Man dažnai sunku juos gerbti, nes jie gyvena, kaip ir dauguma pasauliečių, tik dėl savęs. Ką daryti, kad tie pagarbos likučiai „neišgaruotų“?
Nedas
Žmonių santykiuose galėtume atrasti ne vieną moralinį principą, kurie yra bendri visiems: visų tautų, visų civilizacijų, visų kalbų, kultūrų ir net religijų žmonėms. Nepasisavinti svetimo nuosavybės (nevogti), neliesti svetimo žmonos (nesvetimauti), kalbėti tiesą (nemeluoti), gerbti savo gimdytojus ir dar keletas kitų principų yra ir buvo laikoma žmogiškumo norma. Ir atvirkščiai, sąmoningas šių vertybių ignoravimas, laužymas anksčiau ar vėliau susilaukdavo pasmerkimo ir teisingo teismo ne tik iš žmonių, bet ir iš Dievo.
Manyčiau, jog tai, ką Dievas per sąžinę visais laikais bylojo visiems žmonėms, buvo patvirtinta ir įtvirtinta per Jo tarną Mozę dešimtyje Dievo įsakymų kaip tinkama ir priimtina Jo valia. Tačiau mums šiandien dera atminti Naujosios Sandoros tarnų pamokymą, jog Įstatymas buvo duotas ne tam, kad pasirodytume verti prieš Dievą, bet, kad per jį (Įstatymą) pamatytume savo nuodėmingumą, silpnumą - negebėjimą jį išpildyti (juk dieviškas atlygis už vieno įsakymo sulaužymą bent vieną kartą - mirtis).
Ką tuo noriu pasakyti? Tai, jog laikydamiesi dešimties Dievo įsakymų nenuraminsime savo širdies Jo akivaizdoje (man atrodo, jog Jūsų klausime girdžiu širdies nerimo šiuo klausimu atgarsius), juolab, kad jei bent kartą suklydote ir nepagarbiai pasielgėte su savo tėvais, tai, anot Įstatymo (jei ir toliau ruošiatės laikytis jo, kaip jus gelbstinčio, t. y. suteikiančio teisumą Dievo akivaizdoje), Jūsų laukia pasmerkimas ir mirtis.
Ką tuomet daryti? Reikia žvelgti į Didįjį meilės įstatymą - įsakymą, kurį vykdydamas kiekvienas žmogus išpildo Dievo (senąjį) Įstatymą, kaip ir moko apaštalas: kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk“ ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro bloga artimui. Todėl meilė - įstatymo išpildymas (Rom 13, 8-10).
Todėl atsakymas į Jūsų, Nedai, klausimą, ką daryti, kad „neišgaruotų“ pagarbos Jūsų tėvams likučiai būtų toks: paprasčiausiai mylėkite savo tėvus. Tai meilei, kuria gyventi mus šaukia Dievas, visiškai nesvarbu, ar mano artimas (šiuo atveju - tėvai) yra tikintis, ar ne (gydydamas mūsų sielas, Jėzus nurodo mylėti net savo priešus). Juk mums įsakyta mylėti ta meile, kurią mums parodė Dievas: Jis juk paaukojo savo Sūnų už mus, nors buvome to neverti (tą mums „įrodo“ Įstatymas).
Suprantama, tos meilės išraiškos skirtingose situacijose, skirtingu laiku gali stipriai skirtis. Tai jau būtų kitas, nemažai apmąstymų, Dievo žodžio pažinimo bei maldų reikalaujantis klausimas (tęsiant Jūsų užduotąjį). Ir jeigu Jums iškyla neaiškumų tam tikruose santykių su tėvais epizoduose, ieškant Dievo požiūrio ir valios konkrečiose situacijose norėčiau patarti kreiptis ir į savo ganytoją (pastorių, kunigą ar vyresnįjį).
Mylėkite, Nedai, savo tėvus meile, kuri visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 7), ir Jūs išpildysite Dievo valią, patiksite Jam... ir įvykdysite Jo įsakymą gerbti tėvus.
Pagarbiai,
pastorius Romanas Semaška
