Kai 1988 metais šis sprendimas buvo priimtas Lambeto konferencijoje, pirmoje anglikonų bažnyčios darbotvarkės vietoje atsidūrė evangelizacija, ir mums visiems teko susimąstyti, ką žinome ir kuo tikime apie Evangelijos skelbimą. Visa anglikonų bendruomenė pasijuto esanti atsakinga (ko labai dažnai vengdavo) ir pašaukta liudyti Jėzų Kristų. Kitos denominacijos dešimtąjį dešimtmetį taip pat sutelkė jėgas į Evangelijos skelbimą ir išsikėlė tikslus 2000 metams.
Pagal anglikonų arkivyskupų rekomenduotą apibrėžimą, skelbti Evangeliją - tai „žodžiu ir darbu parodyti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus meilę Šventosios Dvasios jėga, kad žmonės atgailautų, patikėtų ir priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją ir paklusniai tarnautų Jam kaip Viešpačiui Jo bažnyčioje".
Evangelijos skelbimas toli gražu nėra svetimas anglikonybės etosui. Pavyzdžiui, antrojoje pamokslų knygoje, kurios didžiąją dalį parašė Salisburio vyskupas Johnas Jewelas ir kuri buvo išleista 1571 metais, perspėjama: „Jei koks nors žmogus yra nekalbus krikščionis, atvirai neišpažįstantis savo tikėjimo, bet besislapstantis ir raudonuojantis iš baimės dėl artėjančių pavojų, jis suteikia žmonėms progą pelnytai ir švaria sąžine abejoti, ar turįs savy Šventosios Dvasios malonę, nes jo liežuvis yra surištas ir neprataria nė žodžio".
Įvairūs Evangelijos skelbimo būdai
Suprantama, Evangeliją galima skelbti įvairiai. Nepriekaištingi asmeninės evangelizacijos pavyzdžiai siekia laikus, kai Jėzus samarietei prie Jokūbo šulinio pasiūlė gyvojo vandens [2] ir kai Pilypas įsėdęs į etiopo karietą paskelbė jam Gerąją naujieną apie Jėzų [1]. Ir šiais laikais pasitaikius progai mūsų pareiga yra nuolankia dvasia dalintis apie Kristų su Jo dar nepažįstančiais giminėmis, draugais, kaimynais ar bendradarbiais.
Masinę evangelizaciją (kai evangelistas pamokslauja minioms) Dievas taip pat laimino daugelį amžių. Keli neseniai apsigėdinę amerikiečiai televizijos evangelistai šio fakto nepaneigs. Pats Jėzus Galilėjoje minioms skelbė gerąją karalystės naujieną, apaštalas Paulius - pagonims Listroje [3] ir filosofams Atėnuose [4], o Wesleys ir Whitefieldas - minioms Britanijoje ir Amerikoje aštuonioliktame amžiuje. Talentingi įvairių tautybių evangelistai ir šiais laikais veiksmingai pamokslauja didelėms minioms, nors supranta, kad tarnavimo sėkmė priklauso nuo glaudaus bažnyčių ir krikščionių bendradarbiavimo. Visame pasaulyje yra dvasininkų ir pamokslininkų, kurie atsakingai pamokslauja nepamiršdami, jog į susirinkimą dažnai ateina nekrikščionių ir formalių krikščionių, kuriems reikia išgirsti Evangeliją.
Vis dėlto galime teigti, jog vietinės bažnyčios evangelizacija - pats įprasčiausias, natūraliausias ir veiksmingiausias būdas skelbti Evangeliją šiais laikais. Aš jį rekomenduoju dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
Pirma, argumentas iš Rašto. Anot Petro, bažnyčia yra ir „karališkoji kunigystė", aukojanti Dievui dvasines aukas (tai yra garbinanti Jį), ir „šventoji tauta", skelbianti Dievo šlovę (tai yra liudijanti Jį) [5]. Visuotinei bažnyčiai patikėta atsakomybė pavedama kiekvienai vietinei bažnyčiai. Dievas šaukia kiekvieną krikščionių kongregaciją būti garbinančia, liudijančia bendruomene. Nevykdant vienos pareigos, neįmanoma vykdyti ir kitos. Jei iš tiesų garbiname Dievą pripažindami, kad Jis visuomet to vertas, jaučiamės pastūmėti paskelbti Jį kitiems, kad ir jie galėtų Jį garbinti. Tarsi nesibaigiantis ratas iš garbinimo kyla liudijimas, o iš liudijimo - garbinimas.
Puikų vietinės bažnyčios evangelizmo pavyzdį parodė tesalonikiečiai. Pirmojo laiško tesalonikiečiams pradžioje Paulius parodo pažymėtiną seką: „Mūsų Evangelija atėjo pas jus <...>. Jūs priėmėte žinią <...> iš jūsų Viešpaties žodis nuskambėjo" [6]. Vietinė bažnyčia tarsi rezonatorius atmuša ir sustiprina priimtas vibracijas arba tarsi ryšių palydovas priima, o po to transliuoja žinią. Kiekviena, Evangeliją išgirdusi, bažnyčia privalo ją perduoti kitiems. Tokį pagrindinį Evangelijos skelbimo principą nustatė Dievas. Jei visos bažnyčios būtų buvę ištikimos, jau seniai Evangelija būtų paskelbta visam pasauliui.
Antra, strateginis argumentas. Kiekviena vietinė bažnyčia yra įsikūrusi tam tikroje vietovėje, todėl pirmutinis misijų laukas turi būti joje gyvenantys žmonės. Kongregacijos yra įkurtos strategiškai, kad pasiektų aplinkinius žmones.
Visos politinės partijos mums baisiai pavydėtų užimamos pozicijos ir turimo personalo. Daugelyje šalių bažnyčios turi pakankamai išteklių skleisti Evangeliją po visą šalį.
Šitaip pagal biblinę teologiją ir praktinės strategijos sumetimais vietinė bažnyčia tampa pagrindiniu Evangelijos skelbėju.
Tačiau, idant atliktų Dievo paskirtą vaidmenį, vietinė bažnyčia pirmiausia turi įvykdyti keturias sąlygas: suprasti save (bažnyčios teologija), organizuotis (bažnyčios struktūra), išreikšti save (bažnyčios žinia) ir būti savimi (bažnyčios gyvenimas).
Bažnyčia turi suprasti save
Bažnyčios teologija
Neatsiprašinėsiu, kad pradedu nuo teologijos. Daugelis bažnyčių yra pasiligojusios, nes susikūrė klaidingą savo įvaizdį. Jos nesupranta, nei kas jos yra (tapatybė), nei kam yra pašauktos (pašaukimas). Visi žinome, kaip psichologiškai svarbu turėti teisingą savęs įvaizdį, o kas tinka žmonėms, tas pats tinka ir bažnyčioms.
Šiais laikais vyrauja bent du klaidingi bažnyčios įvaizdžiai.
Pirmas klaidingas įvaizdis: bažnyčia - religinis klubas (arba intravertiška krikščionybė). Pagal šį požiūrį, vietinė bažnyčia kažkuo panaši į vietinį golfo klubą, tik narius siejantis interesas yra ne golfas, o Dievas. Jie save laiko religingais žmonėmis, kuriems patinka drauge vykdyti religinę veiklą. Jie aukoja pinigus ir mano, kad taip įgyja tam tikrų privilegijų. Iš tikrųjų jiems labiausiai rūpi klubo nario prestižas ir teikiama nauda. Jie akivaizdžiai užmiršo - arba niekada nežinojo - arkivyskupui Williamui Temple'ui priskiriamo įžvalgaus aforizmo, kad „bažnyčia yra vienintelė draugija pasaulyje, egzistuojanti ne savo narių naudai". Tuo tarpu jie yra visiški intravertai, tarsi įaugę kojų pirštų nagai. Žinoma, W. Temple'as šiek tiek persūdė, nes bažnyčios nariai yra atsakingi vienas už kitą, - daug Biblijos vietų kalba apie atsakomybę „vienas kitam" („mylėkite vieni kitus", „raginkite vieni kitus", „nešiokite vieni kitų naštas" ir t. t.) - vis dėlto pagrindinė mūsų pareiga - Dievo garbinimas ir misija pasaulyje.
Kitas kraštutinumas - pasaulietiška misija (arba krikščionybė be religijos). Septintąjį dešimtmetį kai kurie krikščionių mąstytojai pagrįstai įpyko dėl ekleziastiško bažnyčios egocentriškumo. Jiems atrodė, kad bažnyčia yra taip nepataisomai įnikusi į savo pačios reikaliukus, jog nusprendė ją palikti. Dieviško tarnavimo areną bažnyčią jie iškeitė į pasaulietinį miestą. Kaip patys sakydavo, jų nebedomina „garbinimo tarnavimai", juos domina vien „garbinimo tarnavimas". Jie mėgino sukurti „krikščionybę be religijos", garbinimą interpretuodami kaip misiją, meilę Dievui - kaip meilę artimui, o maldą Dievui kaip susitikimą su žmonėmis.
Kaip vertinti šį judėjimą praėjus trisdešimčiai metų? Be abejo, turime sutikti, kad jie teisėtai bjaurėjosi savanaudiška religija. Kadangi tai pasišlykštėjimas Dievui, ji turi kelti pasibjaurėjimą ir mums. Tačiau „krikščionybės be religijos" koncepcija - perdėta reakcija. Mes neturime teisės garbinimo painioti su misija, nors (kaip matėme) vieno nebūna be kito. Garbinime visada bus dalelė misijos, o misijoje - dalelė garbinimo, tačiau šie žodžiai nėra sinonimai.
Egzistuoja trečia bažnyčios samprata, apimanti tai, kuo abu klaidingi įvaizdžiai yra teisingi, ir pripažįstanti, kad mūsų pareiga - ir garbinti Dievą, ir tarnauti pasauliui. Tokia yra dviguba bažnyčios tapatybė (arba įsikūnijimo krikščionybė). Sakydamas „dviguba tapatybė" turiu omenyje, kad bažnyčia - tai žmonės, kurie yra pašaukti iš pasaulio, kad garbintų Dievą, ir siunčiami į pasaulį, kad liudytų ir tarnautų. Tai klasikiniai bažnyčios „požymiai". Pirmasis reiškia, kad bažnyčia yra „šventa" - pašaukta priklausyti Dievui ir Jį garbinti. Antrasis reiškia, kad bažnyčia yra „apaštališka" - pasiųsta į pasaulį su misija. Arba galime sakyti, kad bažnyčią Dievas vienu metu šaukia būti „šventa" (atsiskirti nuo pasaulio) ir „pasaulietine" (ne absorbuojančia pasaulio vertybes ir standartus, bet tokia, kuri pasineria į pasaulio gyvenimą, o ne išsižada jo). Dvigubą bažnyčios tapatybę puikiai įvardijo dr. Alecas Vidleris, kalbėdamas apie jos „šventą pasaulietiškumą" [7].
Niekas neatskleidė „švento pasaulietiškumo" reikšmės geriau už patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jo įsikūnijimas - puikus „švento pasaulietiškumo" įrodymas. Viena vertus, Jis atėjo pas mus į mūsų pasaulį ir prisiėmė mūsų žmogiškumą. Jis tapo silpnas kaip ir mes ir atsivėrė mūsų pagundymams. Jis broliavosi su paprastais žmonėmis, o jie noriai būrėsi aplink Jį. Jis visus priimdavo, nieko nevengdavo. Jis susitapatino su mūsų liūdesiu, nuodėmėmis ir mirtimi. Kita vertus, laisvai bendraudamas su tokiais žmonėmis, kaip mes, Jis niekada nepaaukojo ir nė akimirkai nesukompromitavo savo unikalios tapatybės. Jis buvo tobulas „šventas pasaulietiškumas".
Ir dabar Jis siunčia mus į pasaulį, kaip ir pats buvo siųstas [8]. Kaip Jis prasiskverbė į mūsų pasaulį, taip ir mes turime prasiskverbti į kitų žmonių pasaulį - jų minčių pasaulį (bandydami suvokti, kodėl jie neteisingai supranta Evangeliją), jausmų pasaulį (bandydami įsijausti į jų skausmą), gyvenimą (suvokdami jų žeminančią socialinę padėtį - skurdą, namų neturėjimą, nedarbą ar diskriminaciją). Kaip puikiai įvardijo arkivyskupas Michaelas Ramseys, - „mes skelbiame ir įtvirtiname tikėjimą tik tiek, kiek su meile ir užuojauta susitapatiname su abejojančiojo abejonėmis, klausiančiojo klausimais ir vienišumu išklydusiųjų iš kelio" [9]. Tačiau nepasinerkime taip uoliai į kitų žmonių pasaulius krikščioniškumo sąskaita. Mes esame pašaukti išlaikyti Jėzaus Kristaus standartus nesuteptus.
Labai retai per visą ilgą savo istoriją bažnyčia sugebėdavo išlaikyti Dievo duotą dvigubą švento pasaulietiškumo tapatybę. Vietoj to ji svyruodavo tarp dviejų kraštutinumų. Kartais (perdėm pabrėždama šventumą) bažnyčia pasitraukdavo iš pasaulio apleisdama savo misiją. Kartais (perdėm pabrėždama pasaulietiškumą) prisitaikydavo prie pasaulio, perimdavo jo požiūrius ir vertybes apleisdama savo šventumą. Kad įvykdytų savo misiją, bažnyčia turi ištikimai atsakyti į abu pašaukimus ir išsaugoti abi tapatybės puses.
Taigi „misija" kyla iš biblinės bažnyčios pasaulyje doktrinos. Jei nesame „bažnyčia", šventa ir atskirta Dievo tauta, neturime, ką pasakyti, mat esame susikompromitavę. Jei, kita vertus, nesame „pasaulyje", giliai įsitraukę į jo gyvenimą ir kentėjimus, neturime, kam tarnauti, mat esame izoliuoti. Esame pašaukti vienu metu būti ir „šventi", ir „pasaulietiški". Be šios biblinės ekleziologijos niekada neatitaisysime ir neįvykdysime savo misijos.
Bus daugiau
[1] Jn 4, 4-15
[2] Apd 8, 26-35
[3] Apd 14, 14-18
[4] Apd 17, 22-23
[5] 1 Pt 2, 5. 9
[6] 1 Tes 1, 5. 6. 8
[7] Alec Vidler, „Essays in Liberality" (SCM, 1957), 5 sk.
[8] Jn 17, 18; 20, 21
[9] Michael Ramsey, „Images Old and New" (SPCK, 1963), p. 14.
Il. Zig
