S. Lewisas savo priešininkus įveikdavo paprastai: apkabindavo priešininko kaklą ir stipriai užspausdavo Adomo obuolį, kad tas nebegalėtų kvėpuoti. Dėl tokios taktikos daug oponentų ringe tiesiog nualpdavo. Atėjus metui susiimti su Baisiuoju turku, Lewisas suprato, kad turi bėdą - šis milžinas neturėjo kaklo! Jo galva iškart jungėsi su masyviais pečiais. Lewisas nespėjo nė atsitokėti, kai buvo parverstas ir prispaustas.
Laimėjęs čempionatą Baisusis turkas pareikalavo, kad 5000 vertės piniginis prizas jam būtų išmokėtas auksu. Apsijuosęs nugalėtojo diržą, jis susikišo už jo auksą ir įlipo į pirmą Europon plaukusį laivą. Jis ne tik nuplėšė Amerikos garbę, bet ir išplėšė aukso. Jis susišlavė viską, bet ne amžiną šlovę.
Jusifui plaukiant per Atlantą, kilo audra ir laivas ėmė skęsti. Baisusis turkas drąsiai šoko už borto. Auksas vis dar buvo už jo diržo. Tačiau svoris buvo per didelis ir jis kaip priekalas nugrimzdo, laivo komandai nespėjus įtempti jo į gelbėjimo valtį. Niekas daugiau jo nematė.
Kai girdime tokias gyvenimo istorijas, galvojame: „Kaip galima būti tokiam kvailam?" Bet iš tiesų mes visi esame linkę griebti pasaulio siūlomus daiktus ir laikytis jų, net tuomet, kai skęstame. Jusifo, Baisiojo turko, istorija parodo, kas gali nutikti, kai prarandame perspektyvą ir neteisingai susidėliojame prioritetus. Dievas mus ragina: „Paleisk šio pasaulio dalykus, ir galėsi plaukti, pakilti, gyventi". Bet jei nesuvokiame, kad šis pasaulis nėra galutinis mūsų tikslas, niekada nesiryšime rizikuoti atsisakyti šio gyvenimo apdovanojimų, negebėsime atlaikyti šio pasaulio spaudimo. Jei neturėsime aiškaus tikslo ir nebūsime susidėlioję prioritetų, mūsų gyvenimą lems aplinkybės, o ne dieviškasis pašaukimas.
Turtingiausias pasaulyje kvailys
Jėzus norėjo, kad Jo sekėjai Jį suprastų, todėl papasakojo istoriją apie turtingą žmogų, kurio prioritetai buvo visiškai susipainioję: Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!' O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 16-21).
Kiekvienas žmogus, ypač lyderis, gyvena jausdamas resursų trūkumą. Vienas tų brangių dalykų yra laikas. Laikas, skiriamas kuriam nors vienam projektui, atimamas iš kitų gyvenimo sričių. Skyrus energijos vienam darbui atlikti, kitam jėgų nebelieka. Tai ypač pajuntame sendami: suvokiame, kad nebeturime tiek energijos, kiek turėjome, ir laiko atlikti užduotims prireikia vis daugiau. Turbūt nė vienam žmogui nepritrūksta dalykų, kuriems reikia laiko ir energijos, todėl kiekvienas turime atsakyti į svarbų klausimą: „Kur turėčiau investuoti savo laiką ir energiją?" Kitaip tariant: „Kokie turėtų būti mano prioritetai?"
Pasakodamas šią istoriją Jėzus ne tik įspėjo apie godumo pavojų, bet taip pat parodė, kokie tušti yra su Dievo valia nesutampantys prioritetai. Visų pirma, žmogus norėjo kaupti turtą. Antra, taip jis norėjo užsitikrinti sau saugią ateitį. Bet kuris pensijų ar investicijų konsultantas pasakys, kad taupyti ateičiai yra gerai, netgi būtina. Bet turtingo kvailio, taip jis vadinamas palyginime, motyvai buvo netinkami ir galiausiai jam nepavyko įgyvendinti nė vieno savo tikslo. Jis mirė dar prieš išplėsdamas savo verslą ar pasidžiaugęs pensija. Jėzus skyrė šį palyginimą visiems, kurių prioritetai atskleidžia, kad jų širdis susikoncentravusi į save, o ne į Dievą.
Daugelis mūsų manome, kad vėliau dar turėsime laiko pasirūpinti amžinybės reikalais. Bet taip mąstydami mes klystame. Visų pirma, iš kur mes žinome, kad gyvenime ateis tas „vėliau"? Žmogus Jėzaus papasakotoje istorijoje nė nenutuokė, kad dar tą naktį bus pareikalauta jo gyvybės. Dievas nevadina jo kvailiu įžeidinėdamas. Dievas atsargiai renka žodžius, nesako, kad šis žmogus yra piktas ar nedorėlis. Jis pavadina šį žmogų kvailiu, nes jis numatė viską, išskyrus vieną neišvengiamybę, su kuria susiduria kiekvienas - mirtį. Žmogus nepagalvojo, kad ir jam teks mirti. Jis nepaisė akivaizdžiausio ir labiausiai nuspėjamo žmogaus egzistencijos įvykio: mes visi mirsime, tik nežinome, kada tai įvyks.
Antroji tokio mąstymo klaida: kai, atėjus laikui, norėsime atsigręžti į amžinuosius dalykus, įpratus to vengti gali nebepavykti to padaryti. Naivu manyti, kad nuolat vengiant Dievo staiga pavyks tai pakeisti. Mūsų sprendimai formuoja mūsų charakterį. Kuo ilgiau nekeičiame savo jaunystės įpročių, tuo sunkiau darosi juos pakeisti.
Mūsų gyvenimo tikslas turėtų būti atiduoti pripažinimą (garbę ir šlovę) Dievui, o ne ieškoti malonumų sau (žr. 1 Kor 10, 31). Turėdami mintyse tokį tikslą, galime susidėlioti prioritetus pagal tai, kas atneš didžiausią pripažinimą Dievui. Taip elgdamiesi, priešingai nei kvailys iš palyginimo, Dievo akyse būsime turtingi. Dievas pažada: Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite (Jer 29, 13). Jei ieškosime Dievo „puse širdies", tai atneš kartėlio, nusivylimo ir nevilties derlių. Pasidalinusia širdimi Dievo nerasite.
Didžiausias gėris
Taip, sėkmė, saugumas ir pripažinimas svarbu, tačiau yra ir prasmingesnių dalykų. Filosofai ir teologai tai vadina summum bonum - „didžiausiuoju gėriu" ir teigia, kad prasilenkdami su tuo, prasilenkiame su viskuo. Apreiškimo knygos 1 skyriaus 8 eilutėje randame biblinę summum bonum viziją: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga", - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.
Kaip Viešpats Dievas vadina save Alfa ir Omega, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis, taip ir Jėzus Apreiškimo knygos pabaigoje apie save sako: Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis (Apr 22, 13). Nieko nebuvo prieš Viešpatį ir nieko nebus po Jo. Jis yra aukščiausiasis materijos ir energijos Autorius. Begalinis ir asmeninis AŠ ESU yra tikriausia realybė, visa kita kilo iš Jo.
Jei begalinis, nesikeičiantis Asmuo yra tikriausia realybė, tai summum bonum - aukščiausiasis žmonijos gėris - yra pažinti šį Asmenį ir būti Jo pažintam. Išmintingiausia, ką galime daryti, - visa širdimi Jo ieškoti. Jis nori būti ieškomas ir surastas. Pranašo Jeremijo lūpomis Jis sako: Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite (Jer 29, 13).
Raštas atskleidžia, kad Dievo Sūnaus dėka mes galime turėti tikrus santykius su Tėvu: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti (Mt 11, 27). Štai kodėl įmanoma išpildyti didžiausias žmonijos fantazijas, bet galiausiai viską prarasti.
Howardas Hughesas buvo turtingiausias tų laikų žmogus. Jam sekėsi, jis turėjo pinigų ir valdžią. Visgi jis mirė susiraukšlėjęs ir išprotėjęs. Merlin Monro buvo labiausiai garbinama tuo metu moteris: visos moterys jai pavydėjo, visi vyrai jos troško. Ji buvo graži, garsi, milijonai žmonių ją dievino, tačiau ji mirė viena, pati pakėlusi prieš save ranką. Kiek dar vardų reikia išvardinti? Ernestas Hemingvėjus, Vincentas van Gogas, Janis Joplin, Kurtas Kobainas, Lenis Briusas, Virginia Vulf, Džonas Belučis - šiems vyrams ir moterims sekėsi, jie buvo labai žymūs menininkai, pasiekę tai, ką šis pasaulis vadina pasiekimų viršūne. Ir visgi, ar galite įsivaizduoti labiau apgailėtiną kompaniją? Ši skvarbi Jėzaus įžvalga per amžius skamba ir mūsų kartai: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? (Mt 16, 26).
Žmonės, kurie tvirtai laikosi šio pasaulio dalykų, vengia vieno paprasto klausimo: „O kas tada?" Tai klausimas, kurio turtingas kvailys Jėzaus papasakotoje istorijoje niekada neuždavė. Kai klojimas galiausiai pilnas, kai finansai saugūs, kas tada? Gavus tą išsvajotą paaukštinimą, įsigijus pirkinį, namus, sėkmės kopėčiomis užlipus iki pat viršaus, kai jaudulys nublanks - o jis tikrai nublanks, - kas tada?
Mūsų visuomenei gresia didžiulis pavojus - ji linkusi paneigti tikriausią realybę. Tad dažnai turėčiau savęs paklausti: „Jei šiąnakt būtų pareikalauta mano gyvybės, kokiais žodžiais norėčiau, kad Dievas apibendrintų mano gyvenimą?" Nenoriu, kad Jis pasakytų: „Tu kvailys!" Nenoriu pasiekęs tą tašką suprasti, jog iššvaisčiau savo gyvenimą nereikšmingiems dalykams - pigiems žaisliukams ir blizgantiems stikliukams. Siela nesiilgi materialių dalykų. Siela ilgisi daug daugiau - to, kam buvo sukurta.
Ekleziasto knygoje Saliamonas sako: Jis (Dievas) įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Ekl 3, 11). Markas Buchananas sako: „Giliausias mūsų troškimas yra dangus. Dangus - lyg skausmas mūsų kauluose, skeveldra mūsų širdyje. Tyli, silpna, klajojanti dangaus muzika aidi mūsų kasdienybėje, kaip bangų ošimas jūros kriauklėje...
Įgimtas dangaus troškimas kaip namų ilgesys, senas kaip naktis, neišvengiamas kaip aušra. Visa, ko ilgiesi: vietos, kur užaugai, ką tik mamos iškeptų avietinių pyragaičių, upės vingio, kur vaikystėje tėvas vesdavosi žvejoti, kur bėgo tamsus ir sūkuringas vanduo, o vabzdžiai plevendavo sparnais tamsiuose šešėliuose - visa tai yra namų ilgesys, troškimas to, ką šie dalykai tik primena... Visi šie regimi dalykai, sužadinantys mūsų emocijas, tik atspindi tai, kas nematoma".
Net ateistai jaučia šį ilgesį. Kai žmonės siekia tik žemiškų dalykų, kelionės pabaigoje galiausiai jų širdis prisipildo kartėlio. Gyvenimas atrodo tuščias, nes jie ilgisi kai ko daugiau, nei šis gyvenimas gali suteikti. Jie ilgisi To, kuris juos sukūrė, nesvarbu, pripažįsta jie tai ar ne.
Geras prieš geriausią
Norėti pyragaičių su avietėmis ar taupyti pensijai nėra blogai, tačiau šie dalykai neturėtų tapti didžiausiu gyvenimo gėriu. Kai taip nutinka, geri dalykai tampa geriausiųjų priešais. Efektyvūs lyderiai turi gebėjimą ne tik atskirti gerą nuo blogo, bet ir gerą nuo geriausio. Kadangi negalime visko daryti gerai, turime sutelkti dėmesį į kelis dalykus. Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės (1 Jn 2, 15-17). Matome, kad pasaulis ir Tėvas konkuruoja. Viskas pasaulyje - nuodėmingo žmogaus troškimai, jo akių geismas ir pasigyrimas tuo, ką jis turi ir daro, - ateina ne iš Tėvo. Pasaulis ir jo troškimai praeina, bet žmogus, vykdantis Dievo valią, išlieka per amžius.
Dažnai tvirtiname turį prioritetus, tačiau praktika rodo ką kita. Mūsų veiksmai atskleidžia tikrąsias mūsų vertybes. Ir lemiamas faktorius čia yra mūsų perspektyva. Tai lemia mūsų prioritetus, o prioritetai lemia veiksmus. Ar mes mąstome apie amžinybę? Ar apsistojome ties žemiška, trumpalaike perspektyva?
Biblija sako, kad visa, kas sulaiko mus nuo Tėvo meilės, yra stabai, kad ir kokie „geri" dalykai tai būtų. Tam tikra prasme ne visai teisinga būtų sakyti, kad krikščionio prioritetai turėtų išsidėlioti taip: pirma Dievas, paskui šeima, o tada karjera bei tarnystė. Jei Kristus yra mūsų gyvenimas (Kol 3, 3-4), Jis yra mums viskas, ir Jis netoleruoja jokios konkurencijos ar palyginamojo gretinimo. Jei gyvenimo centre - Kristus, visa kita yra matoma per Jo viešpatystę: Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 1-3).
Šis raginimas kasdieniame gyvenime mąstyti apie aukštesnius dalykus skamba nepraktiškai. Daugelis mūsų net girdėjome įspėjimų, kad jei mąstysime tik apie dangų, nebūsime naudingi žemėje. Kaip nukreipti protą nuo žemiškų dalykų prie dangiškų? Ar įmanoma tai padaryti netampant atsiskyrėliu? Naudingos yra Thomo Kelly įžvalgos: „Yra būdas gyventi vidinį gyvenimą ne vienu lygmeniu: viename lygmenyje mes galime mąstyti, diskutuoti, stebėti, skaičiuoti, atitikti visus išorinius reikalavimus, bet giliai viduje, užkulisiuose, gilesniame lygmenyje galime melstis ir garbinti, giedoti ir šlovinti, būti jautrūs dieviškajam kvėpavimui". Kitais žodžiais tariant, Dievas sukūrė mus gabius įsisąmoninti abu lygmenis, tačiau daugelis pasitenkina viena mąstymo plotme.
Bernardo Šo pjesėje „Šventoji Joana" vienas veikėjas klausia Joanos iš Arko, kodėl Dievas nekalba su juo taip, kaip ji tvirtinanti, jog Jis kalba su ja. Ji atsako: „Balsas kalba tau visą laiką. Tu tiesiog nemoki klausyti". Norėdami išmokti klausyti, turime pripažinti, kad Emanuelis - Dievas su mumis - iš tiesų visą laiką ir visomis aplinkybėmis yra su mumis. Pripažinti nuolatinį Jo artumą yra didžiulis žingsnis pirmyn, norint nukreipti protą į aukštesnius dalykus, leidžiant jiems nulemti mūsų žingsnius, žodžius ir mintis. To mes turime mokytis.
Mums, kaip ir Mortai (Lk 10, 38-42), lengva panirti į pasaulio rūpesčius bei nerimą ir prasilenkti su svarbiausiuoju dalyku. Morta, Morta, - sakė jai Viešpats, - tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta (Lk 10, 41-42). Pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir kitų dalykų troškimas gali nustelbti Žodį mumyse ir paversti jį nevaisingu (Mk 4, 19).
Kiekvieną kartą, kai mūsų širdis bus pasidalijusi, praleisime geriausią, rūpinsimės ir sielosimės dėl daugelio dalykų. Jokūbas sako, kad dvejojantis žmogus, žmogus, kuris pasitiki ir Dievu, ir pasauliu, yra visuose savo keliuose nepastovus žmogus (Jok 1, 8). Jei nebūsime uolūs ir atidūs, mes vysimės tai, kas gera, ir pražiopsosime geriausią.
Tik viena tikra
Gyvenimas painus ir prieštaringas. Turime nuspręsti, kas yra svarbiausia, antraip tapsime garsiausių ir madingiausių reikalavimų aukomis. Gyvendamas kryptingai, Paulius tapo pasaulio keitėju ir Laiške filipiečiams užrašė savo prioritetus: Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, <...> kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 8. 10-14).
Per maždaug 20 metų Paulius pasiekė nepaprastai daug: buvo ankstyvosios bažnyčios lyderis, jo įkurtos bendruomenės ir parašyti laiškai padėjo formuotis Vakarų kultūrai. Kaip Paulius galėjo tiek daug pasiekti, atskleidžia ši frazė: „Tik viena tikra...".
Apaštalų darbų knyga bei Pauliaus laiškai liudija apie jo gyvenimą, jį supusias aplinkybes, pasirinkimus, kuriuos turėjo daryti. Jis, kaip ir kiekvienas, turėjo nuspręsti, ką daryti, o ko ne. Akivaizdu, jog jo pasirinkimai buvo išmintingi. Jis užsiėmė tuo, kas buvo svarbu. Kai iškildavo prieštaringų galimybių, jis mokėjo pasirinkti teisingai. Taigi prioritetai turi prasidėti nuo: „Tik viena tikra". Neiškėlus esminio prioriteto, negali būti ir kitų protingų vadovavimo ir gyvenimo principų.
Gyvenimas per daug sudėtingas, kad galėtume gyventi pagal vertybių sąrašą. Paulius žinojo, kas buvo jo gyvenimo esmė, ir apie tai sukosi visi jo prioritetai. Prioritetai padeda mums pasakyti „taip" ar „ne" dalykams, kurie yra arba nėra svarbūs. Dar daugiau, išsikėlę svarbiausias vertybes, galime iš naujo įvertinti, kaip mes sakome „taip", ir kaip gyvename, kad tas „taip" virstų realybe. Mūsų gyvenimas turi būti paskirtas kažkam didesniam nei mes patys. Kaip sakė Bernardas Šo, tikras gyvenimo džiaugsmas yra pasišvęsti tikslui, kurį suvokei esant didžiu; visiškai išsekti prieš tai, kai būsi išmestas į skarmalų krūvą; būti gamtos jėga, užuot buvus maža, karštligiška, savanaude žemės dulke, pilna negalavimų ir nuoskaudų, besiskundžiančia, kad pasaulis nepadarė tavęs laimingo.
Kiekvienam mūsų Dievas turi tikslą, pašaukimą, likimą. Mūsų užduotis yra veržtis į tai, siekti to, išlieti savo gyvenimą ieškant to nuostabaus ir šlovingo dalyko, dėl kurio Jėzus Kristus mus išsirinko. Taip elgdamiesi, suprasime, jog praradome tik nereikšmingus siekinius, nes Dievas yra numatęs daug geriau nei mes pasirinktume. Mums trūksta įžvalgumo, vaizduotės ir kūrybiškumo suprasti, ką Jis yra mums paruošęs (2 Kor 2, 9).
Dažnai, besivaikydami savo troškimų, tampame panašūs į šunį, kurio pasaitėlis apsivijo aplink telefono stulpą. Stengdamiesi išsivaduoti, mes traukiame vis labiau ir labiau, taip tik dar labiau įsipainiodami. Šeimininkas, norėdamas mus išlaisvinti, turi pakreipti mus priešinga kryptimi. Bet, užuot sutikę šeimininką kaip išlaisvintoją, mes klaidingai manome, kad jis trukdo mums siekti džiaugsmo ir pilnatvės. Tačiau jeigu pasitikėsime šeimininku ir paklusime jo kvietimui, atrasime, jog jis veda į tikrąją laisvę.
Dievo pašaukimas yra paslaptingas. Mes nežinome, kur Jis mus veda, nežinome, kiek truks kelionė: savaitę, metus, dešimtmetį ar visą gyvenimą? Vienintelis dalykas, kurį galime žinoti, kad Jo keliai žymiai geresni nei mūsiškiai. Tad išmintinga yra sekti paskui Jį ir susitaikyti, kad Dievas atskleidžia tik tiek, kiek tuo metu reikia žinoti.
Rinktis išmintingai
Taigi, kaip reikėtų pasirinkti, kuriai užduočiai skirti savo laiką? Peteris D. Druckeris pateikia kelias praktiškas rekomendacijas, kurios gali padėti teikiant pirmenybę. Jis pastebi: „Svarbių užduočių visuomet yra daugiau nei laiko joms atlikti, ir galimybių visada yra daugiau nei žmonių, galinčių jomis pasinaudoti, o kur dar visuomet egzistuojanti daugybė problemų ir krizių...". Jis tikina, jog svarbu patiems nuspręsti, kurios užduotys nusipelno pirmumo, o ne leisti, kad sprendimus nulemtų įtampa. Todėl siūlo tokias gaires:
• Rinkis ateitį, o ne praeitį;
• Sutelk dėmesį į galimybes, o ne į problemas;
• Rinkis savo kryptį, o ne tai, kas madinga ar populiaru;
• Išsikelk didelius tikslus, kurie darytų poveikį, nepasitenkink tik tuo, ką atlikti lengva ir saugu.
Nuspręsk, kam teiksi pirmenybę, nepasiduok įtampai ar spaudimui. Kalbant apie dvasinius dalykus, tai itin svarbu. Dievas griežtai pasisako prieš senovės religinius vadovus, karo vadus, kurie gyrėsi išmintimi, jėga ir turtais: Taip sako Viešpats: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis - savo stiprybe, o turtingasis - savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš - Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, - sako Viešpats (Jer 9, 23-24).
Arogantiški jų žodžiai liudija, kad jų prioritetai buvo sudėlioti netinkamai. Galbūt jie leido, kad kryptis jiems padiktuotų šio pasaulio sunkumai ar spaudimas. Dievas ragina juos įvertinti savo gyvenimą ir peržiūrėti savo vertybes. Visų pirma svarbu siekti pažinti Dievą ir stengtis Jam patikti.
Dvasinis gyvenimas reikalauja rizikos. Dažnai Dievas kviečia mus daryti tai, kas atrodo nepatogu, pavojinga ar labai skausminga. Biblijoje aprašomi Dievo pašaukti žmonės nesijautė tinkami tą pašaukimą įgyvendinti. Ar kalbėtume apie Abraomo pašaukimą palikti namus, Gedeono pašaukimą vesti armiją, Esteros pašaukimą kreiptis į karalių ar Marijos pašaukimą pagimdyti Mesiją, nė vienas jų neatsakė: „Žinoma, galiu tai padaryti". Pirmoji reakcija į Dievo pašaukimą dažniausiai yra baimė. Henry Blackaby rašo: „Kai kurie žmonės sako, kad Dievas niekuomet neprašys jų padaryti to, ko jie negali padaryti. Tačiau savo gyvenime priėjau tašką, kai jaučiu, jog jei uždavinys yra toks, su kuriuo nesunkiai susitvarkyčiau, žinau, jog greičiausiai tai nėra iš Dievo. Biblijoje aprašomos Dievo duodamos užduotys visuomet yra „Dievo dydžio". Jos visuomet pranoksta tai, ką žmonės gali atlikti, nes Dievas nori parodyti savo prigimtį, jėgą ir gerumą savo žmonėms ir juos stebinčiam pasauliui. Tai vienintelis būdas, kaip pasaulis gali Jį pažinti".
Pamąstykite apie tai: vienintelis būdas, kaip pasaulis gali pažinti Dievą, yra matyti, kaip Jo pašaukti žmonės priima Jo keliamą iššūkį - gyventi tikėjimu! Dievas kviečia mus į įspūdingą nuotykį - pasitikėjimo, rizikos ir pasitenkinimo kupiną gyvenimą, kai laikomės Dievui svarbių prioritetų. Bet jei leisimės atitraukiami nuo geriausiojo Dievo plano ir vaikysimės galybę „gerų" dalykų, neatskleisime pasauliui Dievo prigimties, jėgos ir gerumo. Ir mūsų pasaulis dėl to kentės.
Iš http://www.kenboa.org/
vertė Miglė Kavaliukaitė
