. Maxas Muelleris taip pat pripažįsta bendrą jų kilmę. Otto Jespersenas netgi teigia, kad kalbą Dievas tiesiogiai suteikė pirmajam žmogui (Free, ABH, 47).
Patriarchai
Pasakojimus apie Abraomo, Izaoko ir Jokūbo gyvenimą ne taip sudėtinga paaiškinti, kaip pirmuosius Pradžios knygos skyrius. Tačiau ir jie iš pradžių buvo laikomi legendomis, nes nesiderino su apie tą laikotarpį tuomet turėtomis žiniomis. Tačiau šiandien apie patriarchų laikmetį gaunama vis daugiau naujos informacijos ir ji patvirtina Pradžios knygoje pateiktus pasakojimus. Iš Abraomo laikų išlikę įstatymai atskleidžia, kodėl patriarchas nesiryžo išvaryti Hagaros. Jis buvo įstatymo įpareigotas ją išlaikyti. Tik gavęs aukštesnį nurodymą iš Dievo Abraomas išleido ją gyventi kitur.Mario vietovėje aptiktuose laiškuose ne kartą minimi tokie vardai kaip Abamram (Abromas), Jakobelis, benjaminai. Nors laiškuose rašoma visai ne apie biblinius veikėjus, vis dėlto tai liudija, jog šie vardai tuo metu buvo paplitę. Laiškai teikia informacijos ir apie Pradžios knygos 14 skyriuje aprašomą karą, penkių karalių kovą prieš keturis karalius. Ten minimi vardai ir tautos atitinka mūsų turimus duomenis apie tuo metu gyvavusias tautas ir jų karalius. Pavyzdžiui, Pr 14,1 minimas amoritų karalius Arjochas, o Mario dokumentuose šio karaliaus vardas yra Arivuk. Akivaizdu, jog Pradžios knygos autorius naudojosi informacija iš pirmų lūpų, pasakojimu žmogaus, gyvenusio Abraomo laikais (Geisler, BECA, 50).
Savo studijoje Kitchenas (Kitchen, TPAMH, 48-95) pateikia pavyzdžių, kaip archeologiniai duomenys padeda datuoti patriarchų gyvenimo laikotarpius viduriniojo Bronzos amžiaus laikais:
„Biblijoje pateikiami duomenys beveik neįtikėtinai atitinka objektyvius senojo pasaulio duomenis ir todėl patvirtina bendrą biblinių [istorijos] periodų patikimumą (48).
Viename svarbiame dokumente kalbama apie vergų kainą sidabro šekeliais. Iš senovės Artimųjų Rytų šaltinių mes gana smulkiai žinome apie vergų kainą per maždaug 2000 metų laikotarpį, nuo 2400 iki 400 m. pr. Kr. [...] Šiuos duomenis palyginę su Biblijoje pateiktais skaičiais, gauname gana svarų paliudijimą. Joje vergų kaina minima keletą kartų (Pr 37, 28; Iš 20 ir t.; Iš 21, 32; 2 Kar 15, 20). [...] Ir kiekvienu atveju Biblijos rašytojo pateikta vergų kaina atitinka bendrą minimo laikotarpio kainą" (52).Dabar vis dėlto pamažu aiškėja, kad pagrindinė geneologinė linija - nuo patriarchų iki išėjimo iš Egipto ir izraelitų įėjimo į Kanaaną, suvienytos karalystės ir po to padalytos į dvi - Izraelio ir Judo karalystes, ir iki tremties bei sugrįžimo - iš esmės yra logiška (94).
Abraomo genealogija
Matome, kad Abraomo genealogija yra neabejotinai istoriška. Vis dėlto atrodo, jog kyla klausimų, ar tie vardai yra asmenų ar senovės miestų pavadinimai, nors senovėje miestai dažnai būdavo pavadinami jų įkūrėjų vardais. Dėl Abraomo vienas dalykas tikrai aiškus - jis buvo realus asmuo. Burrowsas teigia: „Neabejoju, kad jis buvo istorinė asmenybė. Kaip jau sakiau, jis nėra paminėtas jokiame žinomame archeologiniame šaltinyje, tačiau būtent tuo laikotarpiu jo vardas buvo vartotas Babilonijoje kaip asmenvardis" (Burrows, WMTS, 258-259).Anksčiau bandyta Abraomo gyvenimo datą perkelti į penkioliktąjį ar keturioliktąjį, vadinasi, į daug vėlyvesnį amžių pr. Kr. Tačiau Albrightas pažymėjo, kad paskutinieji duomenys ir kiti įrodymai šito daryti neleidžia. Mes turime „gausius patvirtinimus asmenvardžių ir vietovardžių, ir beveik visi jie prieštarauja tokiam nepagrįstam tradicinės datos perkėlimui" (Garstang, FBHJJ, 9).
Ezavo genealogija
Ezavo genealogijoje minimi churitai arba horai (žr. Pr 36, 20) anksčiau buvo laikomi „olų gyventojais", nes žodis „horas" [hōrī] labai panašus į hebrajišką žodį „ola" [hōr]. Tačiau archeologiniai radiniai paneigė šią prielaidą. Paaiškėjo, jog churitai buvo labai karinga gentis, gyvenusi Artimuosiuose Rytuose patriarchų laikais (Free, ABH, 72).
Izaokas: žodinio palaiminimo epizodas (Pradžios 27)
Atrodytų labai neįprasta, pažymi Josephas Free'us, kad, pastebėjęs Jokūbo apgavystę, Izaokas neatšaukė savo žodinio palaiminimo. Tačiau Nuzi mieste rastos lentelės byloja, kad tokios žodinės deklaracijos buvo teisėtos ir įpareigojančios. Todėl jis ir negalėjo atšaukti žodinio palaiminimo. Vienoje lentelėje užrašyta byla dėl ištekėjusios moters, kurios vedybas užginčijo pavydūs jos broliai. Moters vyras laimėjo bylą, nes jo tėvas žodžiu buvo tą moterį pažadėjęs jam. Žodiniai pareiškimai tuomet turėjo visai kitokį svorį nei dabar. Nuzi mieste rasti tekstai kilę iš kultūros, panašios į aprašomą Pradžios knygoje (Free, AL, 322-323).
G. Ernestas Wrightas taip aiškina šį svarbų veiksmą: „Žodiniai palaiminimai arba mirties patale pareikšti norai buvo pripažįstami vienodai galiojančiais tiek Nuzi, tiek ir patriarchų visuomenėse. Tokie palaiminimai buvo traktuojami labai rimtai ir buvo neatšaukiami. Mes prisimename, kad Izaokas buvo pasiruošęs laikytis savo žodžio, nors Jokūbas jo palaiminimą išgavo apgaule. „Be to, aš suvalgiau ją [žvėrieną]...Taip, jis bus palaimintas!" (Pr 27, 33) (Wright, PSBA, cit. Willoughby, SBTT, 43).
Toliau komentuodamas Nuzi įrašus, Cyrusas Gordonas pabrėžia tris aspektus: „Šis tekstas sutampa su bibliniais patriarchų išsakytais palaiminimais tuo, kad yra: (a) žodinė valia, (b) turinti juridinę galią, (c) mirštančio tėvo perduota sūnui" (Gordon, BCNT, 8).
JOKŪBAS
Ezavui priklausiusių pirmagimio teisių pirkimas
Gordonas taip komentuoja Pr 25 aprašytą epizodą: „Nedaug šeimyninio gyvenimo įvykių galėtų mums pasirodyti keistesni už Ezavo pirmagimystės teisių pardavimą savo broliui dvyniui Jokūbui. Pažymėtina, kad vienoje iš [Nuzi] lentelių [...] aprašytas panašus įvykis" (Gordon, BCNT, 3, 5).
Lentelė, apie kurią kalba Gordonas, yra analizuota Wrighto:
„Ezavo pirmagimystės teisių pardavimas Jokūbui yra panašus į Nuzi lentelėse aprašytą įvykį, kai vienas brolis už tris avis pardavė paveldėtą giraitę! Šis sandėris neatrodo tolygus tam, kurį sudarė Ezavas: „Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo [...]" „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę", - atsakė Jokūbas. Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?" Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti." Jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė ir nuėjo sau" (Pr 25,30-34) (Wright, PSBA, cit. Willoughby, SBTT, 43).
Free'us aiškina toliau: „Vienoje Nuzi lentelėje rašoma apie žmogų, vardu Tupkitilla, kuris pardavė savo paveldėjimo teises į giraitę savo broliui Kurpazachui mainais į tris avis. Ezavas pasinaudojo panašiu principu, iškeisdamas savo paveldėtas teises į taip geidžiamą viralą" (Free, ABH, 68-69).
S.H. Hornas straipsnyje „Naujausi duomenys apie Senąjį Testamentą" („Recent Illumination of the Old Testament", Christianity Today) pateikia tokį pastebėjimą:„Ezavas pardavė savo teises už maistą dubenyje, o Tupkitilla savąsias - už maistą lankoje" (Horn, RIOT, 14-15).
Jokūbo ir Labano epizodas (Pradžios 29)
Cyrusas Gordonas teigia, kad, remdamiesi Nuzi lentelėse aprašytais epizodais, galėtume suprasti ir Pr 29 aprašytą įvykį: „Labanas sutiko išleisti dukterį už Jokūbo tik padaręs jį šeimos nariu: „Mieliau ją atiduosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane" (Pr 29,19). Mūsų tezė, kad Jokūbo prisijungimas prie Labano šeimos yra analogiškas Vulu [lentelėse minimo asmens] įvaikinimui, yra pagrįsta, nes tai stebėtinai panašu į Nuzi dokumentą" (Gordon, BCNT, 6).
Epizodas su pavogtais dievukais (Pr 31)
Šį įvykį paaiškina kiti Nuzi miesto radiniai. J.P. Free'us savo straipsnyje „Archeologija ir Biblija" („Archaeology and the Bible", His Magazine) pateikia puikų ne tik šio epizodo, bet ir pačių Nuzi lentelių istorinio fono komentarą:
„1925 metais kasinėjant Mesopotamijos vietovę, kuri šiandien žinoma kaip Yorgan Tepe, rasta daugiau kaip 1000 molinių lentelių. Vėliau kasinėjant dar rasta 3000 lentelių ir atskleistas senosios vietos pavadinimas - Nuzi. Maždaug 1500 m. pr. Kr. parašytos lentelės atskleidžia istorinį biblinių patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo gyvento laikmečio foną. Vieną pavyzdį derėtų pacituoti: kai Jokūbas ir Rachelė pabėgo iš Labano namų, Rachelė pavogė Labano šeimos dievukus (arba terafus). Pastebėjęs vagystę, Labanas persekiojo savo dukrą ir žentą ir po ilgos kelionės juos pasivijo (Pr 31,19-23). Biblijos komentatoriai ilgai stebėjosi, kodėl jis taip vargo siekdamas juos atgauti. Įrašas Nuzi lentelėse pateikia pavyzdį apie žentą, kuris, turėdamas šeimos dievukus, galėjo legaliai pareikalauti uošvio nuosavybės - tai paaiškina ir Labano atvejį. Ši ir kita Nuzi lentelėse pateikta informacija atitinka pasakojimų apie patriarchus istorinį foną to ankstyvojo periodo, kuriame jie ir gyveno, ir neatitinka kritikų požiūrio - teigiančio, esą pasakojimai buvo parašyti praėjus 1000 metų nuo nurodyto juose laiko (Free, AB, 20).
Archeologiniai atradimai padeda mums suprasti tikrąjį daugumos biblinių pasakojimų istorinį foną.
JUOZAPAS
Pardavimas į vergiją
K.A. Kitchenas savo knygoje „Senovės Rytai ir Senasis Testamentas" (Ancient Orient and Old Testament) teigia, kad Pr 37, 28 pateikta teisinga vergo kaina aštuonioliktajame amžiuje pr. Kr.: „Dvidešimt sidabrinių šekelių, sumokėtų už Juozapą Pr 37, 28, yra teisinga vidutinė kaina už vergą aštuonioliktajame amžiuje pr. Kr. Tai dar viena tikra detalė iš to laikotarpio kultūros istorijos" (Kitchen, AOOT, 52-53).
Apsilankymas Egipte
Kai kas abejojo Juozapo šeimos apsilankymo Egipte galimybe. Millaras Burrowsas pažymi: „Pasakojimai apie kelionę į Egiptą bado laikais (Pr 12,10; Pr 42,1.2) primena egiptiečių nuorodas į azijiečius, tuo pačiu tikslu atvykusius į Egiptą. Paveikslą, kuriame pavaizduotas semitų apsilankymas, galima pamatyti ant Beni Hasano kapo sienos. Šio paveikslo sukūrimo metas nedaug nutolęs nuo Abraomo laikų" (Burrows, WMTS, 266, 267).
Howardas Vosas („Pradžios knyga ir archeologija", Genesis and Archaeology) taip pat mini hiksų buvimą Egipte.
„Tačiau mes turime daugiau nei tik paveikslą iš Knumchotepo kapo, liudijantį apie ankstyvuosius svetimšalių įžengimus į Egiptą. Yra daug požymių, rodančių buvus hiksų infiltraciją į Nilo slėnį maždaug 1900 m. pr. Kr. Kitos grupės atėjo maždaug 1730 m. ir netgi nurungė vietinius Egipto valdovus. Taigi, jeigu priimame ankstyvąją žydų įžengimo į Egiptą datą, tai jie turėjo ateiti hiksų infiltracijos laikotarpiu - kai į šalį atvyko daug svetimšalių. Jeigu žydų atėjimui priskirsime datą tarp 1700 ir 1650 m. pr. Kr., tai tuo metu Egiptą valdė hiksai ir greičiausiai jie mielai priėmė kitus svetimšalius" (Vos, GA, 102).Tęsdamas mintį, Vosas nurodo keturias sąsajas tarp hiksų genčių ir Biblijos. Pirma, egiptiečiai hiksus ir žydus laikė skirtingomis tautomis. Antra, gali būti, kad naujasis Egipto karalius, kuris buvo priešiškai nusiteikęs Juozapo žmonių atžvilgiu, buvo tikras egiptietis pagal kilmę. Aišku, kad toks karštas „nacionalistas" nelabai mėgo svetimtaučius. Trečia, Pr 47,17 eilutė - tai pirmas kartas, kai Biblijoje minimi arkliai. Į Egiptą arklius atsivedė hiksai. Ketvirta, po hiksų išvarymo dar daugiau žemių atsidūrė monarchų rankose; tai sutampa su Juozapo išpranašauto bado įvykiais, per kuriuos jis sustiprino karaliaus valdžią (Vos, GA, 104).
Juozapo iškilimas
Štai kokia yra Howardo Voso knygoje Pradžios knyga ir Archeologija pateiktos diskusijos dėl stebėtino Juozapo iškilimo santrauka:
„Juozapo išaukštinimas nuo vergo iki Egipto vyriausiojo valdytojo labai stebino kai kuriuos Biblijos kritikus, tačiau mes turime keletą archeologinių įrodymų, jog panašių dalykų Nilo šalyje nutikdavo.Kanaanietis Meri-Ra tapo faraono ginklininku; kitas kanaanietis Ben-Mat-Ana buvo paskirtas vertėju; o semitas Janhamu, arba Jauhamu, tapo Amenchotepo III atstovu, atsakingu už Nilo deltos aruodus. Jo atsakomybė buvo panaši į tą, kurią prieš badmetį ir per jį turėjo Juozapas.
Paskirdamas Juozapą vyriausiuoju valdytoju, faraonas davė jam žiedą ir auksinę grandinę, arba vėrinį, tokia buvo įprastinė oficialių pareigūnų paskyrimo tvarka Egipte" (Vos, GA, 106).
E. Campbellas, komentuodamas Amorno valdymo laikotarpį, toliau aptaria šį Juozapo iškilimą į valdžią:„Vienas asmuo Rib Ados korespondencijoje įdomus tiek dėl ryšio su Palestinos miestų valdovais pietuose, tiek ir su Biblija. Jo vardas Janhamu ir jis vadinamas karaliaus Rib Ados musallil. Tikėtina, kad šis terminas reiškia karaliaus vėduoklininką, garbingą titulą, t.y., jog asmuo yra labai artimas karaliui, galbūt net dalyvauja valstybiniuose pasitarimuose. Taigi Janhamu užėmė gana svarbią poziciją Egipto reikaluose. Šis vardas nuolat randamas susirašinėjimo dokumentuose su Palestinos-Sirijos valdovais. Atrodo, kad nuo pat Rib Ados periodo pradžios Janhamu buvo atsakingas už nuolatinį maisto tiekimą iš egiptiečių aruodo, vadinamo Jarimutu. Ir mes jau matėme, jog Rib Adai ši jo tarnyba buvo nuolat reikalinga.
Janhamu vardas yra semitiškas. Žinoma, be jau paminėto fakto, kad abu buvo susiję su svetimšalių aprūpinimu maistu, galima ieškoti ir kitų paralelių su Pradžios knygoje aprašytuoju Juozapu. Janhamu istorija puikiausiai patvirtina Juozapo istorijos rašytojų pateiktą egiptietišką foną, tačiau tai, žinoma, nereiškia, jog jie yra tas pats asmuo ar kad abu veikė tuo pačiu metu. Iš tiesų dėl daugelio priežasčių Juozapas gali geriau „tikti" ankstesniam laikotarpiui, nors kol kas nėra jokių įrodymų, kurie galėtų tai patvirtinti. Aišku, kad semitai Egipte galėjo užimti svarbias pareigas; galbūt tai netgi buvo labiau priimtina tuomet, kai vietinė valdžia tapo ypač galinga ar susidėjo vien iš giminaičių" (Campbell, cit. Burrows, WMTS, 16-17).Kalbėdamas apie semitų iškilimą iki valdžios Egipto vyriausybėje, Kitchenas, pasitelkdamas įvairius senovės papirusus, aiškina:„Gerai žinoma, kad vėlyvajame Viduriniosios karalystės laikotarpio Egipte (1850-1700 m. pr. Kr.) buvo vergų azijiečių, priskirtų pareigūnų namiškiams, ir semitai galėjo iškilti į aukštas pareigas (prieš hiksų laikotarpį netgi užimti sostą). Juozapo karjera būtų buvusi įmanoma tryliktosios dinastijos pabaigoje ar penkioliktosios pradžioje. Be abejo, apie sapnų reikšmę žinota visais laikotarpiais. Iš Egipto mes esame gavę sapnų aiškinimo knygą, kurios nuorašas padarytas 1300 m. pr. Kr., o atsirado ji dar keliais amžiais anksčiau; panašūs dalykai buvo žinomi ir pirmojo tūkstantmečio Asirijoje" (Kitchen, BW, 74).
Juozapo kapas
Johnas Elderis savo knygoje „Pranašai, stabai ir kasinėtojai" (Prophets, Idols, and Diggers) rašo:
„Paskutinėse Pradžios knygos eilutėse pasakojama, kaip Juozapas prisaikdino savo gimines pargabenti jo kaulus į Kanaano žemę, jei Dievas grąžintų juos į savo namus. O Joz 24, 32 pasakojama, kaip jo palaikai buvo atgabenti į Palestiną ir palaidoti Sicheme. Ištisus amžius Sicheme buvo kapas, vadinamas Juozapo kapu. Prieš kelerius metus kapas buvo atidarytas. Jame rastas pagal Egipto papročius mumifikuotas kūnas, o greta kitų daiktų kape dar buvo kardas, kokius nešiodavo Egipto pareigūnai" (Elder, PID, 54).
Paskutinieji su patriarchais susiję archeologiniai faktai
Nuzi vietovės radiniai suvaidino pagrindinį vaidmenį nušviečiant įvairias šio skirsnio vietas. S.H. Hornas įvardija šešias sritis, kurioms įtakos padarė Nuzi tekstai:„Iš kitų [Nuzi] tekstų matyti, kad tėvas parinkdavo sūnui nuotaką - taip darė ir patriarchai; vyras turėdavo duoti uošviui kraitį arba, jei neturėjo kraičio, privalėjo jam atidirbti, kaip teko ir Jokūbui; žodžiu išreikšta tėvo valia po jos paskelbimo nebegalėjo būti pakeista, kaip ir Izaokas atsisakė pakeisti Jokūbui paskelbtus palaiminimus, nors tie ir buvo išgauti apgaule; kad nuotaka iš savo tėvo paprastai gaudavo vergę merginą kaip tarnaitę, kaip ir gavo Lėja ir Rachelė, ištekėjusios už Jokūbo; kulto objektų ar dievukų vagystė buvo baudžiama mirtimi, taip ir Jokūbas sutiko nubausti mirtimi tą, pas kurį bus rasti pavogtieji uošvio dievukai; kad keisti santykiai tarp Judo ir jo marčios Tamaros vaizdžiai aprašyti senovės asirų ir hetitų įstatymuose"(Horn, RIOT, 14).
Asirų invazija
Apie asirus daug sužinota, kai Ašurbanipalo, Asarhadono sūnaus, 722 m. pr. Kr. užkariavusio šiaurines karalystes, rūmuose buvo rasta dvidešimt šeši tūkstančiai lentelių. Šiose lentelėse pasakojama apie didelius asirų imperijos įvykdytus užkariavimus bei negailestingas ir žiaurias bausmes tiems, kurie jiems pasipriešindavo.
Kai kurie iš tų įrašų patvirtina Biblijos tikslumą. Kiekviena Senajame Testamente rasta užuomina apie Asirijos karalių pasirodė esanti teisinga. Nors Sargonas kurį laiką buvo nežinomas, tačiau, kai buvo atrasti ir atkasti jo rūmai, juose rasta freska, kurioje pavaizduotas Iz 20 sk. minimas mūšis. Juodasis Šalmanesero obeliskas padeda mums pažinti biblinius asmenis, nes jame pavaizduotas Jėhus (ar jo pasiuntinys), nusilenkiantis Asirijos karaliui.
Vienas įdomiausių radinių - tai Sanheribo Jeruzalės apgulties aprašymas. Tūkstančiai jo vyrų žuvo, o kiti išsisklaidė kas sau. Kaip ir buvo pranašavęs Izaijas, Sanheribui nepavyko užimti miesto. Negalėdamas pasigirti pergale, Sanheribas vis dėlto randa būdą, kaip viską nupasakoti nepripažįstant pralaimėjimo (Geisler, BECA, 52):
„O žydas Ezekijas nesidavė pavergiamas. Aš paėmiau 46 stiprius jo miestus ir tvirtoves, užėmiau nesuskaičiuojamą daugybę mažų kaimelių ir aplinkinių vietovių. Iš ten išsivariau per 200150 žmonių - jaunų ir senų, vyrų ir moterų - o kartu su jais išsiginiau ir nesuskaičiuojamą daugybę jų gyvulių: arklių, mulų, asilų, kupranugarių, stambių ir smulkių galvijų. Štai tiek prisiplėšiau turto. Save patį aš padariau kaliniu Jeruzalėje, jo karališkoje rezidencijoje, kaip paukštį narve" (Pritchard, ANET, cit. Geisler, BECA, 52).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Il. P. Breigelis vyr. „Babelio bokštas“
Biblijos unikalumas (XVII)
