RELIGINIS PLIURALIZMAS: PROBLEMŲ IŠSIAIŠKINIMAS
Kai kalbame apie krikščioniškąjį tikėjimą ir kitas religijas, mes susiduriame ne su vienu klausimu, o su ištisu susijusių klausimų rinkiniu. Svarbu išsiaiškinti šiuos klausimus ir apibrėžti sąvokų kategorijas. Verta apibrėžti ir sąvoką „religinis pliuralizmas", nes ji vartojama įvairiai.
Sąvoka „religinis pliuralizmas" kartais vartojama tiktai apibūdinamaja prasme ir reiškia tiesiog religijų įvairovę. Pavyzdžiui, teiginys, kad Europa ar Šiaurės Amerika yra „religiškai pliuralistinė" reiškia, kad šiuose kraštuose esama daug įvairių religijų. Tai logiška ir nekelia jokių prieštaravimų.
Religijų įvairovė turi būti priimtina teisiškai
Tačiau dažnai vartojant sąvoką „religinis pliuralizmas" numanoma kur kas daugiau negu tik religijų įvairovės faktas. Šia sąvoka konotuojamas teigiamas požiūris į šią įvairovę arba šios įvairovės pripažinimas. Tačiau yra įvairūs priimtinumo lygiai. Minimaliausias lygis yra teisinis religinės įvairovės pripažinimas. Šiandien daugelis demokratinių šalių yra teisiškai įsipareigojusios pripažinti religijos laisvę. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai yra suderinta su oficialiu draudimu taikyti valstybinius ribojimus bet kokiai konkrečiai religijai. Dauguma krikščionių pritaria tokioms religijos laisvės garantijoms ir mielai sutinka, kad tokios pat teisės taikomos ir nekrikščioniškų religijų išpažinėjams.
Religijų įvairovė turi būti priimtina socialiaiTačiau teisinis religijų įvairovės pripažinimas geriausiu atveju yrapats mažiausias pripažinimo lygmuo. Galima, pavyzdžiui, pripažinti hiduistų arba musulmonų teisę gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet nesuteikti jiems socialinio pripažinimo, kad jie kaip visateisiai nariai galėtų dalyvauti Amerikos visuomenės gyvenime. Tokiu atveju kitų religijų atstovai yra socialiai nepriimtini.
Kitu atveju socialinis pripažinimas gali reikštis draugiškais santykiaissu kitas religijas išpažįstančiais žmonėmis ir bendradarbiavimu su jais įvairioje socialinėje veikloje. Tačiau toks socialinis pripažinimas taip pat gali būti prieštaringas, nes, nors ir pripažįstami socialiniai ryšiai su kitų religijų atstovais, galima nepritarti jų išpažįstamos religijos turiniui.
Didesnis socialinio pripažinimo laipsnis reikštų entuziastingą pritarimą religijų įvairovei kaip geram dalykui. Šiuo atveju pripažinimas yra daugiau nei tik tolerancija - religijų įvairovė laikoma neabejotinai ir natūraliai teigiamu dalyku. Nors toks religijų įvairovės pripažinimas gali būti suderinamas su ortodoksine krikščionybe ir požiūriu, kad krikščioniškas tikėjimas yra išskirtinė tiesa, šitoks entuziastingas pritarimas dažnai girdimas tarp tų, kurie „perinterpretuoja" tradicinį krikščionių mokymą. Dauguma jų kitas religijas kartu su krikščionybe laiko „instrumentais", per kuriuos buvo apreikšta Dievo tiesa ir gelbstinti malonė.
Visos didžiosios religijos yra lygiai teisingos ir teisėtos
Tačiau sąvoka „religinis pliuralizmas", vartojama religijos studijų ir teologijos srityse, išreiškia ir tokį požiūrį, kuris gerokai pranoksta tik socialinį kitų religijų pripažinimą. Šiuo atveju „religinis pliuralizmas" yra požiūris, pagal kurį visos didžiosios religijos yra (maždaug) lygiai tokios pat teisingos ir suteikia vienodai legitymų būdą, kaip žmogui atsiliepti į dieviškąją tikrovę. Nė viena religija - ir krikščionybė - negali pretenduoti būti laikoma unikaliai tikra ir normatyvi visų kultūrų žmonėms visais laikais. Būtent tokia prasme sąvoka „religinis pliuralizmas" bus vartojama šiame straipsnyje.
Johno Hicko religinio pliuralizmo modelis
Peteris Byrne‘as, šiuolaikinis religinio pliuralizmo gynėjas, pateikia tris teiginius, nusakančius religinio pliuralizmo esmę:
„Pliuralizmas, kaip teorinis atsakas į religijų įvairovę, gali būti apibūdinamas trimis teiginiais. (1) Visos pagrindinės religijos formos yra lygios savo santykiu su ta pačia, viena, transcendentine, šventa realybe. (2) Visos pagrindinės religijos formos siūlo lygiavertes priemones žmonijos išgelbėjimui. (3) Visos religinės tradicijos turi būti vertinamos kaip negalutiniai ir ribotai atspindinčios transcendentinės šventos esybės esmę; ir nė viena iš jų savo dogminėmis formuluotėmis negali pateikti norminio pagrindo kitų religijų vertinimui" [1]. Šie teiginiai yra labai artimi religinio pliuralizmo požiūriui, kurį suformulavo teologas ir filosofas Johnas Hickas - ko gero įtakingiausias šių dienų religinio pliuralizmo atstovas. Hickas pradėjo akademinę karjerą XX a. viduryje - jis buvo ortodoksinės krikščionybės gynėjas, tačiau po trisdešimties metų atsisakė krikščioniškojo teizmo ir tapo radikalaus religinio pliuralizmo šalininku. Hicko religinio pliuralizmo pagrindą sudaro trys postulatai: (1) yra galutinė religinė „tikrovė" (ją Hickas ir vadina „Tikrove"), kurią vienodai legitymiai atspindi didžiosios religijos; (2) įvairios religijos yra šios dieviškosios tikrovės istoriškai ir kultūriškai sąlygotos interpretacijos; (3) išganymas /nušvitimas /išlaisvinimas/ turėtų būti suprantamas kaip moralinis žmonių pasikeitimas vis mažiau koncentruojantis į save ir labiau susitelkiant į Tikrovę; tai beveik tokiu pat intensyvumu vyksta visose pagrindinėse religijose. Todėl Hickas teigia, kad religijos gali būti laikomos kultūriškai ir istoriškai susiklosčiusiu žmonių atsaku į galutinę nenusakomą Tikrovę, kuri yra visa ko šaltinis ir pagrindas; ši Tikrovė diktuoja panašų įvairių religinių tradicijų soteriologinį kontekstą. Religinėse tradicijose atsispindi skirtingas žmonių suvokimas apie Tikrovę, taip pat skirtingos tos Tikrovės patyrimo formos ir skirtingas gyvenimo būdas, kaip atsakas į tą Tikrovę [2].
Todėl įvairios religijos iš esmės turėtų būti priimamoskaip vienodai legitymios religinės alternatyvos, o religijos pasirinkimas daugiausia priklauso nuo to, kam asmuo teikia pirmenybę, ir nuo socialinės bei kultūrinės įtakos. Religijos - „tai skirtingas žmonių atsakas į galutinę transcendentinę tikrovę, kurią jos [religijos] skirtingai atspindi" [3].
Tačiau, jeigu visos religijos atspindi/išreiškia tą pačią dieviškąją tikrovę, kodėl žmonės taip skirtingai tą tikrovę suvokia? Kodėl tarp religijų nėra didesnės darnos? Hickas teigia, kad tikėjimo ir tikėjimo praktikavimo skirtumus lemia istoriniai ir kultūriniai veiksniai. „Mes visada suvokiame transcendenciją per tam tikrą religinės kultūros „objektyvą", kurį sudaro unikalus sąvokų, mitų, istorinių pavyzdžių ir maldingumo arba meditacijos būdų rinkinys" [4]. Nors galiausiai visose religijose susiduriama su ta pačia dieviškąja tikrove, tiek jos suvokimą, tiek atsaką į ją formuoja daugybė istorinių bei kultūrinių veiksnių.
Hickas taip pat puikiai žino tai, kad ne visosreligijos vienodai traktuoja tą „galutinę religinę tikrovę". Kai kurios religijos aukščiausiąją esybę apibrėžia asmeninėmis kategorijomis, tokiomis kaip Jahvė judaizme, Dievas Šventoji Trejybė krikščionybėje, Alachas islame arba Šiva ar Krišna teistinėse hinduizmo formose. Kitos religijos aukščiausiąją esybę apibūdina neasmeninėmis kategorijomis, pavyzdžiui, Nirguna Brahman - Advaita Vedanta hinduizme arba Sunyata ar Tuštuma budizme, arba Dao daoizme. Hickas pirmąją apibūdinimų kategoriją vadina divine personae, o antrąją - divine impersonae. Jis teigia, kad tikroji aukščiausioji religinė esybė - Tikrovė - pranoksta ir personae, ir impersonea, tad gali būti apibūdinta ir kaip asmuo, ir kaip ne asmuo. Aukščiausiosios religinės esybės negalima sutapatinti nei su Jahve, nei su Šventąja Trejybe, Sunyata ar Dao. Tai yra tik neišbaigti simboliai, per kuriuos įvairias religijas išpažįstantys žmonės suvokia ir reaguoja į tikrąją aukščiausiąją esybę - Tikrovę. Neteikdamas pirmenybės nei asmeniniam, nei neasmeniniam aukščiausios religinės esybės traktavimo modeliui, Hickas teigia, kad nė viena iš asmeniui (personae) arba neasmeniui (impersonae) suteikiamų savybių negali būti priskiriama Tikrovei.
„Skirtumas tarp tikrosios Tikrovės ir to, kaip ji suvokiama ir patiriama per mūsų žmogiškas religines koncepcijas reiškia, [...] kad mes negalime Tikrovei priskirti nei asmeninių, nei neasmeninių savybių. Todėl negalime pasakyti, ar Tikrovė yra viena ar jų daug, ar ji sąmoninga ar nesąmoninga, tikslinga ar netikslinga, substancija ar procesas, gėris ar blogis, meilė ar neapykanta. Nė vienas iš apibūdinančių terminų, kuris remiasi žmogiška patirtimi, negali būti tiesiogiai taikomas nepatirtai tikrovei, nes ji pranoksta žmogišką patirtį." [5]
Hickas laikosi vadinamosios „neišreiškiamumo tezės", pagal kurią nė viena iš sąvokų ar koncepcjų, kurias mes vartojame religiniame diskurse, negali būti taikoma Tikrovei.
Tačiau, atsižvelgdami į akivaizdžius įvairiose religijose apibūdinamos aukščiausiosios esybės skirtumus, kodėl turėtume teigti, kad ta viena Tikrovė yra bendras visų religijų pagrindas?Anot Hicko, „[...] manyti, kad ta pati galutinė Tikrovė atsispindi įvairiose pasaulio religijose per skirtingus jų dievų ir absoliutų sovokimus, leidžia tai, kad skirtingose religinėse tradicijose labai panašiai nusakoma žmogaus vidinė transformacija: išgelbėjimas, atpirkimas, nušvitimas, išmintis, atbudimas, išlaisvinimas ir pan. Šis panašumas aiškiai sugestionuoja tą patį žmogaus gelbstinčio perkeitimo šaltinį." [6]
Išgelbėjimo procesas, traktuojamas kaip žmogaus keitimasis vis mažiau koncentruojantis į save ir vis daugiau susitelkiant į Tikrovę", visose religijose yra beveik toks pat.
„Galbūt kai kurios religijos labiau negu kitos palengvina žmogaus išlaisvinimą /išganymą, tačiau mes negalime šito nustatyti. Galime tik konstatuoti, kad jos yra vienodai veiksmingos žmogaus transformacijos nuo savęs į Tikrovę procese - tai liudija šventųjų pavyzdžiai įvairiose religinėse tradicijose." [7]
Būdamas pliuralistu, Hickas vis dar save laiko krikščionimi, todėl savo modelyje numato vietą ir Jėzui. Tačiau jis akivaizdžiai atmeta tradicinį, ortodoksinį požiūrį į Jėzų kaip į tikrą Dievą ir tikrą žmogų - unikalų Dievo Įsikūnijimą. Hickas pateikia metaforišką Jėzaus įsikūnijimo ir Jo santykio su Dievu interpretaciją:
„Jėzus buvo persismelkęs Dievo sąmone ir jo gyvenimas tiesiog spinduliavo dievišku gyvenimu; todėl jo rankos galėjo gydyti ligonius ir „vargšai dvasia" Jo artume tarsi atgimdavo naujam gyvenimui [...] Taigi būdami arti Jėzaus, žmonės jausdavosi tarsi būdami arti Dievo - ne ta prasme, kad žmogus Jėzus pats buvo Dievas; jis tiesiog buvo absoliučiai susikoncentravęs į Dievą ir todėl aplinkiniams darė dievišką poveikį." [8] Anot Hicko, įsikūnijimas tėra tik „mitologinė idėja, kalbos figūra, poetinės išraiškos priemonė. Tai tik būdas nusakyti, kad Jėzus yra mūsų gyvas sąlytis su transcendentiniu Dievu. Jo artume mes jaučiames kaip Dievo artume."
[9] Jeigu taip, tai gal galėtų būti ir daugiau įsikūnijimo atvejų? Hickas atsako teigiamai: „Visiškai pagrįstai galime teigti, jog visos didžiosios religinės asmenybės savitai „įkūnijo" žmogiškojo gyvenimo idealą, kaip atsaką į vieną dieviškąją Tikrovę." [10]
Neabejotina, kad Hicko siūlomas požiūris į Jėzų ir į kitas religijas visiškai skiriasi nuo to, kurio šimtmečiais laikosi Bažnyčia. Tačiau sykiu akivaizdus ir didžiulis religinio pliuralizmo patrauklumas - visos didžiosios religijos gali būti laikomos lygiai teisingais ir veiksmingais būdais siekiant santykio su dieviškąja realybe. Taip galima išvengti religinių ginčų, nebereikalingas evangelizavimas ir atsivertimas; krikščionys gali tiesiog bendradarbiauti su kitų religijų išpažinėjais, palengvindami žmoniją varginančias problemas.
Tačiau svarbiausias yra ne religinio pliuralizmo patrauklumo klausimas, bet, ar religinis pliuralizmas yra geriausias būdas spręsti tarpreliginius santykius. Nepaisant kai kurių religinio pliuralizmo aspektų patrauklumo, šis požiūris yra kaip reikiant problematiškas. Bet iš pradžių aptarkime religijos ir religinių įsitikinimų koncepcijas.
[1] Peter Byrne, „It Is Not Reasonable to Believe That Only One Religion Is True," in Contemporary Debates in Philosophy of Religion (ed. Michael L. Peterson and Raymond J. Vanarragon; Oxford: Blackwell, 2003), 204 p.
[2] John Hick, A Christian Theology of Religions: The Rainbow of Faiths (Louisville: Westminster John Knox, 1995), 27 p.
[3] John Hick, The Fifth Dimension (Oxford: Oneworld, 1999), 77 p.
[4] John Hick, An Interpretation of Religion: Human Responses to the Transcendent (2d ed.; New Haven: Yale University Press, 2004), 8 p.
[5] Ten pat, 350 p.
[6] John Hick, A Christian Theology of Religions, 69 p.
[7] John Hick, Problems of Religious Pluralism (New York: St. Martin's, 1985), 86-87 p.
[8] John Hick, „Jesus and the World Religions," in The Myth of God Incarnate (ed. John Hick; Philadelphia: Westminster, 1977), 172 p. (emphasis in original).
[9] John Hick, God Has Many Names (Philadelphia: Westminster, 1980), 74 p.
[10] John Hick, The Metaphor of God Incarnate: Christology in a Pluralistic Age (Louisville: Westminster John Knox, 1993), 98 p.
Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems (I)
