Gyventi mylint lengviau, kai gerbiame kitus, suvokdami, kad jie yra brangūs Dievui.
Savo knygoje Calvinas Milleris sako, kad meilė ir neapykanta dažnai eina greta. „Kaip šachmatų figūros - šalia viena kitos, skiriasi tik langelio spalva". Deja, tai tiesa. Vieną akimirką mes galime mylėti ir gerbti, o kitą jau neapkęsti ir niekinti.
Mes visi žinome, kad turime mylėti Dievą, save ir vienas kitą, - kad nenusidėtume rūstaudami. Visgi, dažnai savo širdyje mes kertame abiejų šių langelių ribas.
Kai mes sumenkiname, laikome nereikšmingu, nepaisome ir niekiname kito gyvenimą, mes judame nuo vieno šachmatų langelio prie kito, perkeldami savo širdį iš balto langelio į juodą. Jei čia ir sustosime, žaidimą pralaimėsime. Ir visai nesvarbu, ko mes negerbiame: tų, kurie turi mums valdžią, ar tų, kuriems mes turime valdžią, o gal patys savęs ir savo poreikio žinoti ribas ir gerbti. Principas veikia tas pats. Jeigu mes nenorime gerbti ir vertinti kitų, mes niekada negalėsime mylėti, nesvarbu, kaip labai stengsimės.
Pagarba kitiems
Jeigu mes aukštai vertiname kitus žmones, nekreipdami dėmesio į jų elgesį tam tikru momentu, mes nešmeišime, neapkalbėsime, nežeisime ir jų neniekinsime. Mes žiūrėsime į juos kaip į Dievui ir mums brangius žmones.
Kai prisimename, kokie silpni esame mes patys, tampame kantresni bei atlaidesni ir kitiems jų silpnumo akimirką. Mylėdami juos, mes trokšime su jais pasidalinti ta laisve, kurią atradome pasitikėdami Dievu.
Kai gerbiame kitus, mes investuojame į gerus tarpusavio santykius. Suvokdami kiekvieno asmens vertę Dievo akivaizdoje, galime palaikyti, padrąsinti žmones siekti jų svajonių. Savo ištikimybės jiems dėka užsitarnavę asmeninį žmonių pasitikėjimą, galėsime žengti kitą žingsnį, švelniai ragindami juos apsvarstyti savo pasirinkimus, pakreipdami juos Dievo keliu.
Pagarba valdžioms
Egzistuoja didžiulis skirtumas, kai mes piktinamės dėl blogio ir pasitikėdami Dievu meldžiame permainų, ir blogo, netinkamo elgesio pasmerkimo, skleidžiant savo nusivylimą kitiems. Negalime pamiršti, kad tik Dievas yra viso pasaulio Teisėjas. Kai teisėjais, žiuri nariais ar budeliais tampame mes, mes patenkame į pavojingą zoną, kur sparčiai auga pasipūtimas ir teisuoliškumas.
Prisiminkime Dovydo pavyzdį. Garsus Biblijos herojus Dovydas tai suprato. Jis prisiminė Sauliaus didybę, matė karaliaus širdies kančią ir nerimavo dėl jo. Bet kaip, jūs manote, jis elgėsi, norėdamas mylėti tą vyrą, kuris visai neseniai siekė jį nužudyti?
Dovydas gerbė Saulių, nes gerbė Dievą. Jis, matyt, labai aiškiai suvokė Dievo valdžią, kurią Jis suteikė Sauliui, kai pranašas Samuelis patepė jį karaliumi (1 Sam 9, 15-16).
Kol Saulius sėdėjo soste, Dovydas gerbė jo valdžią ir jį, kaip asmenį, atmesdamas bet kokį, atrodytų, logišką žemišką supratimą, kaip viskas turėtų vykti. Kiekvienas Dovydo veiksmas Sauliaus atžvilgiu parodydavo, kaip aukštai jis vertino ir mylėjo šį pamišusį karalių. Dovydas pasigailėjo Sauliaus ir neatėmė gyvybės oloje (1 Sam 24, 4-22) ir karo lauke, kai Saulius miegojo (1 Sam 26, 1-12). Dovydas meldė Sauliaus prisiminti jo ištikimybę karaliui ir liautis jį taip karštligiškai persekioti (1 Sam 26, 17-25).
Tačiau Saulius persekiojo, kol galiausiai buvo nugalėtas kovoje ir krito ant savo paties kardo. Kai amalekiečių kareivis išplatino žinią apie Sauliaus mirtį, Dovydo kariuomenė labai apsidžiaugė, manydama, kad pagaliau Dovydas galės užimti savo vietą soste, sujungti tautą ir atstatyti karaliaus autoritetą. Tačiau žinią apie Sauliaus mirtį Dovydas sutiko persiplėšdamas savo drabužius, raudodamas ir iki vakaro pasninkaudamas. Jis gedėjo karaliaus, Jehonatano ir pakirstos Izraelio armijos - tos pačios, kuri visus tuos metus jį persekiojo.
Be to, norėdamas pagerbti kritusį karalių ir jo sūnų, Dovydas sukūrė raudą ir įsakė visam Judui drauge su juo gedėti ir raudoti (2 Sam 1, 17-27). Raudoje Dovydas nevardijo visų Sauliaus silpnybių, bet prisiminė jo šlovę ir stiprybę.
Dovydas pagerbė savo priešą net mirusį. Pats būdamas pateptas vadovas, jis nevertą karalių laikė vertu ne dėl jo elgesio, bet dėl jam suteiktos valdžios ir dėl to, kad jis buvo žmogus.
Gerbkime tuos, kurie yra po mūsų valdžia
Gerbti tuos, kurie tarnauja būdami po mūsų valdžia, lygiai taip pat svarbu, kaip ir gerbti savo valdžią. Mes esame tikintieji todėl, kad Viešpats Jėzus Kristus pagerbė savo Tėvą ir toliau gerbia tuos, kurie Juo seka ir Jam tarnauja.
Pažvelkime į Jėzaus pavyzdį. Būdamas žemėje su savo mokiniais Jėzus niekada jiems neprimindavo gėdingos jų praeities, išsilavinimo stokos, apmaudžių jų klaidų, bet stengėsi išmokyti juos pasitikėti Dievu. Jis nepriminė net jų išdavystės ir pasitraukimo pačią sunkiausią Jam valandą.
Jėzus brangino Jį sekusius. Jis jais pasitikėjo ir kantriai, jiems suprantamu būdu aiškino dvasines tiesas (Jn 15, 14-16; Mt 13, 10-52). Jėzus įsiklausydavo net į nereikšmingas savo mokinių mintis (Mk 10, 35-45). Jis rūpinosi esminiais jų kūno poreikiais ir melsdavosi už juos, dalydavosi su jais savo šlove (Mk 8, 1-8; Jn 17, 22-26).
Jėzui nesvarbi buvo lytis ar ekonominė situacija, Jis žvelgė į savo mokinių širdis. Jis visada tikėjosi iš jų geriausio ir davė jiems didžius pažadus. Kristus iki galo guodė mokinius, kai jie jausdavosi silpni. Po to, kai atrodė, kad Jis juos paliko mirdamas ant kryžiaus, Jis vėl pasirodė, kad padrąsintų juos, kaip gyventi veikiant Šventosios Dvasios jėgai, kurią Jis atsiųs vietoj savęs (Jn 20, 19-31; Apd 1, 1-8).
Viešpats nepriekaištingu būdu parodė savo karalystę ateities lyderiams. Jo palaiminti ir patepti, mokiniai apvertė pasaulį aukštyn kojom.
Jėzus visuomet gerbė vyrus ir moteris, esančius po Jo valdžia. Jis niekada iš jų nesišaipė ir nesityčiojo. Niekada. Jėzus nemenkino jų ir nerodė nepasitikėjimo tais, kurie buvo su Juo, net kai jie būdavo silpni ar patirdavo nesėkmę. Kristus žinojo, kad Jo mokiniai išmoks, bet tam reikia laiko. Jis su meile investavo į tą laiką. Jis brangino juos, ir jie tai žinojo. Atsakydami į Jo meilę, mokiniai noriai atsisakydavo visko, kad tik galėtų Juo sekti.
Gerbdamas Saulių, Dovydas pagerbė Jehovą; Jėzus pagerbė savo Tėvą - Dievą. Laikydamiesi Dievo metodų ir planų, mokiniai nebuvo sužlugdyti. Taip pat ir mes, jei gerbsime Dievą ir vertinsime tuos, kurie mus veda, bei tuos, kurie yra patikėti mums, tarnausime sėkmingai. Dievas apdovanojo mus, daugybe gebėjimų efektyviai tarnauti ir vadovauti. Vertindami ir gerbdami kitus mes nepriekaištingai atliksime abu šiuos vaidmenis.
Tačiau, kai mes negerbiame valdžios ar išnaudojame esančius mūsų valdžioje, siekdami įgyvendinti savus tikslus, mums nepavyks palaikyti dieviškų santykių. Jei tik pamirštame Golgotą, nuslysti nuo nepagarbos iki neapykantos labai lengva.
Atrasti kryžių
Net ir būdami krikščionys, ne visada mes elgiamės teisingai. Kartais mes išsitraukiame į mus paleistas strėles ir paleidžiame jas atgal. Arba kai mus išduoda žmogus, kuriam mes išliejome savo širdį, mes esame gundomi apjuodinti tą žmogų savo draugams. Užuot tai darę, atsigręžkime į kryžių ir atleiskime visas nuoskaudas, nors ir esame gundomi niekada neatleisti.
Dievas apvalys mus nuo nuodėmės, įstrigusios mūsų širdyje, ir išgydys jos padarytas žaizdas, tačiau jei apie kitą žmogų kalbėjome karčius žodžius, privalome nuoširdžiai jo atsiprašyti, nes tik taip įmanoma atkurti draugystę ir pagarbą to žmogaus atžvilgiu.
Mes, tarnavimų vadovai, turime saugotis, kad neįkliūtume į spąstus, manydami, kad esame visa ko centras. Kai taip nutinka, pradedame vadovauti kaip diktatoriai, siekdami išsaugoti tarnavimą ir valdžią, elgiamės lyg būtume „teisingiausi žmonės". Tokiomis akimirkomis Dievas iš savo malonės tampa „Dangaus skaliku", persekiojančiu mus ir bandančiu įtikinti mus nusižeminti prie Jo kojų.
Mes privalome rasti savo kelią prie kryžiaus. Tai pagrindinis kelias, kuriuo turime keliauti per gyvenimą - vėl ir vėl rasti kelią prie kryžiaus. Ir kiekvieną kartą, kai mes atleisime, patirsime atgailos ir apsivalymo džiaugsmą, atrasime pasimėgimą būti apvalytiems. Kai atgailaujame už savo nuodėmes, pagarba grįsti tarpusavio santykiai yra atstatomi, Jėzus vėl ir vėl primins, kad mus myli, apvalys mūsų akis, kad žvilgsnis nebūtų iškreiptas, ir nukreips teisingu keliu.
Jeigu norime išmokti kitus gerbti, turime kasdien kaip Dovydas melsti: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139, 23-24).
Dievas parodys mums mūsų silpnumą ir suteiks malonę mylėti kitus ir nesavanaudiškai juos ganyti. Jo akivaizdoje, garbindami ir melsdamiesi, mes patirsime ir Jo nuolankumą. Viešpats keis mus ir darys panašius į Jo Sūnų, o tada mes natūraliai branginsime ir vertinsime tuos, kuriuos Jis sukūrė, nes Jo nuostata bus įsišaknijusi ir mūsų širdyje.
Iš http://www.charismamag.com/
vertė Ramunė Janušaitienė
