1. Dievo įstatyme yra išdėstytas tinkamiausias ir puikiai sutvarkytas planas, kaip gyventi, tačiau dangiškasis Tėvas panoro vesti žmones dar prakilnesniu būdu.
Tikinčiųjų pareiga yra aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką; tai vienintelis tikrasis garbinimas.
Šventumo principas ragina: Neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Tai, kad mes esame pašventinti ir pašvęsti Dievui, yra labai svarbi mintis; tai reiškia, kad mes galime galvoti, kalbėti, medituoti ar daryti ką nors kita tik siekdami pašlovinti Jį. Tai, kas šventa, negali būti panaudota nuodėmingiems reikalams, kartu nedarant didelės neteisybės Dievo atžvilgiu.
2. Jei mes nepriklausome sau patiems, bet Viešpačiui, turėtų būti aišku, kokių klaidų turime vengti ir į kokį tikslą turi būti nukreiptos visos mūsų pastangos. Mes nepriklausome sau, todėl nei mūsų protas, nei valia, nei norai neturi vadovauti mūsų mintims ir veiksmams.
Kadangi nepriklausome sau patiems, neturime ieškoti to, kas naudinga kūnui. Mes nepriklausome sau, todėl kaip galima labiau pamirškime save ir savo interesus.
Esame Dievo nuosavybė, todėl dėl Jo gyvenkime ir dėl Jo mirkime.
Esame Dievo nuosavybė, todėl tegu Jo išmintis ir valia vadovauja visiems mūsų veiksmams.
Mes priklausome Jam, todėl kiekviena mūsų esybės dalelė tebūna nukreipta į Jį ir Jis tebūna vienintelis mūsų tikslas.
3. O, kokią pažangą padarė tas žmogus, kuris suprato, kad jis nepriklauso sau pačiam, kad neturi vadovautis protu, bet turi pavesti savo mintis Dievui.
Stipriausias nuodas, vedantis žmogų į pražūtį, yra žmogaus didžiavimasis savimi, savo išmintimi ir valios jėga. Vienintelis išsigelbėjimas yra tiesiog eiti Viešpaties vedamam.
Pirmasis mūsų žingsnis turi būti savęs išsižadėjimas ir visų savo jėgų nukreipimas tarnauti Viešpačiui.
4. Tarnavimas Viešpačiui reiškia ne tik paklusnumą, bet ir norą atsižadėti savo nuodėmingų troškimų bei visišką pasidavimą Šventajai Dvasiai.
Mūsų gyvenimo keitimą per Šventąją Dvasią Paulius vadina proto atnaujinimu. Tai yra pradžia tikrojo gyvenimo, kurio nepažino pagonys filosofai. Pagonių filosofai protą laiko vieninteliu gyvenimo, išminties ir elgesio vadovu. Krikščioniškoji filosofija reikalauja, kad mes pavestume savo protą Šventajai Dvasiai, tai reiškia: ne mes gyvename dėl savęs, o Kristus gyvena ir valdo mumyse (Rom 12, 1; Gal 2, 20).
II. Dievo šlovės ieškojimas reiškia savęs atsižadėjimą
1. Todėl ieškokime ne to, kas patinka mums, bet to, kas patinka Viešpačiui, kas padeda reikštis Jo šlovei.
Didelė nauda, kai mes beveik pamirštame save ir savanaudiškus dalykus, nes tik tada įstengiame pabandyti ištikimai žvelgti į Dievą ir vykdyti Jo įsakymus.
Nes kai Šventasis Raštas ragina mus atsisakyti visų asmeninių ir savanaudiškų tikslų, tai iš mūsų minčių pašalina ne tik turto, valdžios ir žmogiškosios garbės troškimą, bet ir neteisingas ambicijas, žmonių šlovės alkį ir kitas sunkiau pastebimas blogybes.
Iš tikrųjų krikščionis turi žinoti, kad turės atsiskaityti prieš Dievą už kiekvieną savo gyvenimo akimirką, ir būti tam pasiruošęs.
2. Krikščionis savo darbus turi matuoti pagal Dievo įstatymą, o jo slaptos mintys turi būti pavestos Dievo valiai.
Jei žmogus išmoks gerbti Dievą visuose darbuose, jis taps laisvas nuo kvailų troškimų.
Savęs atsižadėjimas, ko Kristus nuo pat pradžių taip griežtai reikalavo iš savo mokinių, galiausiai užvaldys visus mūsų širdies troškimus. Savęs atsižadėjimas nepaliks vietos išdidumui ar tuščiam pasipūtimui, godumui, pasileidimui, malonumų vaikymuisi, lengvabūdiškumui ar bet kokiai nuodėmei, kilusiai iš savimeilės.
Neatsižadėdamas savęs žmogus arba begėdiškai puola į didžiausias nuodėmes, arba, jei jis yra nors kiek doras, tą dorumą sutepa žmogiškosios šlovės troškimais.
Parodykite man nors vieną žmogų, kuris netiki Viešpaties įsakymu, raginančiu atsižadėti savęs, ir vis dėlto elgiasi dorai.
3. Visi, kurie paniekina savęs atsižadėjimą, dorai elgiasi tik tam, kad susilauktų žmonių pripažinimo.
Netgi tie filosofai, kurie tvirtina, jog dorybė yra naudinga pačiam žmogui, tapo tokie išdidūs, kad aišku: dorybės jiems reikia ne kam kitam, kaip tik rasti progą pasididžiuoti.
Dievui taip nepatinka tie, kurie trokšta žmonių šlovės ir kurių širdys pilnos išdidumo ir geros nuomonės apie save, kad Jis aiškiai sako, kad jie jau atsiėmė savo atlygį šioje žemėje, ir (atgailaujančios) prostitutės ir muitininkai yra arčiau dangaus karalystės nei tokie žmonės.
4. Žmogus, kuris trokšta gero ir tuo pat metu nenori atsižadėti savęs, gyvenime sutiks nesibaigiančias kliūtis.
Yra senas ir taiklus pastebėjimas, kad žmogaus sieloje slypi nesuskaičiuojamos ydos, bet krikščionio savęs atsižadėjimas yra vaistas nuo jų visų.
Išlaisvinimas yra skirtas tik tam, kuris atsižadėjo savanaudiškumo ir kurio vienintelis tikslas yra patikti Viešpačiui ir daryti tai, kas yra teisinga Jo akyse.
Iš kn. „Auksinės krikščioniškogyvenimo tiesos"
Nuotr. D. Warner
