Priedas

Tai jaučia normaliose šeimose augantys vaikai. Suaugę to neišgyvena, bet jiems šio jausmo trūksta. Kartą mačiau televizijos laidą, kurioje buvo kalbinamas didžiulį ir grėsmingai atrodantį vilkiką vairuojantis 50-metis. Jo klausė, kokio amžiaus jis norėtų būti, jei galėtų pasirinkti. Kurį laiką tvyrojo tyla. Apie ką jis galvojo? Ar jis svajojo apie 65 metus ir pensiją, kai galės savo milžiną vilkiką iškeisti į mažą žoliapjovę? O gal norėjo grįžti į jaunystę, kai jam buvo 18, ir pasirinkti kažką naujo, ką gyvenime praleido? Galiausiai jis pasisuko į žurnalistą ir atsakė, kad, jei tai būtų įmanoma, jis norėtų būti trejų. Trejų? Kodėl trejų? „Todėl, kad būdamas trejų tu neturi jokių atsakomybių", - atsakė vairuotojas.

Iš pradžių pagalvojau, jog vairuotojas tiesiog norėjo pasirodyti sąmojingas, bet dabar manau, kad jo žodžiai nuskambėjo ilgesingai. Jis žinojo, kad, jei vaikas auga normalioje šeimoje, jo naštos paprastai yra labai nedidelės. Gali eiti į lovą nesijaudindamas dėl ledais išteptų savo plaukų, nesvarstai, ar tvinkčiojimas tavo kojoje gali būti kokios egzotiškos ligos požymis. Nereikia pusę nakties svarstyti apie mokesčius, kuriuos paprašei grąžinti, manydamas, kad valstybės tarnautojui tai gali pasirodyti per daug kūrybinga. Ne, tu ramiai susirangai savo lovelėje mieguistai klausydamasis kažkur namuose murmančių suaugusiųjų. Galiausiai pradedi snausti ir viską užmiršęs užmiegi.

Taip elgiesi ne tik todėl, kad tikiesi ryte pabusti, bet ir todėl, kad miegi „po tėvų sparnais". Jei tėvai tavimi tinkamai rūpinasi, tu gali ramiai miegoti, žinodamas, kad didelis, stiprus ir patyręs žmogus tavimi rūpinasi ir yra už tave atsakingas.

Vaikai yra tikri, kad tėvai visą naktį nesudeda bluosto, vaikšto tikrindami duris ir langus, kambario temperatūrą ir be baimės vaiko plėšikus. Jie niekada nesiliauja budėję. Jei ant namų kristų koks šešėlis, kiltų audra ar pabustų demonai, - tėvai visa tai sutvarkys. Štai kodėl vaikai taip gerai miega. Jie yra šiltai apkamšyti ir saugūs.

Tikriausiai vaikai sunerimtų, sužinoję, kaip suaugusieji trokšta tokio saugumo jausmo. Suaugusieji taip pat nori jaustis apsaugoti, būti sušildyti, apkabinti. Kai kurie iš mūsų buvome išduoti, kiti paseno ir visiškai tuo nesidžiaugia...

Žmones išduoda, jie pasensta ar suserga. Yra žmonių, kurie labai nusivylę, kad jų gyvenimas pakrypo visai ne ta linkme, kaip jie tikėjosi, kitus pribloškė gydytojų nustatyta diagnozė. Dar kiti jaučiasi visiškai ignoruojami jiems brangių žmonių. Daug žmonių yra įsitempę kaip smuiko stygos.

Visiems šiems žmonėms psalmių autorius taria padrąsinimo žodį - tai viena didingiausių Rašto temų, - Dievas yra mūsų prieglobstis. Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą.

Įsivaizduokite erelį arba vištą - paukštį, kuris pajutęs pavojų virš vaikų išskleidžia savo sparnus. Vienas paukščių žinovas man sakė, kad toks elgesys tarp paukščių labai paplitęs. Jausdamas artėjantį plėšrūną ar krintančio iš viršaus daikto grėsmę, paukštis instinktyviai išskleidžia savo sparnus lyg skliautą ir jaunikliai skuba po jais pasislėpti. Tai instinktas, ir suaugęs paukštis gali išskleisti sparnus net ir tuomet, kai jauniklių šalia nėra.

Psalmės autorius, regėjęs šį nuostabų reginį, mąsto apie Dievą: Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Kai pradeda stūgauti vėjas, Dievas yra mūsų prieglobstis, Jo globojami mes esame saugūs, apsaugoti ir apginti - už mus atsakingas kažkas didelis, stiprus ir patyręs, tas, kuris niekada nesiliauja budėjęs.

Vienoje savo knygų pastorius Džonas Timeris pasakoja apie savo vaikystę Nyderlanduose Antrojo Pasaulinio karo pradžioje. Kai vokiečių būriai įsiveržė į Olandiją, niekas nežinojo, ko tikėtis. Antrąjį 1940 m. gegužės sekmadienį, kai Timerių šeima sėdėjo prie pietų stalo Harleme, pasigirdo klaikios sirenos ir vokiečių bombonešių zvimbimas. Žinoma, visi beprotiškai išsigando. „Visi į prieškambarį, - ištarė Džono tėvas, - sakoma, kad ten saugiausia vieta namuose". Prieškambaryje Džono tėvas pasiūlė: „Gal pasimelskime? Daugiau mes nieko negalime padaryti".

Džonas sako negalįs prisiminti visos tėvo maldos, bet puikiai pamena vieną frazę. Melsdamas ir prašydamas Dievo apsaugoti šeimą nuo Hitlerio oro pajėgų, ponas Timeris tarė: „O Dieve, tavo sparnų šešėlyje mes randame prieglobstį".

Dievas ištiesia virš mūsų savo sparnus. Tai paveikslas, kurį brangino visos žydų ir krikščionių kartos, nes jis padeda mums prisiminti vaikystėje patirtą saugumo jausmą arba atrasti šį jausmą pirmą kartą, jei vaikystę praleidome nuolat baimindamiesi. Tai paveikslas, suteikiantis stulbinamą paguodą, ir tik itin sustabarėjusio krikščionio tai gali nesujaudinti.

Tačiau vis dar neduoda ramybės įkyrus klausimas: kiek tikras yra globojančio Dievo paveikslas? Kiek saugūs mes esame tame lizde? Svarstau, ar 1940 metų gegužės antrąjį sekmadienį kitos olandų šeimos nemaldavo Dievo išskleisti sparnus virš jų namų ir ar vokiečių oro pajėgos nesulaužė šių sparnų ir nepavertė tų namų griuvėsiais?

Skaitydami 91 psalmę pradedame svarstyti. Ji siūlo visišką apsaugą: Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą <...>. Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną, nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras, nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.

Ar iš tiesų? Ar tikrai man nereikia bijoti visų šių dalykų? Ar galiu pavojingame rajone miegoti atvirais langais? Ar nebijosiu to, kas vyksta naktį? Kai mano vaikui pakyla temperatūra ir sumažėja baltųjų kraujo kūnelių, ar aš nebijosiu naktį atsėlinančios ligos? Ar paniręs į darbą AIDS klinikoje aš nebijosiu netekties, kuri ateina vidudienį? Ar tikrai? Ar tikrai įmanoma turėti tokį tikėjimą, kad galėtum tai pripažinti, net suvokiant, kad autorius vartojo poetines priemones ir viską pagražino?

Savo knygoje „Iš Beiruto į Jeruzalę" Thomas L. Friedmanas rašo apie metus, praleistus Viduriniuosiuose Rytuose. Civilinio karo metu gyvenant Beirute vargino baimė mirti, tapus atsitiktine auka. Ilgo nuotolio artilerijos sviediniai galėjo nukristi bet kur, o žmonėms, kurie juos leisdavo, tai visai nerūpėjo. Niekada nežinojai, ar mašina, pro kurią eini, nesprogs, o medžių lapai, sprogimo metu pakilę į orą, nenusileis švelniu lietučiu ant mirusių ir sužeistų. Aukų niekas neskaičiavo - policija buvo nepajėgi to padaryti...

Man nebaisios dienomis krintančios granatos. Bet ar galėtų taip pasakyti tikintysis Beirute?

Pripažinkime: tikėjimas apsaugą teikiančiais Dievo sparnais nepanaikina fizinio pavojaus ar poreikio jo saugotis. Mes negalime ignoruoti Beiruto turizmo konsultantų įspėjimų, kelionės metu šerti laukinius gyvūnus, šokti su motociklu virš eilės mašinų ir tikėti, kad Dievas mus apsaugos. Mes negalime rūkyti ir skelbti 91 psalmėje minimus pažadus, vildamiesi, kad būsime apsaugoti nuo plaučių vėžio. Taip besielgiantis žmogus yra kvailas tikintysis ir kvailas 91 psalmės skaitytojas.

Prisiminkime Evangelijoje pagal Matą užrašytą eilutę, kurią šėtonas citavo Jėzui, gundydamas ant šventyklos viršūnės. „Šok žemyn, - pasiūlė šėtonas ir pacitavo eilutę iš 91 psalmės: Dievas siųs savo angelus tavęs apsaugoti. Jėzus atsakė, kad neteisinga yra tikrinti Dievą. Dievo apsauga veikia tik tam tikrais atvejais, tam yra griežtų reikalavimų. Jėzus mokė mus, kad negalime elgtis kaip kvailiai ir tikėtis, kad Dievas mus išpirks. Taip, Dievas gali taip pasielgti - ir mes pamename laikus, kai elgėmės kaip kvailiai, bet Dievas mus išgelbėjo, - tačiau neturime manyti, kad taip bus visuomet.

Žinoma, kai kurie tikintieji labai kenčia ir kenčia ne dėl savo kvailumo. Įsivaizduokite, kad girtas vairuotojas atsitrenkia į jūsų šeimos automobilį, arba audros metu ant jūsų nukrinta sija. O kas, jei nusprendžiate aplankyti garsų miestą, o ten tuo metu prasideda neramumai? Arba įsivaizduokite, kad esate vidutinio amžiaus krikščionė ir, vieną birželį pasijutusi nekaip, apsilankote pas šeimos gydytoją. Jis skiria jums tyrimus ir apsilankymą pas specialistą. Kai grįžtate pas savo šeimos gydytoją, jis jums pasako: „Apgailestauju, bet turiu jums pranešti, kad jums reikia paskubėti atlikti tai, ką esate suplanavusi". Gydytojas dar daug kalba apie tyrimus ir gydymą, apie galimybes jaustis kiek geriau, ir nors viskas skamba geranoriškai, bet jūs to jau negirdite... Jūs galvojate tik apie tai, kad jums 46-eri, ir jūs turbūt mirsite prieš mirštant jūsų tėvams ir prieš susituokiant jūsų vaikams.

Kas nutiko, kur dingo Dievo sparnai? Ar būnant po šiais sparnais įmanoma susirgti vėžiu? Kaip paaiškinti iš artimo žmogaus patirtą prievartą? Ką galvoti, jei tave sužeidė bejausmis paauglys Niujorko metro arba vieną vasarą staiga supranti, kad septyniolikmetis sūnus tapo tai visiškai svetimas ir viskas jūsų šeimoje griūna į šipulius?

Kur yra tie sparnai?

Kaip kartą atkreipė dėmesį C. S. Lewisas, mus labiausiai neramina ne faktas, kad tikintieji kenčia vienodai su visais kitais. Jei Dievo vaikai visada būtų apsaugoti nuo potvynių, kaip Nojus ir jo šeima, jei kiekvieną kartą į krikščionį nukreiptas pistoletas pavirstų saliami dešra, jei būtume garantuoti, kad mes nesusidursime su neapykanta, ligomis, teroristais, tada mums nereikėtų jaudintis dėl bažnyčios augimo - mūsų bažnyčios būtų pilnos žmonių, kuriuos patrauktų antraeiliai dalykai. Tokiems žmonės reikia saugumo agento, o ne bažnyčios. Saugumui užtikrinti jiems reikalingas Colinas Powellas, o ne Dievas.

Mes jau turime žmonių, kurie tampa krikščionimis, nes nori praturtėti ir tapti laimingi. Kas įvyktų su žmonių sąžine, jei žmogus tapęs tikinčiuoju iš tiesų būtų apsaugotas nuo skurdo, nelaimingų atsitikimų ir nuodėmės pasekmių?

Mus neramina ne tai, kad mes turime prisiimti dalį kančių šiame pasaulyje. Juk mūsų patirtis ir Šventasis Raštas moko, kad mes turime tikėtis sunkumų. Mus neramina tai, kad 91 psalmė moko mus nesijaudinti, moko nurimti. Joje sakoma: Tūkstančiai kris tavo pašonėje, dešimtys tūkstančių tavo dešinėje, bet tavęs tai nepalies. Tai skamba per gerai, kad būtų tiesa. Tačiau psalmės autorius sako: Nes tu padarei Viešpatį savo prieglobsčiu. <...> joks blogis nepriartės prie tavęs. Būtent šis teiginys mus ir neramina. Ką pasakysime apie Paulių? O apie Steponą? Ką pasakysime apie Viešpatį? Jis norėjo surinkti Jeruzalės gyventojus kaip višta po sparnais surenka savo viščiukus, tačiau tie žmonės išvedė jį už miesto ir prikalė Jo „sparnus" vinimis prie lentų.

Apie ką tada kalbama 91 psalmėje? Ką šis nepaprastas pažadas reiškia mums?

91 psalmė atskleidžia vieną, pačią mieliausią ir brangiausią, bet tik vieną tikėjimo nuotaiką. Tai džiugus pasitikėjimas Dievo teikiamu prieglobsčiu. Gali būti, kad psalmės autorius buvo Dievo apsaugotas pavojingoje situacijoje ir jis tai švenčia.

Kitomis dienomis ir kitomis aplinkybėmis, tamsesniais gyvenimo etapais, autorius galėjo šauktis Dievo nusiminęs ir apleistas. Pamenate, kai Viešpats buvo nukryžiuotas, Jis šaukėsi Dievo: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Tardamas tai su nuostaba, gal net ir su kaltinimu, Jėzus citavo 22 psalmę. Nusivylimas ir nuostaba Dievo prieglobstyje - tai taip pat natūralu ir bibliška.

91 psalmė atskleidžia mums tik dalį paveikslo, tik vieną tikėjimo formą. Su tylia nuostaba autorius liudija, kad po Dievo sparnais gerų dalykų nutinka ir blogiems žmonėms. Jei norime pamatyti visą paveikslą, reikia dar vienos ar dviejų psalmių, - tada paaiškėja, kad po tais pačiais sparnais blogų dalykų nutinka ir geriems žmonėms.

91 psalmėje sakoma, kad mums nenutiks nieko blogo. Manau, jog tai, ką išsiaiškinome apie poetinę kalbą ir prisiminę kitus Šventojo Rašto liudijimus, padeda suvokti, kad mes apsaugoti nuo blogio, kuris gali turėti poveikį amžinybei.

Mes žinome, kad galime pasitikėti Dievu visa savo širdimi, bet mūsų širdis visgi gali būti sudaužyta dėl vaiko netekties, sutuoktinio išdavystės ar mirtinos ligos. Mes žinome, kad tai tiesa, ir visi bažnyčioje tai žino. Tačiau daugybė kartų sužeistų šventųjų žino ir ką kita, ir tai yra tikėjimo paslaptis: tamsoje mes jaučiame ranką ant peties, girdime balsą, kuris kviečia mus vardu, ir jaučiamės užtikrinti, kad niekas niekada neatskirs mūsų nuo Dievo meilės - nei šiame gyvenime, nei tame, kuris mūsų dar laukia. Mes galime būti išsigandę ir sukrėsti, bet, kaip sako Lewis Smedes, galiausiai suprantame, kad nors viskas, atrodo, yra blogai, viskas iš tiesų yra gerai.

Mes kaip jaunikliai, skubantys po tėvų sparnais. Blogio jėgos kaip įmanydamos daužo tuos sparnus piktojo šakėmis, per audrą krentančiais lapais, negailestingu lietumi... Piktajam baigus savo darbą, sparnai lieka kruvini, sulaužyti, kreivi. Tiesą pasakius, kilus tokiai sumaiščiai aplamdomi ir mūsų šonai, bet mums vis tiek viskas gerai, nes sparnai vis tiek visada išskleisti. Jie išskleisti, kad būtų sužeisti dėl mūsų nusižengimų ir sužaloti už mūsų blogybes.

Kai plunksnos nustoja skraidyti, mes išlendame iš užuovėjos ir pamatome, kad tai - vienintelė vieta, kurioje tikrai buvo saugu. Taip, į mus trankėsi, mes buvome sužeisti, kartais net labai smarkiai, bet kitu atveju, jei būtume pasitraukę iš Dievo prieglobsčio, mes būtume mirę. Jei nebūtume likę po šiais sparnais, niekada nebūtume jautę kūno virpulio ir aimanos To, kuris myli mus taip, kad Jo sparnai visuomet išskleisti, nesvarbu, kas į juos kėsintųsi. Jis saugo mus nuo blogio dabar ir gyvenime, kuris dar bus, kuriame Dievui bus saugu išskleisti savo sparnus.

Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Tai tiesa, ir mes visa širdimi, visu protu turime tuo tikėti.


Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė