Jėzus apie Senojo Testamento Raštus pasakė: (jie)liudija apie mane (Jn 5, 39). Panagrinėkime, ką apie Kristų ir Jo kentėjimus liudija Jobo knyga.
1. Pats teisiausias žmogus žemėje kentėjo labiausiai iš visų. Tai tiesa ir apie Jobą, ir apie Jėzų. Jobas yra kentėjimų pavyzdys Senajame Testamente, o Jėzus - Naujajame. Jobo kentėjimai pranašauja apie Mesiją, kad Dievo nekaltasis neapsakomai kentės dėl mūsų.
2. Jobas nepadarė nieko bloga, kad nusipelnytų kentėjimų. Nepadarė ir Jėzus. Kai žmogus, nepadaręs nieko blogo, kenčia, mes linkę žiūrėti į jo kančią ir šaukti: „Tai neteisinga!" Iš vienos pusės, tai tiesa. Jei kentėjimus vertiname kaip bausmę už nuodėmę, tai kančia visiškai nepelnyta, jei žmonės nenusidėjo.
Todėl ir apie Kristų pasakyta: Jis buvo paimtas iš <...> teismo (Iz 53, 8). Jėzaus nukryžiavimas nebuvo teismas už Jo nuodėmes.
Dabar pažvelkite, kas sakoma apie Jobą: Viešpats klausė šėtono: ‘Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau (Job 2, 3). Dievas liudija, kad Jobas kentėjo be jokios priežasties. Tai buvo nepelnyti kentėjimai.
Nors kartais atrodo, kad kančia yra neteisinga, vis dėlto Dievo teisingumas bekompromisiškas. Kai šventasis kenčia nepelnytai, Dievo teisingumas randa būdą, kaip tą kančią paversti išganymu, ir tai, kas turėjo baigtis blogu, pakeisti geru.
3. Taip smarkiai Jobas kentėjo dėl to, jog žmonės, kad ir kur būtų, galėtų su juo susitapatinti. Niekada nebuvau sutikęs šventojo, kuris būtų sakęs: „Jobo kentėjimai buvo niekis, palyginus su tuo, ką teko pakelti man". Ne, faktiškai kiekvienas jaučia, kad Jobas kentėjo kur kas daugiau už juos. Štai čia ir slypi Jobo apaštališko pavyzdžio jėga, nes kiekvienas kenčiantysis gali su juo susitapatinti, atrasdamas viltį, padrąsinimą ir tikėjimą Dievo malone. Šia prasme Jobo kančia buvo atperkanti.
Lygiai taip pat niekas negali žiūrėti į kryžių ir sakyti: „Jėzus nepažino skausmo. Jam neskaudėjo taip kaip man. Tai neprilygsta mano kančiai". Niekas negali taip kalbėti. Praktiškai kiekvienas šios planetos gyventojas, žvelgdamas į Jėzaus kentėjimus, gali suvokti, kad Jis kentėjo daug daugiau, negu mes kada nors esame kentėję. Niekas nesupranta skausmo geriau už Jėzų. Jis nugrimzdo į pačias žmogiškosios kančios gelmes, kad dabar galėtų pakelti į šlovės aukštumas patį silpniausią žmogų.
Niekas nėra kentėjęs labiau už Jobą ar Jėzų, todėl jie yra pavyzdžiai visai žmonių giminei. Svariausią balsą turi ne tie, kurie nepaliesti ar nenukentėję, bet tie, kurie patyrė žmonių, pas kuriuos yra siųsti, skausmą. Savo tarnams Dievas leis išgyventi skausmą, kad jie būtų patepti kalbėti kenčiantiems. <...>
Jėzus galėjo atsisakyti ir nepatirti skausmingų mūsų nuodėmių padarinių, bet Jis pasirinko susitapatinti su nuodėmingos žmonijos kančia. Čia slypi Evangelijos jėga.
Apaštalas Paulius rašė: Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno - bažnyčios (Kol 1, 24). Savo skausme jis rado tikslą, - tai buvo daugiau negu vargas, tai išlaikė jį nuolankų, priklausomą ir tyrą. Paulius suvokė, kad tie kentėjimai buvo Kristaus kūno naudai. Jo silpnumas atnešė kitiems gyvenimą, dovanojo drąsą atkakliai eiti į priekį. Tokiu būdu galingas apaštalas tapo svarbus mažiausiajam ir silpniausiajam iš šventųjų. Kaip ir Jobo, tokie kentėjimai yra išganingi.
4. Jobo kančios buvo Dievo valia. Išmėgindamas Jobą Dievas turėjo labai svarbų tikslą. Jobo kentėjimai buvo Dievo, o ne šėtono, sumanymas. Tai įrodo faktas, kad Dievas paminėjo Jobo vardą šėtonui, o ne atvirkščiai. Kovą pradėjo Dievas. Jis turėjo planą, kaip Jobo kančias paversti dideliais palaiminimais.
Taip pat ir Jėzaus kančios buvo Dievo valia. Izaijo knygoje užrašytas stulbinamas pareiškimas: Bet Viešpats panorėjo jį sumušti (Iz 53, 10). Kristaus kentėjimai Dievui patiko ne dėl skausmo, bet dėl ateisiančios šlovės.
Jobas patyrė tai, ką Šventasis Raštas vadina bendravimu Kristaus kentėjimuose (Fil 3, 10). Ką reiškia bendrauti Kristaus kentejimuose? Ne visi išmėginimai yra bendravimas Kristaus kentėjimuose (būna ir beprasmė kančia). Nuodugniai išnagrinėjęs šį klausimą, aš radau tokį atsakymą: bendrauti Kristaus kentėjimuose - tai kentėti pagal Dievo valią (1 Pt 4, 19). Kai Dievas nori, kad mes tam tikru būdu ir tam tikru laiku kentėtume, Jis visuomet turi išganingą tikslą. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad bažnyčia, iki sugrįš Kristus, turi pripildyti tam tikrą kentėjimų saiką (Apr 6, 11). Kristaus nuotakos ašaros laisto paskutiniųjų laikų derliaus dirvą.<...>
5. Kentėjimai buvo Dievo skirtas kelias Jobui, kuriuo eidamas jis pasiekė didesnį paveldėjimą. Kentėjimai buvo vienintelis būdas, kaip Jobas galėjo paveldėti savo palikimą. Jis liko ištikimas išmėginimuose ir galiausiai gavo tai, kas buvo pažadėta (Hbr 6, 15). Jis gavo dvigubą palaiminimų dalį ir buvo labai pagerbtas Dievo išpirkimo planuose.
Jėzaus kelias į išaukštinimą taip pat buvo kančia. Velnias gundė Jėzų, siūlydamas Jam pasaulio tautų šlovę išvengiant kryžiaus agonijos (Mt 4, 8-9). Bet Jėzus atsisakė lengvesnio kelio ir ryžtingai žengė kryžiaus link. <...> Todėl Dievas jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, jog Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 9-11). Dabar Viešpaties Jėzaus Kristaus laukė mums nesuvokiama šlovė, nes Jis kančiai pasakė „taip".
Savo numylėtiniams Dievas leidžia patirti kentėjimus, - tai labai svarbus principas. Tiems, kurie pašaukti didesnei šlovei, paskirtos ir didesnės kančios (Apd 9, 15-16).
Kristus, kaip ir Jobas, kentėdamas tapo pajuoka, kad savo kentėjimų gėdos dėka galėtų viešai pažeminti tamsos jėgas (Kol 2, 15).
6. Jobas klausė „kodėl?"
Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta? Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse: Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus (Job 7, 20-21). Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji' (Job 10, 2). Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu? (Job 13, 24).
Savo skausmo apogėjuje Jobas troško žinoti „kodėl?" Jėzus taip pat klausė „kodėl?": O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: `Eli, Eli, lema sabachtani?', tai reiškia: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!' (Mt 27, 46).
Nepriekaištauk kenčiančiam šventajam, kai jis taip klausia. Viešpats tikslingai siekia, kad mes suprastume „kodėl?", bet būna laikas, kai visgi nieko nesuprantame. Šventasis Raštas ragina mus teirautis Jo šventykloje (Ps 27, 4). Yra svarbu, kaip klausti „kodėl?". Klausti turi Jo šventykloje. Jei turi tokių klausimų, klausk tiesiogiai Jo paties.
7. Sunkiausią valandą Jobą paliko draugai. Didžiausių išbandymų metu tai, atrodo, įprastas dalykas. Taip atsitiko Jobui, taip atsitiko Jėzui, taip nutinka ir šiandien. Tai svarbi proceso dalis, kai Dievas formuoja žmogaus charakterį, keisdamas jo vynmaišį ir ruošdamas didesniems dalykams.
Tam tikra prasme Jobo žmona buvo panaši į mokinius. Kaip Jobo žmona buvo artimiausias jo širdžiai žmogus, taip ir mokiniai buvo artimiausi Jėzui. Jobą paliko jo mylima žmona, o Jėzų pabučiuodamas išdavė mokinys.
8. Jobas kentėjo dėl trijų dalykų: Dievo apleidimo, šėtono puolimo ir žmonių paniekos.
Jėzus kentėjo dėl tų pačių trijų priežasčių. Abu, ir Jobas, ir Jėzus, jautėsi taip, lyg visas dangus, pragaras ir žemė būtų sukilę prieš juos.<...>
Savo laiku Dievas Jobą visiškai išteisino, nuplaudamas jo gėdą ir priversdamas jo pažįstamus jį gerbti. Kristus dar nėra visiškai išteisintas žmonių akyse. Jis vis dar turi pakelti netikinčiųjų priekaištus. Kaip Dievas išteisino Jobą, taip išteisins ir Kristų, panaikindamas pagrindą bet kokiems priekaištams. Išteisinti savo mylimą Sūnų Jėzų viso dangaus, žemės ir pragaro akivaizdoje bus svarbiausia Tėvo pareiga paskutinėmis dienomis. Tuomet šlovė, dovanota nuostabiam Dievo Sūnui, apsireikš visa savo didybe. Šito verta laukti!
9. Jobas buvo neteisingai apkaltintas.
Savo baigiamojoje tiradoje prieš Jobą Elifazas pažeria krūvą kaltinimų (Job 22, 6-10), tačiau nė vienas iš šių kaltinimų nėra teisingas! 29-31 skyriuose Jobas atsako į kiekvieną iš jų, bet Elifazas, pažindamas Jobą, tikrai turėjo žinoti, kad tokie kaltinimai nepagrįsti. Jis laužia kaltinimus iš piršto, vildamasis, jog atsitiktinai pataikys.
Taip žmonės elgėsi ir su Jėzumi, svaidydami į Jį kaltinimus kaip spragintus kukurūzus ir tikėdamiesi, kad bent vienas jų priekaištas pateisins nukryžiavimą.
10. Jobas buvo raginamas, kad išsigelbėtų pats.
Trys Jobo draugai skatino jį išsigelbėti. Jie sakė: „Jei atgailausi už nuodėmę, Dievas atleis ir išgydys tave. Viskas pasibaigs, ir tu keliausi pirmyn. Atgailauk, išsigelbėk nuo kitų artėjančių nelaimių!"
Šiuo atžvilgiu Jobo draugai atitinka tris žmonių kategorijas, kurios šaipėsi iš Jėzaus ir ragino Jį išsigelbėti: žydai(Mt 27, 39-42); pagonys (romėnai) (Lk 23, 36-37); plėšikai (Lk 23, 39).
Šiuo atveju Jobas ir Jėzus labai skiriasi - Jėzus turėjo jėgą išsigelbėti, o Jobas - ne. Jokia atgaila negalėjo išgelbėti Jobo. Jobas tegalėjo laukti Dievo bei pasitikėti Juo. Ir to pakako.
11. Jobas buvo „prikeltas" iš savo kančių, kad tarnautų užtardamas savo draugus.
Kaip ir Jėzus. Jis prisikėlė iš numirusiųjų kaip mūsų užtarėjas: Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų (Hbr 7, 25).
Taip pat ir Jobas buvo prikeltas paskutiniajame knygos skyriuje, kad užtartų net tuos, kurie didino jo sielvartą nelaimės metu (Job 42, 7-10).
Ištvėręs išmėginimus Jobas įgavo didesnę valdžią maldoje ir pasiekė aukštesnį lygį - matė, kaip atsakomos jo maldos.
Taip pat matome, kad ir kaip Jobo draugai buvo atitolę nuo jo nelaimės metu, dėl Jobo maldų priešininkai vėl tapo draugais. Tą patį Jėzus atliko dėl mūsų! Mes, buvę Jo nekenčiantys priešai, dabar dėl Jėzaus užtarimo tapome Jo draugais.
Jobas patyrė išmėginimus ne vien tam, kad paprasčiausiai naujai atsidavęs užtartų, tačiau jis įgijo ir naują tapatybę. Užtarimas nebuvo tik kažkas, ką jis darė, tai tapo neatsiejama jo dalimi. Taip pat ir Jėzus kentėjo, kad galėtų mus užtarti.
Iš kn. Skausmas, sugniuždymas ir išaukštinimas
Bleikas „Jobas“. Detalė.
