Tremtis Babilonijoje
Buvo patvirtinta daug Senojo Testamento istorijų, susijusių su hebrajų tremtimi Babilonijoje. Įžymiuosiuose Babilono kabančiuose soduose rasti įrašai liudija, kad Jehojachinui ir penkiems jo sūnums buvo suteiktas mėnesinis maisto racionas, gyvenamosios patalpos ir su jais buvo gerai elgiamasi (2 Kar 25, 27-30).
Dėl Belšacaro vardo iškilo painiavos, nes apie jį ne tik nerasta nė menkiausios užuominos, bet jis net neįtrauktas į Babilono karalių sąrašą; tačiau Nabodonijus paliko įrašą, kad jis leidęs kelerius metus valdyti sostinę savo sūnui Belšacarui (Dan 5), kai pats buvo išvykęs. Taigi Nabodonijus tebebuvo karaliumi, bet Belšacaras valdė sostinėje. Taip pat ir Ezros aprašytasis Kyro ediktas pernelyg gerai sutapo su Izaijo pranašystėmis, kad atrodytų esąs tikras, tačiau tik iki tol, kol buvo rastas cilindras, kuriame su visomis smulkmenomis patvirtintas minėtasis įsakymas (Geisler, BECA, 52).
LACHIŠO LAIŠKAI
Radinio priešistorė
Williamas F. Albrightas savo straipsnyje „Biblija po dvidešimties archeologinių kasinėjimų metų" (The Bible After Twenty Years of Archaeology), išspausdintame žurnale „Religija ir gyvenimas" (Religion in Life), supažindina mus su šiuo radiniu:
„Kalbama apie šeštojo ir penktojo amžių prieš Kristų dokumentus, kuriuos pasaulis išvydo 1935 metais. 1935-ųjų metų pabaigoje J.L. Starkey atrado Lachišo šukes (angl. ostraca). Ant tų molinių šukių buvo daugiausia rašalu rašyti laiškai. Kartu su dar keletu šukių, rastų 1938 metais, jos sudaro unikalų Jeremijo laikų hebrajiškos prozos kūrinį. Dar daugiau informacijos apie tremtį gauta iš Nebukadnecaro maisto tiekimo sąrašų, vokiečių rastų Babilone ir 1939 metais iš dalies publikuotų E.F. Weidnerio. [...] Kiek vėliau buvo rasta aramėjiškų papirusų ir šukių iš Egipto, jie labai praplėtė mūsų supratimą apie Ezros ir Nehemijo laikų žydų istoriją bei literatūrą. Buvo išspausdintos keturios didelės šios medžiagos dalys, o jų visų publikacija daugiau nei dvigubai padidins bendrą skaičių tokių dokumentų, turėtų prieš dvidešimt metų" (Albright, BATYA, 539).
Apie šiuos radinius R.S. Haupertas parašė apžvalginį straipsnį „Lachišas - pagrindinė Judo tvirtovė" (Lachish - Frontier Fortress of Judah). Jame jis kalba apie laiškų autorystę ir istorinį jų foną:
„Dauguma iš geriausiai išlikusių laiškų yra parašyti tokio Hošajos (Biblijoje minimas vardas: Neh 12, 32; Jer 42,1; 43, 2), greičiausiai žemesniojo karininko, įsitvirtinusio avanposte arba stebėjimo punkte netoli Lachišo, ir yra skirti vyriausiajam Lachišo tvirtovės vadui Jaošui. Tai, kad visi laiškai buvo parašyti per keletą dienų ar savaičių, patvirtinama tuo, jog keramikos gabalėliai, ant kurių jie parašyti, buvo nuo panašios formos ąsočių, o penki gabalėliai iš tiesų dera vienas prie kito kaip vieno indo dalys. Tai, kad visi laiškai, išskyrus du, buvo rasti ant sargybinių patalpos grindų, perša mintį, kad gautus iš Hošajos laiškus čia paliko pats Jaošas" (Haupert, LFFJ, 30-31).
Datavimas ir istorinė aplinka
Apie šį radinį Albrightas parašė specialų straipsnį „Seniausi hebrajų laiškai: Lachišo šukės" (The Oldest Hebrew Letters: Lachish Ostraca) „Amerikos orientalistinių tyrimų mokyklų biuletenyje" (Bulletin of the American Schools of Oriental Research), kuriame kalba apie laiškų istorinę aplinką:
„Iš šios apžvalgos įdėmus skaitytojas turėjo suprasti, jog Lachišo dokumentai parašyti puikia, klasikine hebrajų kalba. Skirtumų tarp šios kalbos ir vartojamos Biblijoje yra kur kas mažiau ir jie menkesni, nei manė Torczneris. Skaitydami šiuos laiškus, mes patys tarsi atsiduriame Jeremijo laikmetyje, kurio socialinės ir politinės aplinkybės puikiai sutampa su Jeremijo knygoje piešiamu paveikslu. Lachišo laiškai, kaip epigrafiniai biblinės hebrajų istorijos paminklai, užima garbingą vietą greta Samarijos šukių ir Elefantino papirusų" (Albright, OHL, 17).
Knygoje „Dabartinė biblinės archeologijos būklė" (The Present State of Biblical Archaeology) G.E. Wrightas datuoja laiškus remdamasis vidiniais požymiais:
„XX -ame laiške yra žodžiai „devintieji metai", t.y. karaliaus Zedekijo. Tai tie patys metai, kai Nebukadnecaras atvyko pradėti Judo miesto naikinimą: „Devintų Zedekijo karaliavimo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną" (2 Kar 25,1; tai turėjo būti maždaug 588 m. pr. Kr., sausis; Jeruzalės apgultis tęsėsi iki 587 m. liepos - 2 Kar 25, 2-3) (Wright, PSBA, cit. Willoughby, SBTT, 179).
Millaras Burrowsas („Ką reiškia tie akmenys?" - What Mean These Stones?) pritaria Wrightui:
„Lachiše randama įrodymų apie du sugriovimus, vykusius vienas po kito; be abejonės, jie priskirtini 597 ir 587 m. pr. Kr. vykusioms Nebukadnecaro invazijoms. Įžymieji laiškai buvo rasti Lachišo griuvėsiuose, atsiradusiuose po antrojo sugriovimo" (Burrows, WMTS, 107).
Albrightas taip apibendrina radinių datavimo dalykus:
„Starkey pateikė naudingą radinių apžvalgą, paaiškindamas archeologinę situaciją, kurioje buvo rastos šukės, ir nustatydamas jų datą - prieš pat Lachišo sunaikinimą, Zedekijo valdymo pabaigoje. Esant tokiems įrodymams, Torczneris paneigė savo prieštaravimus dėl šios datos ir tuomet ją priėmė visi tyrinėtojai" (Albright, OHL, 11-12).
Senojo Testamento istorinis kontekstas
Jeremijo 34, 6-7 rašoma: „Pranašas Jeremijas pakartojo visus šiuos žodžius Judo karaliui Zedekijui Jeruzalėje, Babilono karaliaus kariuomenei kariaujant su Jeruzale ir dar išlikusiais Judo miestais Lachišu ir Azeka, nes iš įtvirtintų miestų buvo likę tik tie du."
Izraelis bergždžiai sukilo prieš Nebukadnecarą. Judas neprisidėjo prie šio sukilimo. Jeremijas siūlė pasiduoti, o žydų lyderiai kalbėjo tik apie pasipriešinimą - ir jie priešinosi, nors galiausiai buvo visiškai sutriuškinti Nebukadnecaro pajėgų. Paskutinėmis sukilimo dienomis hebrajų nepriklausomybę įkūnijo tik du avanpostai - Lachišas ir Azeka, buvę už trisdešimt penkių mylių į pietvakarius nuo Jeruzalės. Iš Lachiše rastų laiškų galima susidaryti bendrą situacijos vaizdą. Tai labai padėjo geriau pažinti Senojo Testamento istorinį kontekstą. Šis atradimas žinomas kaip Lachišo laiškai (arba šukės).
Laiškų turinys ir Gedalijo antspaudas
Patogumo dėlei visi laiškai buvo sunumeruoti. Haupertas pateikia laiškų nuo II iki VI apžvalgą: „Šioje laiškų grupėje (II-VI laiškai) Hošėja toliau teisinasi prieš savo vadą, nors jam pateikti kaltinimai nėra visiškai aiškūs. Galbūt jis pritarė Jeremijo grupuotei, kuri, užuot rėmusi pasipriešinimą, siūlė pasiduoti babiloniečiams; tačiau tuo negalime būti tikri" (Haupert, LFFJ, 31).
I laiškas
„Pirmas laiškas [...], nors jame tėra vardų sąrašas, yra labai svarbus, nes trys iš devynių jame minimų vardų - Gemarija, Jaazanija ir Nerija - Senajame Testamente vartojami tik Jeremijo laikais. Ketvirtasis vardas yra Jeremijas, kuris Senajame Testamente priskiriamas ne vien tik pranašui Jeremijui, todėl greičiausiai tai nėra užuomina apie jį. Penktasis vardas - Matanija - taip pat nėra apribotas vien tuo laikotarpiu. Jį Biblijos tyrinėtojai priskirtų karaliui Zedekijui prieš jam užimant sostą" (Haupert, LFFJ, 31).
III laiškas
Haupertas tęsia:
„III laiške Hošėja praneša Jaošui, kad karaliaus pasiuntiniai vyksta į Egiptą ir kad dalis šios grupės užsuko į jo avanpostą (arba Lachišą) pasiimti provizijos. Ši užuomina aiškiai byloja apie Zedekijo vadovaujamos proegiptietiškos partijos intrigas. Šiame laiške taip pat yra nepaprastai svarbi užuomina apie „pranašą". Kai kurie tyrinėtojai šį pranašą tapatina su Jeremiju. Tai visai įmanomas dalykas, tačiau mes negalime būti tuo tikri" (Haupert, LFFJ, 32).
IV laiškas
J.P. Free'us („Archeologija ir Biblijos istorija", Archaeology and Bible History), kalbėdamas apie IV laišką, pastebi tokį dalyką:
„Jeremijo dienomis, kai babiloniečių armija vieną po kito užiminėjo Judo miestus (maždaug 589-586 m. pr. Kr.), Biblijoje rašoma, kad du miestai - Lachišas ir Azeka dar nekrito (Jer 34, 7). Svarus patvirtinimas, kad tiedu miestai tebebuvo tarp atsilaikiusiųjų, gautas iš Lachišo laiškų. Laiške Nr. 4, kurį karinio avanposto karininkas parašė savo vadui Lachiše, sakoma: „Mes stebime Lachišą, kaip kad mano viešpats man įsakė, bet negalime matyti Azekos." Šis laiškas parodo ne tik tai, kaip Nebukadnecaro armija veržė savo kilpą apie Judo šalį, bet ir liudija apie buvusius artimus ryšius tarp Lachišo ir Azekos, kurie taip pat paminėti ir Jeremijo knygoje" (Free, ABH, 223).
Haupertas pastebi tokį aspektą:
„Baigiamieji IV laiško žodžiai leidžia iš arčiau pažvelgti į paskutines Judo karalystės gyvavimo dienas. Hošėja užbaigia taip: „Paklausinėjęs [mano viešpats] sužinos, kad mes laukiame [ugnies] signalų iš Lachišo, kaip kad mano viešpats man įsakė, bet mes negalime matyti Azekos." Šis sakinys primena Jer 34, 7 užrašytą frazę" (Haupert, LFFJ, 32).
Wrightas priduria: „Sakydamas, jog „negali matyti Azekos", Hošėja greičiausiai turi omenyje tai, kad pastarasis miestas jau krito ir nebesiunčia signalų. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Judas turėjo signalų sistemą, tikriausiai ugnies ar dūmų, ir laiško stilius perteikia apgultos šalies susirūpinimą ir sutrikimą. Šį pluoštą laiškų siūloma datuoti 589 (arba 588) m. pr. Kr." (Wright, PSBA, cit. Willoughby, SBTT, 179).
Il. Lachišo šukė
