2011-06-22
RELIGIJOS IR RELIGINIAI POSTULATAI
Nors diskusijose apie religinį pliuralizmą paprastai koncentruojamasi į „didžiąsias religijas" - judaizmą, krikščionybę, islamą, induizmą ir budizmą - svarbu nepamiršti, kad ir praėjusiais laikais buvo ir dabar yra daug kitų religinių tradicijų, kurios sudaro pasaulio religijų mozaiką.
Identifikuoti religijas nesunku (islamas, krikščionybė, hinduizmas ir pan.), tačiau kur kas sudėtingiau pateikti priimtiną religijos apibrėžimą. Apibrėžimai būna arba pernelyg platūs, apimdami ir dalykus, kurie nepriskirtini religijomis, arba pernelyg siauri - neapimantys tų aspektų, kuriuos mes paprastai priskiriame religijoms. Šie keblumai kyla dėl didelės religinių tradicijų įvairovės ir skirtumų. Galbūt priimtiniausias galėtų būti Rogerio Schmidto ir jo kolegų pateiktas apibrėžimas: „Religijos - tai „prasminės sistemos", išreikštos tikėjimo bendruomenės gyvenimo modelyje ir pasaulėžiūroje, kuri nusako požiūrį į šventus ir pačius svarbiausius bei aukščiausius dalykus" [1].
Religijos - tai daugiaprasmis reiškinys, be to, kai kurios religinės koncepcijos sutampa su kultūrinėmis. Todėl pravartus yra Ninian Smart patarimas vertinti religiją septyniais aspektais: ritualiniu, naratyviniu, patiriamuoju, doktrininiu, etiniu, socialiniu ir materialiuoju [2]. Vertindami konkrečią religiją, pavyzdžiui budizmą arba krikščionybę, turime atsižvelgti į visus šiuos septynis aspektus.
Taigi religijos apima kur kas daugiau negu tik tikėjimą arba doktrinas. Be abejo, tikėjimui religijoje tenka pagrindinis vaidmuo. Religinė bendruomenė gyvena pagal tam tikrą gyvenimo būdą ir vertina visą gyvenimą iš tam tikros perspektyvos. Konkreti religinė tradicija turi išreikšti tam tikrą pasaulėžiūrą, o tos religinės tradicijos pasekėjai tą pasaulėžiūrą turi priimti. Kiekvienos religinės pasaulėžiūros šerdis - tam tikri esminiai tikėjimo teiginiai apie visatos prigimtį, aukščiausiąją religinę esybę ir žmonijos santykį su šia esybe. Skirtingų religijų pasaulėžiūras galima analizuoti pagal tris pagrindinius klausimus:
1) Kokia yra aukščiausiosios religinės esybės esmė?
2) Kokia yra žmogaus prigimties esmė?
3) Kokia yra išgelbėjimo/ išlaisvinimo/ nušvitimo esmė ir jo gavimo sąlygos?
Trumpai aptarsime, kaip į šiuos klausimus atsakoma induizmo, budizmo ir islamo religijose.
Kokia yra aukščiausiosios religinės esybės esmė?
Hinduizimas yra grupė daugelio skirtingų religinių tradicijų, kurios daugiau kaip 4000 metų vystėsi Indijoje. Hinduizmas apima daug įvairių požiūrių apie aukščiausiąją religinę esybę. Hinduistai gali tikėti vienu Dievu, daugeliu dievų arba Dievu netikėti. Idėja, kad aukščiausioji religinė esybė gali būti suprantama ir patiriama skirtingais būdais, yra gan plačiai paplitusi. Vis dėlto daugelis hinduistų priima Brahmaną kaip Aukščiausiąją esybę ir visatą palaikančią jėgą. Tačiau Brahmano prigimtis ir jo santykis su žmogumi traktuojami įvairiai. Hinduizmas apima ir monistinę, ir teistinę tradicijas. Pavyzdžiui, Advaita Vedantos tradicija (nedualistinė), tvirtina, kad vienintelė aukščiausioji realybė yra Nirguna Brahmanas, neasmeninė realybė, kuri yra už žmogiško suvokimo ir kategorijų ribų. Vishisht Advaita (sąlyginis nedualizamas) moko, kad vienintelė aukščiausioji realybė yra Saguna Brahmanas, arba Brahmanas, turinti asmens savybių. Brahmanas yra asmuo, o pasaulis - jo „kūnas".
Budizmas yra kilęs iš Siddhartha Gautama (apie 563-483 m. pr. Kr.) mokymo, kuris siekė suprasti kančių ir skausmo priežastį. Po ilgų meditacijų ir asketinės disciplinos Gautama patyrė „atbudimą" arba „nušvitimą" ir keturiasdešimt metų keliaudamas po Indiją skelbė „dharma" (tiesą). Jis susilaukė daug pasekėjų. Aukščiausiajai budizmo esybei apibūdinti vartojami įvairūs terminai. Pagal Thervada tradiciją - tai „nirvana," kuri vienintelė yra pastovi, besąlyginė ir aukščiausioji realybė. Tačiau „nirvana" nėra dangus - tai būsena, kuri pasiekiama, kai pašalinamos aistrų liepsnos ir atgimimų (reinkarnacijos) sąlygos. Mahayana budizme aukščiausioji realybė yra Dharmakaya, arba visaapimanti Budos esmė, kartais vadinama Tuštuma (Sunyata). Nei „nirvana", nei Dharmakaya negali būti suvokiami kaip asmenys. Budizmas aiškiai atmeta visagalio Dievo kūrėjo idėją ir šiuo aspektu yra ateistinis.
Pagal islamą, paskutinysis ir didžiausias iš daugelio Dievo siųstų pranašų buvo Mahometas (apie 570-632 m. po Kr.) Mahometas gavo apreiškimus iš Alacho ir juos užrašė Korane - knygoje, kurią musulmonai laiko Dievo žodžiu. Visos islamo atšakos griežtai monoteistinės. Aukščiausioji religinė esybė yra Alachas - vienintelis Dievas ir visa ko kūrėjas. Islamas moko žmogų visu savo gyvenimu visiškai atsiduoti suvereniai Alacho valiai.
Kokia yra žmogaus prigimties esmė?
Pagal klasikinį hinduizmą, žmogaus gyvenimą sudaro besikartojančios „atmano" (sielos) reinkarnacijos, kuriomis siela pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Pasikartojančius gimimus reguliuoja „karma" - metafizinis principas, kuris nustato esamą ir būsimą asmens būseną pagal praėjusio gyvenimo veiksmus ir aplinkybes. Tradicinis soteriologinis hinduizmo tikslas yra „moksha," arba išsilaisvinimas iš atgimimų, nutraukus priežastines „karmos" sąlygas.Pagal budizmą, žmogaus gyvenimas taip pat yra „įkalintas" pasikartojančių atgimimų cikle, ir visa jo egzistencija - išskyrus „nirvanos" būseną - yra persmelkta kentėjimo ir nepasitenkinimo. Klasikinio budizmo tikslas panašus į hinduizmo: nutraukti priežastines sąlygas, lemiančias atgimimus, ir taip pasiekti „nirvaną". Keturios Didingosios tiesos atskleidžia kentėjimų priežastį (aistra arba prisirišimas) ir būdą, kaip kentėjimus pašalinti. Didysis aštuonlypis kelias moko moralios savidisciplinos, meditacijos ir išminties idealų, kaip pašalinti aistras, taigi ir kentėjimus [3].
Islamo religija moko, kad žmonijos problemas lemia tai, jog žmonės nepaklūsta Alachui ir jo valiai, ir šitaip pasaulyje daugėja blogio ir kentėjimų. Žmonių valia yra silpna ir jie linkę nusidėti. Tačiau, nors žmogų gundo Iblis (šėtonas), jis turi savyje jėgų pasipriešinti blogiui ir likti ištikimas Alacho valiai.
Kokia išgelbėjimo/ išsilaisvinimo/ nušvitimo esmė ir jo gavimo sąlygos?
Tradiciškai hinduizmas siūlo tris būdus, kaip pasiekti išsilaisvinimą. (1) Teisingas elgesys („karma marga") - tai žmogaus gyvenimas pagal savo „pareigas", kurias lemia lytis, kasta ir tam tikras gyvenimo tarpsnis. (2) Išlaisvinančių žinių („jnana marga") būdą siūlo Advaita Vedanta, kuri moko, kad atgimimų ciklą nutraukia žmogus, savo egzistencine būsena pasiekęs tapatybę su Brahmanu. (3) Pasišventimo kelias („bhakti marga") moko meilės, nuolankumo ir tam tikros dievybės garbinimo bei garbinimo ritualų atlikimo tokioms dievybėms kaip Vishnu, Shiva ar Krishna.
Skirtingų budizmo tradicijų mokymai išgelbėjimo klausimu šiek tiek skiriasi, tačiau dauguma Theravada tradicijų pabrėžia uolų Didingojo aštuonlypio kelio laikymąsi, kuris apima ir Budos mokymą apie visų dalykų laikinumą bei griežtą meditaciją. Mahayana tradicijos akcentuoja meditacijos svarbą, siekiant nušvitimo šiame gyvenime. Therevada budizmas pabrėžia paties asmens pastangas siekiant „nirvanos" būsenos - esą kiekvienas atsakingas už tai, kad patirtų savo išlaisvinimą, ir jį pasieks tik tie, kurie tobulai įvaldys reikiamas disciplinas. Mahayana budizmas moko, kad nušvitimo ir išlaisvinimo siekti padeda daugybė dvasinių būtybių, vadinamų „bodhisattvomis", tad jis prieinamas daugeliui.
Pagal islamą, Alachas vieną dieną sunaikins dabartinį pasaulį, o tada visi žmonės, gyvenę anksčiau ir dabar, bus prikelti ir stos prieš dieviškąjį teismą. Teisme kiekvieno žmogaus darbai bus nešališkai įvertinti. Išgelbėjimą griežtai lemia paklusnumas Alachui ir ištikimybė islamo mokymui. Vieni pateks į rojų, kiti - į pragarą. Islamas neigia gelbėtojo ir jo sutaikančios aukos poreikį, kaip kad moko krikščionybė.
Viena kitai prieštaraujančių tiesų problema
Kaip jau pastebėjome, pagrindinės religijos pripažįsta, kad mūsų pasaulis yra ne toks, koks turėtų būti - esama gilios problemos, kuri turėtų būti sprendžiama. Religijos siūlo skirtingus požiūrius identifikuodamos tą problemą ir būdus, kaip ją įveikti. Indų kilmės religijos - hinduizmas ir budizmas - pateikia savo požiūrį kaip medicininę analogiją. Pagal šią analogiją, filosofas Keithas Yandellis primena mums, kad tiesos problema giliai giliai įsišaknijusi religinės pasaulėžiūros struktūroje:
„Religija diagnozuoja sunkią, luošinančią visuotinę dvasinę ligą ir siūlo išgydymą. Tam tikra religija yra teisinga, jeigu jos pateikta diagnozė teisinga, o gydymas - veiksmingas. Diagnozė ir gydymas kyla nustačius, kuri tiesa yra svarbiausia diagnozės pateikimui ir ligos gydymui" [4].
Kitais žodžiais tariant, tiesos koncepcija yra svarbiausia religijose. Bet kaip mes turime suprasti religinę tiesą? Religijoje, kaip ir kitose srityse, tiesą iš esmės sudaro teiginiai ir tvirtinimai, o greta jų - ir įsitikinimai. Teiginys arba įsitikinimas yra teisingas (ir tik tada teisingas), jeigu dalykų, apie kuriuos kalba šis teiginys, būsena yra tikrai tokia, kaip kad teigiama. Priešingu atveju teiginys klaidingas. Taigi teiginys „Visatą sukūrė Dievas" yra teisingas (ir tik tada teisingas), jeigu visata iš tikrųjų buvo sukurta Dievo. Įsitikinimas, kad „Vienintelė būsena, kuri daugiau nesikeičia, yra „nirvana", teisingas tik tada, jeigu vienintelė būsena, kuri daugiau nebesikeičia, yra „nirvana". Ir taip toliau. Religiniai įsitikinimai, kaip ir kitokie įsitikinimai, gali būti aiškūs arba migloti, lengvai suprantami arba sunkiai suprantami (teisingi fizikos arba istorijos teiginiai taip pat gali būti migloti arba sunkiai suprantami), bet ne tai lemia jų teisingumą [5].
[1] Roger Schmidt, et al., Patterns of Religion (Belmont, CA: Wadsworth, 1999), 10.
[2] Ninian Smart, The Religious Experience (5th ed.; Upper Saddle, NJ: Prentice-Hall, 1996), 1-8; idem, Worldviews: Crosscultural Explorations of Human Beliefs (2d ed.; New York: Charles Scribners Sons, 1995).
[3] Keturios Didingosios tiesos, kurios, kaip teigiama, buvo išsakytos pirmajame Budos pamoksle ir sudaro klasikinio budizmo mokymo esmę, yra šios: 1) visa egzistencija apibūdinama kaip „dukka" (kentėjimas arba nepasitenkinimas); 2) yra aiškios kentėjimo priežastys, o svarbiausia priežastis yra „tenha" (aistros, troškimai ir potraukiai); 3) kentėjimo priežastys yra pašalinamos - kai troškimai ir potraukiai išnyks, išnyks ir kentėjimai; 4) troškimai ir potraukiai (taigi ir kentėjimai) gali būti pašalinti tiktai laikantis Didingojo aštuonlypio kelio, kurį sudaro itin disciplinuoti veiksmai, vedantys į nušvitimą. Jie suskirstomi į tris bendras kategorijas: teisingas požiūris, (teisingas suvokimas ir mąstymas), teisingas elgesys (teisinga kalba, veiksmai ir gyvenimo būdas) ir tinkamas praktikavimas (teisingos pastangos, atidumas ir susikoncentravimas). Žr. Donald W. Mitchell, Buddhism: Introducing the Buddhist Experience (2d ed.; New York: Oxford University Press, 2008), 49-61.
[4] Keith Yandell, "How to Sink in Cognitive Quicksand: Nuancing Religious Pluralism," in Contemporary Debates in Philosophy of Religion, 191.
[5] Nors „tiesos" sąvoka religijoje panaši kaip ir kitose srityse, būdai, kuriais nustatome, ar tam tikras religinis teiginys yra tiesa, skiriasi nuo tų, kuriais patvirtiname, pvz., fizikos ar istorijos teiginius. K. N. Jayatilleke, The Message of the Buddha (ed. Ninian Smart; New York: Free Press, 1974), 43-44.
Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems (II)
