Kaip manot, man kreiptis į psichologą ar pasikliauti Dievu, jog viskas susitvarkys?
Suprantu Jūsų nuogąstavimus. Svarbu, jog neužsisklendžiate savo nepasitikėjime savimi, o ieškote išeities. Tiesą sakant, nėra lengva kažką praktiškai patarti, nes Jūsų asmeniškai nepažįstu ir nežinau, ką Jūs vadinate nepasitikėjimu savimi, kaip jis pasireiškia, kur matytumėte jo priežastis, kaip bandėte tai spręsti, ar esate bandę užmegzti draugystę ir t.t. Todėl turbūt geriausia būtų Jums pasišnekėti su bendruomenės, kurią lankote, pastoriumi ar vyresniuoju, kuris greičiausiai geriau Jus pažįsta ir galės kažką patarti.
Nėra blogai kreiptis ir į psichologą, bet, jei jis nėra tikintis, gali būti, kad išgirsite, švelniai tariant, keistų ir krikščioniškai moralei ne visada priimtinų patarimų.
Pasikliauti Dievu - visada gerai. Išpažinkite Jam savo baimes ir nepasitikėjimą savimi, prašykite pagalbos, kad tai spręstųsi, kad padėtų atrasti gyvenimo draugę. Juk Dievui nėra negalimų dalykų.
Kita vertus, jeigu simpatizuojate kažkuriai iš merginų bažnyčioje (juk tikriausiai yra šaunių seserų bažnyčioje, kurios vis laukia nesulaukia būti pastebėtos), drąsinčiau išdrįsti ją užkalbinti, parodyti iniciatyvą. Neretai po to bendravimas užsimezga natūraliai, tarsi savaime. Galbūt padrąsins ir mano asmeninė patirtis, kuomet tada dar būsimą savo žmoną, kritusią man į akį, išdrįsau užkalbinti trumpu „labas“ tik po dešimties mėnesių stebėjimo iš šalies gausioje Vilniaus bažnyčioje. Tačiau tik to ir tereikėjo, kad prasidėtų pašnekesys... Jūsų atveju gal bus kitaip, bet linkiu, kad vienaip ar kitaip su Dievo padėjimu pagaliau sukurtumėte lauktą šeimą.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
