Priedas

Man tai tarsi moralinis kompasas, padedantis abstrakčias krikščioniško tikėjimo tiesas pritaikyti sprendžiant praktinius klausimus.

Judėjimas „Ką darytų Jėzus?" prasidėjo 1989 metais, kai jaunimo grupė iš vienos Reformatų bažnyčios Holande, Mičigano valstijoje, JAV, studijavo 1896 metais parašytą Čarlzo Šeldono romaną „Jo pėdomis" (In His Steps). Prieš imdamiesi kokios veiklos, romano herojai klausdavo savęs, ką toje situacijoje darytų Jėzus? Ši mintis patiko ir knygą skaičiusiam jaunimui, tad jie nusipynė spalvingas apyrankes, kurios jiems nuolat primindavo šį klausimą: Ką šioje situacijoje darytų Jėzus? Netrukus tokias apyrankes mūvėjo visi bendruomenės žmonės, o iš ten jos išplito ir kitur. Devintojo dešimtmečio pabaigoje raides „WWJD" galima buvo pamatyti ant daugybės knygų, marškinėlių ir kitų krikščioniškų prekių. Nuo to laiko buvo parduota apie 14 milijonų tokių apyrankių.

Tačiau šis klausimas - Ką darytų Jėzus? - nėra toks paprastas, kaip atrodo. Kartais šis klausimas priverčia mane rimtai susimąstyti. Apsvarstykite šias situacijas:

• Kartu su šeima žengiu pro duris, skubėdamas į bažnyčią. Važiuodamas iš garažo, žvilgtelėjęs į galinio vaizdo veidrodėlį pamatau kaimynę, gyvenančią kitoje gatvės pusėje. Ji viena dirba, stengdamasi išvalyti iš kiemo neseniai praūžusios audros paliktas nuolaužas. Galvoje pralekia mintis: „Sustok, grįžk vidun ir persirenk. Šiandien neik į bažnyčią ir įrodyk savo kaimynei, kad ji tau rūpi". Kaip šioje situacijoje pasielgtų Jėzus?

• Kadangi mūsų kaimynai dažnai keičiasi, turime daugybę galimybių susipažinti ir užmegzti santykius, pasitarnausiančius Karalystei. Bet štai situacija: mūsų kaimynais tampa du „partnerystėje" gyvenantys vyrai.

Atsiduriame keblioje padėtyje: jei įkurtuvių proga, kaip visuomet darome atsikėlus naujiems kaimynams, padovanosime jiems dovanėlę, ar tai reiškia, kad pritariame jų gyvenimo būdui? Ar taip mes netapsime nusidėjėlių bičiuliais (Mt 11, 19)? Ką šioje situacijoje darytų Jėzus?

• Atidedu pinigus naujo bažnyčios pastato statybai. Mes laimime žmones Kristui, todėl didesnis pastatas būtinas. Bet vieną dieną, kai jau ruošiuosi išrašyti čekį šiam tikslui, sužinau, kad bedarbis draugas gali netekti namų. Kaip pasielgtų Jėzus?

Pirmojo Petro laiško 2 skyriaus 21 eilutėje parašyta, kad Jėzus paliko mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Tad priimant kasdienius sprendimus klausti, ką panašioje situacijoje darytų Jėzus, yra bibliška. Tačiau šis hipotetiškas klausimas leidžia daryti prielaidą, kad mes jau atsakėme į kitą tiek pat svarbų ir visgi ne tiek akivaizdų klausimą: kaip Jėzus elgėsi? Jei nežinome, ką Jėzus jau padarė, kaip Jis, gyvendamas žemėje, elgėsi, kaip galime tikėtis atspėti, ką Jis darytų, jei būtų mūsų vietoje? Turėdamas galvoje šiuos klausimus perskaičiau visas keturias evangelijas ir atradau septynis prioritetus, kuriais vadovavosi Jėzus.

1. Jis ieškojo Tėvo

Jėzus nuolatos ieškojo Dievo melsdamasis - tai rodo, kad Jį su Dievu siejo artimi santykiai. Keturiasdešimt penkis kartus evangelijose minima, kad Jėzus atsiskyrė maldai. Malda buvo persunktas visas Jo gyvenimas ir tarnavimas.

Evangelijos pagal Morkų pirmas skyrius leidžia mums pažvelgti į Jėzų vos Jam pradėjus tarnauti. Jis nuolat buvo įvykių sūkury, apsuptas žmonių, matė jų poreikius ir galimybes. Nors Jėzus tarnaudavo visą parą, Jis visgi atrasdavo laiko pabendrauti su Tėvu, sutelkti dėmesį į Jo tikslus. Jis galėjo mažiau miegoti ar mažiau dirbti, bet visuomet rasdavo laiko maldai.

2. Jis priėmė atstumtuosius

Jėzus rodė Dievo meilę, priimdamas visuomenės atstumtuosius. Tai piktino įtakingus religinius veikėjus, tačiau visų nusidėjėlių, ligonių ir nereikšmingų žmonių artumas Jėzaus orumo nežeidė - Jis juos priėmė.

Gerą pavyzdį matome Evangelijos pagal Luką penktame skyriuje. Priėmęs Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį, Levis (vėliau žinomas Mato vardu) savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių (Mt 5, 29). Tų dienų socialinėje skalėje muitininkai užėmė vietą kažkur tarp sąvadautojų ir padarų, kurie iššliaužia, pakėlus akmenį. Garbingas žmogus niekada su jais nesusidėtų. Bet Jėzus ne tik kalbėjosi su Leviu, bet pakvietė šį žmogų tapti Jo mokiniu.

3. Jis atstatė sudužusius gyvenimus

Šventosios Dvasios jėga Jėzus atsakydavo į žmonių fizinius ir finansinius poreikius (Mt 14, 14-21; 17, 27). Jis išvarydavo demonus (Lk 4, 36), gydė sergančius kūnus (Lk 5, 17), prikeldavo numirusius (Jn 11, 1-44) ir atleido nusidėjėlių kaltes (Mt 9, 6). Jėzus įrodė, kad Dievo jėgos pakanka atsakyti į kiekvieną poreikį. Šventasis Raštas pažada, kad ta pati jėga šiandien veiks mumyse ir per mus: Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 13).

Aš nesu stebukladarys, bet žinau, kad stebuklai tebevyksta. Pamenu tą dieną, kai dėjome rankas ant Džudės, melsdami ir prašydami Dievo išlaisvinti ją iš vėžio gniaužtų, kurie atrodė nepajudinami. Po devynerių metų tebematome teigiamą Jo atsakymą. Niekuomet nepamiršiu ir to, kaip man besiruošiant prašyti bedarbio pašalpos suskambo telefonas ir man netikėtai pasiūlė darbą. Dar buvo ir gydytojų išvada, kad Šerilė nebegalės turėti vaikų, tačiau mes meldėmės, ir Dievo jėga įrodė, kad gydytojai klydo.

Jėzus veikė, žinodamas, kad mes turime stebuklus darantį Dievą, kuriam patinka atstatyti į šipulius sudaužytus gyvenimus. Žiūrėdamas į žmones, Jėzus matė stebuklus, kurie dar turi įvykti.

4. Jis priešinosi veidmainystei

Pasipriešindamas negyvai religijai, Jėzus apreiškė, kokia yra Dievo širdis. Jis atvirai stojo prieš religinę veidmainystę (Mt 23, 13-39), taip sukeldamas priešiškumą, kuris galiausiai ir atvedė Jį į mirtį. Jėzus ne kartą priekaištavo religingiems žmonėms, kurie žmonių sugalvotomis tradicijomis užgožė tikrąją Dievo esybę (Mt 19, 3-8; Lk 13, 10-17). Jis siekė išvalyti šventyklą, nes Dievo namuose žmonės siekė pelno sau: Įėjęs į šventyklą, Jis pradėjo varyti laukan parduodančius ir perkančius. Jis sakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai', o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne'" (Lk 19, 45-46).

Taikydamas šį principą savo gyvenime, turėčiau būti labai atsargus. Kartais labai lengva „teisėtai pasipiktinti". Kartais, kai noriu išleisti garą ir ant ko nors išsilieti, įsivaizduoju, kad einu Jėzaus pėdomis. Tačiau iš tikrųjų tokie protrūkiai labiau susiję su mano pykčiu, o ne su Dievo teisingumu.

Ką darytų Jėzus? Jis ir toliau priešintųsi tiems, kurie sakosi, kad veikia Dievo vardu, bet iš tiesų skaudina kitus. Jis pasipriešintų paradų dalyviams, kurie neša plakatus su piktais, kitus smerkiančiais ar užgauliojančiais užrašais. Jis pasisakytų ir prieš tuos, kurie skelbia, kad jų Dievas yra kupinas gailestingumo, bet pelnosi iš prislėgtųjų.

5. Jis mokė Dievo žodžio

Nesvarbu, kalbėdavo smalsioms minioms ar pasišventusiųjų branduoliui, Jėzus niekada nepraleisdavo palankios progos mokyti. Jis visuomet padėdavo žmonėms pažinti Tėvą. Jis kalbėjo tiesą ir gyveno ja, tobulai atskleisdamas Dievo charakterį: Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14).

Tačiau nors Jis pats buvo įsikūnijęs Žodis, Jėzus dažnai nukreipdavo žmones prie užrašyto Žodžio. Kai religijos žinovas Jėzaus paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?", Jėzus atsakė: „O kas parašyta Įstatyme?" (Lk 10, 25-26). Tą patį klausimą uždavė ir turtingas jaunasis valdytojas, kuriam Jėzus taip pat pacitavo Raštą (Mt 19, 16-21).

Daugelis iš mūsų nelaikome savęs mokytojais. Jei sekmadienį nestovime už sakyklos ar nevedame Biblijos studijų savaitės viduryje, esame linkę manyti, kad šis Jėzaus gyvenimo aspektas mums netinka. Tačiau toks supratimas apie mokymą yra per siauras. Jėzus mokė ir akis į akį kalbėdamasis su Nikodemu, ir pamokslaudamas tūkstančiams žmonių. Jėzaus gyvenimas rodo, kad norint mokyti, nebūtina turėti konspektų, kuriuose būtų pažymėti trys ta pačia raide prasidedantys punktai. Norint mokyti, tereikia būti tiek pripildytam Dievo žodžio, kad jis natūraliai lietųsi ir jaudintų mus supančių žmonių širdis.

6. Jis tarnavo

Visą savo gyvenimą Jėzus tarnavo. Jis tarnavo pasiaukojamai, iškeldamas aplinkinių poreikius virš savųjų. Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė rankšluosčiu ir nuplovė mokiniams kojas (Jn 13, 2-17). Jo pasiaukojamo gyvenimo kulminaciją matome ant kryžiaus, kur Žmogaus Sūnus mirė, kad sumokėtų mūsų dvasines skolas.

Kartais jaučiuosi tiek užsiėmęs Dievo darbu, kad nebeturiu laiko žmonėms. Bet Dievo darbas ir yra žmonės! Jo darbas yra padėti benamių porai iki sutemų surasti pastogę, Jo darbas su vaiku melstis už jo sergantį kačiuką ir skaityti Bibliją kartu su naujai atsivertusiu krikščionimi. Jo darbas išstumti užgesusį automobilį iš sankryžos ir atsiliepti, kai vidury nakties skambina sunkumus patiriantis draugas.

7. Jis ruošė lyderius

Galiausiai, Jėzus atskleidė Dievo charakterį ruošdamas lyderius, kurie pratęsė Jo darbą ir keitė pasaulį po to, kai Jis pasitraukė. Nepaisydamas kasdienių neatidėliotinų tarnystės iššūkių, Jis atpažino
ateities lyderius ir į juos investavo: Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias (Mt 10, 1).

Kiekvieną savaitę susitinku su trim jaunais vyrais. Tikiu, kad kiekvienas iš jų turi didžią ateitį ir gali darbuotis Dievo laukuose. Sekti Jėzumi man reiškia skaityti su jais Raštą, kuriant į Kristų nukreiptą gyvenimą ir tarnavimą, padėti jiems atpažinti ir pasiruošti misijai, kurią Dievas yra jiems numatęs.

O kas toliau?

Taigi, kaip elgtųsi, ką darytų Jėzus? Jis ieškotų Tėvo, kad būtų sustiprintas ir įgytų išminties, kad galėtų priimti, atstatyti, paguosti, pamokyti, patarnauti ir paruošti šalia buvusius žmones.

Tie septyni punktai turėtų sugrąžinti mus prie evangelijų, kad naujai pažvelgtume į Jėzaus gyvenimą. Susižavėjimas apyrankėmis su užrašu „Kaip pasielgtų Jėzus?" galbūt jau praeityje, tačiau turėtume ir toliau nuolat klausti savęs: „Kaip pasielgtų, ką šioje situacijoje darytų Jėzus?" Tai svarbus klausimas, bet atminkime: jei nežinome, kaip Jėzus elgėsi gyvendamas žemėje, tik bergždžiai spėliosime, ką Jis darytų, būdamas mūsų vietoje.


Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Ina Venslovienė