Priedas

Mums įsakyta gerbti Dievą visų pirma laiko ir visų pirma viso kito atžvilgiu. Iš principo žmogaus nuodėmės šaknis, remiantis Pauliaus Laiško romiečiams 1 skyriaus 21 eilute, yra tai, kad žmogus Dievą pažino, bet negerbė Jo ir nešlovino kaip Dievo.

Mums taip pat įsakyta gerbti savo tėvą ir motiną (Ef 6, 2). Paklusti tėvams privalome vaikystėje, gerbti - visą gyvenimą. Tai moralinio įstatymo dalis ir pirmasis įsakymas su pažadu. Bet taip pat turime gerbti darbdavius, vadovus ir bažnyčios vyresniuosius; vyrai turi gerbti žmonas, o žmonos - vyrus, santuoka turi būti gerbiama visų. Mūsų nuostabai, turime gerbti ne tik tuos, kuriems mažiau sekasi arba kurie neturi jokių pranašumų, bet ir našles, vyresnio amžiaus žmones ir mažiau apdovanotus Kristaus kūno narius. Mes iš tiesų turime gerbti vienas kitą ir visus žmones, nepaisydami jų statuso. Dar nuostabiau yra tai, kad ne vien mes turime gerbti Dievą, bet ir Dievas turi mus gerbti. Dievas sako apie savo žmones: Kadangi tu esi brangus mano akyse, Aš vertinu ir myliu tave, ir vėl: Tuos, kurie gerbia mane, ir aš pagerbsiu (Iz 43, 4; 1 Sam 2, 30). Biblija piešia paveikslą visuomenės, paremtos visų narių abipuse pagarba.

Kas yra pagarba?

Pagarba yra kito žmogaus vertės pripažinimas. Gerbti žmogų arba parodyti jam pagarbą reiškia pripažinti kito orumą, vertę ir reikšmę. Todėl Dievą reikia gerbti labiau nei bet ką kita, nes Jis yra pati aukščiausia vertybė visoje visatoje, iš tikrųjų daug didesnės vertės nei visa visata. Tačiau reikia pripažinti ir vyrų bei moterų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, vertę. Taip juos pagerbti reikia dėl keleto priežasčių.

Pirma, pripažindamas kitų žmonių vertę, suvokiu, koks neapsakomai turtingas yra mano gyvenimas, nes pripažįstu, kad jis apsuptas ir susipynęs su tiek daug vertingų vyrų bei moterų. Dėl to mano gyvenimas įgauna prasmę ir reikšmę. Jei neatiduodu jiems tinkamos pagarbos ar, dar blogiau, jei nepagarbiai elgiuosi su aplinkiniais, nuskurdinu savo paties gyvenimą, sumenkinu jo reikšmę, nes elgiuosi taip, tarsi jis sietųsi su beverčiais žmonėmis.

Antra, tiktai kitų gerbiamas galiu jausti savo vertę. Be jokios abejonės, mūsų visuomenėje yra tiesioginis ryšys tarp daugybės menkavertiškumo kamuojamų žmonių ir to, kaip mes, kaip visuomenė, rodome nepagarbą. Mes negerbiame Dievo ir Jo žodžio, negerbiame visuomenės institucijų, keikiame praeitį, moralines vertybes, tėvystę, valdžias ir kitų teises. Nepagarba ne tik demonstruojama, ji iškeliama - dalis žiniasklaidos iš to pragyvena. Visus reikia parodyti su trūkumais, kaip apsimetėlius ir sukčius. Paskui pjauname tai, ką pasėjome, kaip pasakyta psalmėje: Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės (Ps 12, 8).

Tai liečia ir mus asmeniškai. Esame negerbiami kitų, negerbiame savęs patys ir menkai save vertiname. Esame baudžiami menkavertiškumo rykšte.

Galų gale, bandydami susikurti gerą savęs įvaizdį, pakliūvame į aklavietę. Tai neįmanoma. Aš negaliu suteikti sau garbės, nesvarbu, kas apie savitaigą rašoma psichologijos knygose. Mes priklausomi vienas nuo kito. Įvaizdis kuriamas sąveikaujant su kitais. Nesugebėjimas užmegzti ir palaikyti gerus santykius rodo prastą savęs įvaizdį, dar labiau - blogi santykiai arba gerų santykių trūkumas pirmiausia yra palaikymo ir pagarbos stoka. <...>

Pagarbos turinys

Pagarbos supratimą reikėtų praplėsti, nes ši sąvoka mūsų visuomenės taip nuvalkiota, kad net patys žodžiai „pagarba" arba „garbė" skamba kažkaip senamadiškai. Aptarkime keletą glaudžiai su pagarba susijusių sąvokų. Šių dalykų visi esame išalkę ir ištroškę.

1. Priėmimas

Žodis „priėmimas" dažnai skamba labai pasyviai, tarsi būtų nulemtas: „Nieko čia nepadarysi, teks sutikti su tuo, kaip yra". Tai iškreipta priėmimo reikšmė. Priėmimas yra aktyvi nuostata: tai reiškia šiltai priimti žmogų ir linkėti jam gero. Iš principo tai reiškia sakyti: „Tu praturtini šią grupę savo buvimu" arba „Aš džiaugiuosi, kad tu esi šios bažnyčios, šios šeimos ar šios grupės dalis". Tai Paulius ir turėjo omenyje, sakydamas: Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę (Rom 15, 7).

2. Pripažinimas

Pripažinti asmenį - tai parodyti, kad jis pritraukė mūsų dėmesį kaip unikali ir individuali asmenybė, parodyti, kad domimės jo veikla, pasiekimais ir nuomone. Tai įvertinti ir vertinti teigiamai.

3. Patvirtinimas

Patvirtinimas yra asmens vertės jausmo sustiprinimas, atkreipiant dėmesį į stipriąsias jo puses ir sugebėjimus. Patvirtinimas remiasi tiesa, kad visus mus Dievas sukūrė gerai daryti tam tikrus dalykus, ir kreipia dėmesį į tai, ką darome gerai, o ne į tai, ką darome prastai. Žmones sustiprina patvirtinimas, kad jiems sekasi. Patvirtinimas sako: „Manau, jog tu esi nuostabus. Norėčiau, kad tu taip ir jaustumeisi". Mes taip toli nuo supratimo, kas yra pagarba, kad tokie teiginiai keistai skamba mūsų, krikščionių, ausims, nesvarbu, ar patys juos tariame, ar išgirstame iš šalies.

4. Įvertinimas

Įvertinimas yra subjektyvesnis negu patvirtinimas. Jį reiškiame tada, kai mums malonu su tuo žmogum bendrauti, kai mums patinka tai, kaip jis apsirengęs, tai, ką jis kalba, ar mus žavi kaip asmenybė. Įvertinimas sako: „Man labai patinka matyti tave tokį, koks tu esi, darantį tai, ką darai".

5. Pritarimas

Pritarti reiškia sutikti su kitu žmogumi ir gerai vertinti jo atliktą darbą, poelgius ar nuomones. Stodami į jo pusę, išreikšdami pritarimą, jam parodome, kad jo darbą ar elgesį vertiname. Pritarimas sako: „Aš visiškai sutinku su tuo, ką tu darai, ir panašiomis aplinkybėmis daryčiau lygiai tą patį".

6. Susižavėjimas

Šiuo atveju reiškiame daugiau nei pritarimą vertindami ir girdami asmens charakterį ar darbus. Pritarimas sako: „Aš būčiau padaręs lygiai tą patį, ką padarei tu". Susižavėjimas sako: „Aš nebūčiau padaręs nei perpus taip gerai, kaip padarei tu" arba „Šioje srityje tu man rodai pavyzdį".

7. Padėka

Tai pripažinimo, pagyrimo ar gero įvertinimo reiškimas kitų žmonių akivaizdoje. Pati paprasčiausia jos forma yra draugo pristatymas žmonių grupei. Jeigu pasakau kažką panašaus į ,,Man tikrai labai malonu pristatyti jums gerą savo draugą Bilą Foldą", tai reiškia, kad Bilas yra svarbus asmuo, kad aš jį labai vertinu ir noriu, kad ir kiti elgtųsi su juo atitinkamai.

Kaip rodyti pagarbą?

Nepakanka suprasti pagarbos prigimtį ir svarbą, mes turime žinoti ir kaip ją parodyti. Garbė turi būti „duodama" pirmiau, negu kitas žmogus pasirengia ją priimti. Sakoma, kad turime „atiduoti" (pažodžiui iš anglų k. „sumokėti", vert. past.) pagarbą. Visuose šiuose posakiuose slypi tam tikra prasmė: negalima vien tik pagarbiai apie ką nors galvoti ar jausti, koks jis vertingas. Tai turi būti išreikšta.

Kaip išreikšti pagarbą žodžiais?

Pats paprasčiausias būdas išreikšti pagarbą yra žodinis. Paprasti ir nuoširdūs žodžiai, sakiniai perteikia mūsų patvirtinimą, įvertinimą ar pagarbą. Galima tai pasakyti į akis, tuo atveju pašnekovas pajus jūsų balso šilumą ir pamatys jūsų veido išraišką. Sustiprinti žodžius galime įvairiais būdais. Galima išreikšti pagarbą raštu. Nors tam tikra prasme šis būdas ir nėra labai asmeniškas, bet žodžiai bus labiau apgalvoti, sąmoningesni, žmogus galės retkarčiais prisiminęs dar kartą juos perskaityti.

Dar viena pagarbos raiškos galimybė - gerai kalbėti apie kitą tretiesiems asmenims. Paulius tai darė nuolat, nes jo laiškai bažnyčioms pilni gerų, šiltų asmeniškų žodžių bendražygiams ir bendradarbiams (Rom 16, 1; 1 Kor 16, 15-18; 2 Kor 8, 23-24).

Pagyrimas, įvertinimas, patvirtinimas ir pritarimas - pagarbos raiškos būdai. Tėvams tai reikėtų atsiminti. Vaikai gimsta geisdami dviejų esminių dalykų: meilės ir savo vertės pojūčio (kitaip tariant, nori gerai jaustis). Antrasis poreikis susijęs su pagarba. Būti gerbiamam nėra tas pats, kas būti mylimam. Tiesą sakant, mylimas vaikas turi daugiau galimybių jaustis gerbiamas, tačiau nebūtinai, o vaikas, kuris nėra mylimas, žinoma, nepatiria ir pagarbos. Jei meilės užtenka, bet trūksta pagarbos, vaikas vis tiek nukenčia. Pati paprasčiausia pasekmė yra menkaver-tiškumo kompleksas arba blogiau - vilties praradimas, drąsos tiesiog būti trūkumas. Šiuo atžvilgiu tėvo vaidmuo svarbesnis nei motinos. Tėvai privalo vaikui suteikti tapatybės ir savigarbos jausmą. To galima pasimokyti, skaitant apie Jėzų. Tėvas suteikė jam Jo tapatybę: Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi (Mk 1, 11), - ir garbę: Kad visi gerbtų Sūnų, kaip jie gerbia Tėvą (Jn 5, 23).

Kartą dalyvavau televizijos laidoje apie tėvų ir vaikų problemas. Su vienu laidos dalyviu - vaiko raidos psichologijos profesoriumi - dar prieš filmavimą kalbėjomės apie tai, kad tėvams trūksta žinių, kaip būti tėvais. Aš apgailestavau, kad nepažinojau Dievo tėvystės, kai mano vaikai dar buvo maži, taip, kaip ją pažįstu dabar, nes būčiau buvęs geresnis tėvas. Jo atsakymas mane apšvietė. Jis pasakė nesuprantąs viso to triukšmo dėl tėvo vaidmens. Visa, ko vaikui reikia, pasak jo: kad tėvai (abu ar vienas) būtų geri tėvai, tinkamai atliktų savo pareigas. Vadinasi, daugėjant nepilnų šeimų, vis daugiau motinų (tėvų) tenka dvigubas vaidmuo. Pagal dieviškus standartus tai nenormalu. Tėvystė ir motinystė nėra tas pats. Jeigu man reikėtų paaiškinti skirtumą, pasakyčiau, kad motina pirmiausia patenkina vaiko meilės poreikį, o tėvas - vertės. Žinoma, tai nėra visiškai nesugriaunama teorija, tėvai taip pat turi globoti, o motinos padėti vaikams save įvertinti, tačiau stebėdami mažylį, pamatysite, kad jeigu jis suklumpa ir užsigauna kelius, jis bėga pas mamą paguodos, o jeigu grįžta iš mokyklos, turėdamas kuo pasigirti, paprastai eina pas tėvelį. Be galo svarbu įtvirtinti vaiko vidinę vertę. Tai lengva padaryti, jei mergaitė graži arba berniukas sumanus ir sportiškas, o jeigu jie nelabai gražūs ir visai nesumanūs? Kaip jie pajus, kad yra vertingi? Savo vaikams turime dažnai kartoti ne tik „Aš tave myliu", bet ir „Aš manau, kad tu šaunus. Aš didžiuojuosi tavimi".

Kaip išreikšti pagarbą elgesiu?

Yra ir ne visai atvirų, bet vis dėlto pakankamai aiškių būdų. Galime tai parodyti tam tikru elgesiu vienas kito atžvilgiu.

1. Parodome pagarbą pripažindami vienas kitą draugėje, paremdami vienas kitą viešumoje. Pavyzdžiui, kai mus pristato grupei žmonių, jei jie su mumis pasisveikina, jaučiame, kad kažkaip pripažįstamas mūsų reikšmingumas ir vertė. Mes jaučiamės pagerbti.


2. Pagerbiame kitą, klausdami jo patarimo ar nuomonės mums rūpimu klausimu arba prašydami įvertinti mūsų požiūrį ar sprendimą (žinoma, ir atsižvelgdami į jo patarimus ir nuomonę). Tokiu būdu parodome, kad vertiname žmogaus nusimanymą, tiesiai to nepasakydami. Elgesys parodo, kad jį gerbiame ir vertiname.

3. Parodome kitam pagarbą nuoširdžiai rūpindamiesi jo gerove ir interesais. Toks rūpestis sako tam asmeniui, kad jis vertinamas ir kad mes trokštame jam gero savo sąskaita. 1960 m. Australijoje kviečiau amatininkus dirbti į Naujosios Zelandijos kompanijas. Mūsų šalyje tuo metu labai trūko darbo jėgos. Kartą Adelaidėje ieškojome stalių. Į pokalbį atėjo viena anglų pora, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus. Mes kalbėjomės apie darbą, vyro kilmę ir patirtį. Man darėsi aišku, kad tas žmogus buvo tinkamas darbui ir norėjo važiuoti, tačiau buvo viena kliūtis: jie jau buvo kartą emigravę iš Anglijos į Australiją, ir jis nebuvo tikras, ar žmonai nepakenks dar kartą keltis, palikti namus ir draugus ir vėl viską pradėti iš naujo. Niekada neužmiršiu žmonos atsakymo, jis iškyla iš atminties net po daugelio metų: „Nesirūpink dėl manęs, brangusis. Šiuo metu svarbiau yra tavo darbas". Atsimenu, tuomet pagalvojau: „Viliuosi, šis stalius vertina savo žmoną". Štai kaip žmona parodė pagarbą vyrui.

4. Gerbti žmogų arba jį pagerbti - tai ir pripažinti jo teisę:

a) priimti sprendimus, kurių mes nepriimtume,

b) daryti klaidas, kurių mes nedarytume,

c) turėti tokias pažiūras ir nuomonę, kurių mes neturime,

d) paklusti jo paties sąžinei (pažodžiui „diktatui").

Labai svarbu, kad tokias nuostatas turėtų krikščionys vieni kitų atžvilgiu ir tėvai vaikų atžvilgiu, kai vaikai pasiekia pilnametystę.

5. Parodome kitam pagarbą elgdamiesi su juo kaip su atsakingu asmeniu, kuris gali būti atsakingas už savo gyvenimą. Galime jam priekaištauti dėl blogėjančio elgesio arba įsitraukimo į blogus, pavojingus reikalus. Taip parodome, kad per daug jį vertiname, kad leistume susigadinti gyvenimą, nesprendžiant tų problemų. Žinoma, priekaištaudami rizikuojame jį įžeisti.

6. Dovanos - tai ne vien meilės, bet ir pagarbos išraiška. Į dovaną žiūrima kaip į vienas kitam jaučiamos pagarbos ar įžiūrimos vertės ženklą ar simbolį. Štai kodėl aukojimas yra dalis Dievo šlovinimo: Pagerbk Viešpatį savo turtu ir pir- maisiais savo derliaus vaisiais (Pat 3, 9).

7. Parodome, kad gerbiame vienas kitą, atsiduodami tarpusavio santykiams. Pavyzdžiui, siūlydami kitam asmeniui savo draugystę, parodome, kad jį vertiname labiau už kitus, nes norime, kad būtent jis užimtų ypatingą vietą mūsų gyvenime, o mes įgautume panašią jo gyvenime. Štai kodėl pagarba yra tokia svarbi seksualinėje sutuoktinių sąjungoje. Ji yra saugoma vestuvių ceremonijos žodžių: „Savo kūnu gerbsiu tave". Tai turbūt pati didžiausia garbė, kurią vyras gali duoti moteriai, o moteris vyrui. Todėl dieviška išmintis išsaugojo tai santuokos sandorai. Joje susilieja visi aptarti dalykai: ir žodžiai, ir žvilgsniai, ir prisilietimai, ir dėmesingumas vienas kitam, ir rūpinimasis vienas kito poreikiais bei interesais. Šiandieninė žiniasklaida nuolat ir pabrėžtinai šmeižia santuokinę ištikimybę, tačiau kiekvienas tarnautojas, pastorius ir konsultantas, kuris turėjo reikalų su asmeniu, patyrusiu sutuoktinio neištikimybę, pasakys jums štai ką: giliau nei pyktis, įsižeidimas ar pavydas yra nuplėštos garbės, pažeminto orumo ir asmens nuvertinimo trauma. Į šį klausimą retai tinkamai atsižvelgiama, todėl daugelis pastangų susitaikyti griūva.

Nežodiniai pagarbos reiškimo būdai

Bendravimas iš principo įmanomas dviem būdais: žodžiais ir gestais, veido mimika, kūno kalba, balso tonu ir pan. Kartais žinia, kurią perteikiame žodžiais, skiriasi nuo tos, kurią perteikiame nežodiniais būdais. Komunikacijos specialistai teigia, kad nežodinė raiška yra mažiausiai penkis kartus veiksmingesnė už žodinę ir, jei jos viena kitai prieštarauja, klausytojas patiki nežodine komunikacija. Mes sakome: „Tai, kaip ji tai pasakė, rodo jos sarkazmą".

Štai keletas nežodinių pagarbos būdų. Vertėtų į juos atidžiai atsižvelgti, nes dažnai nesuvokiame žodžiais nepasakomos informacijos ir nustembame dėl žmonių reakcijos. Taigi pagarbą gali išreikšti:

1. Prisilietimas, pavyzdžiui, rankos paspaudimas, paplekšnojimas per petį ar pabučiavimas į skruostą; vaiko apkabinimas netgi tada, kai vaikas seniai suaugęs; spontaniški sutuoktinių prisilietimai taip pat spinduliuoja ne vien meilę, bet ir pagarbą. Jaučiamės įžeisti ir nepagerbti, kai atsisakoma paspausti ištiestą ranką.

Jei vyras ir moteris nuolat vėtomi ir mėtomi iš vieno darbo į kitą, dirba didelės verslo konkurencijos sąlygomis, vadinasi, nuolat patenka į situacijas, kurios laužo jų pasitikėjimą savimi ir griauna savigarbą. Jei tavęs nepaaukština darbe, prarandi gerą progą išparduoti gaminius, padarai klaidą, už kurią graužia viršininkas, jei dirbi tokiame darbe, kur tau nuolat nurodinėjama, ką daryti, tarsi pats nesugebėtum nieko spręsti, jei patiri finansinių sunkumų, jei išmeta iš darbo arba leidžia pasijusti nereikalingam - visi šie dalykai padaro mus labai pažeidžiamus ir verčia abejoti savimi. Taip nutinka ir tada, kai sensti, blogėja sveikata, kai tenka palaipsniui atsisakyti ilgai puoselėtų svajonių. Tokiomis aplinkybėmis vyras ir žmona gali paremti vienas kitą ir sustiprinti pažeistą pasitikėjimą savimi geriau už bet ką visame pasaulyje arba... dar labiau jį sugriauti, nes jie geriausiai pažįsta vienas kito silpnąsias vietas.

2. Požiūris. Anglų kalbos žodis „regard" reiškia ir žiūrėti, ir gerbti, todėl „žiūrėti iš apačios" į ką nors reiškia pagarbą, o „žiūrėti į ką nors iš aukšto" reiškia panieką.

Dviejų dalykų negalime kontroliuoti savo valia - tai balso tono ir akių žvilgsnio. Jei ką nors niekiname, tai atsispindės mūsų akyse, ir jei mums kas nors nepatinka - tai išduos mūsų akys. Tačiau jei ką nors mylime, gerbiame ar žavimės kuo nors, tai taip pat pakeis mūsų žvilgsnį. Jėzus pasakė: Kūno žiburys yra akis (Mt 6, 22). Todėl tai, ką slepia mūsų protas ir širdis, būtinai atsispindės mūsų akyse.

Stebėkime, kaip mažas vaikas užsimiršęs žaidžia kambario viduryje, ir kaip, pajutęs, kad į jį meiliai ir išdidžiai žiūri tėvai ar kiti šeimos nariai, nušvinta iš vidaus. Kas nutinka? Jo mažutė dvasia geria į save pagarbą. Mokslininkai sako, kad kūdikis pirmą kartą pajunta, kad yra reikšmingas, daug anksčiau, negu išmoksta kalbėti. Kaip? Iš savo mamos veido. Mylintis ir besišypsantis veidas jam leidžia pajusti vertę. Tačiau, jei mamos veidas nesišypso arba jo nėra, kūdikis gali „nutarti", kad jis visiškai blogas, visiškai nieko nevertas. Turėtumėte tuo patikėti. Teko kalbėti su suaugusiais žmonėmis, kurie visą savo gyvenimą jautėsi nereikšmingi ir tikėjosi tik blogų dalykų. Paveikti tokio stipraus įsitikinimo jie iš tiesų sulaukdavo blogų dalykų ir savo viduje, ir gyvenime.

Dabar pradedu suprasti, kodėl Biblijos vyrai ir moterys visąlaik labai norėdavo pamatyti Dievo veidą.  Nepaslėpk savo veido nuo manęs, - šaukė Dovydas, - duok man išvysti tavo veidą (Ps 27, 9). Iš kur galutinai ateina vertės ir reikšmingumo jausmas? Iš Dievo veido. Kai jis paslėptas nuo mūsų, nebejaučiame savo vidinės reikšmės.

3. Garbinga vieta. Tai gali būti formalus garbės, susijusios su žmogaus statusu, pripažinimas, pavyzdžiui, valdovo sostas ar teisėjo krėslas; arba neformalus pripažinimas, pavyzdžiui, vieta pietų stalo gale, šalia pirmininko per posėdį arba ant pakylos per viešą susirinkimą. Praleisti kitą einant pro duris - taip pat pagarbos ženklas.

4. Dėmesys. Būdami kitam dėmesingi, tai yra suvokdami kito buvimą čia ir būdami atidūs tam, ką jis sako ar daro, rodome pagarbą. Kartais fiziškai esame vienur, o mintimis - kitur. Vaikai į tai labai jautriai reaguoja. Prisiminkite, kaip kartą mažylis jums kažką pasakojo, o jūs tik retkarčiais palaikydami pokalbį tardavote „taip", „aha", „nejaugi", patys tuo metu sudarinėdami pirkinių sąrašą ar tikrindami žoliapjovės variklį. Netrukus išgirsdavote nepasitenkinimo pilną šūksnį: „Tu nesiklausai!" Būti dėmesingam kitam asmeniui reiškia aktyviai domėtis tuo, kas sakoma, be to, būti dėmesingam ir tada, kai nekalbama. Kartais vakarėlyje pradedi su kuo nors kalbėtis ir per pusę sakinio supranti, kad jis žiūri per tavo kairį petį į kažką kitoje kambario pusėje. Kaip pasijunti? Nepagerbtas, nereikšmingas, pažemintas.

Prisimenu vieną iš savo keturių mažųjų vaikaičių. Ji vasarojo pas mus. Mūsų namas buvo tiesiog ant jūros kranto, ir mes kartu paplūdimyje statėme smėlio pilį. Lidutė tuomet buvo maždaug šešerių. Staiga ji pakėlė akis į mane ir paklausė: „Seneli, kodėl skiri man tiek daug savo laiko?" Po teisybei, jai skyriau ne kažin kiek savo laiko, bet vis dėlto... Mažoji mergaitė pasijuto svarbi, vertinga, reikšminga, nes kažkas skyrė jai savo laiką.

***

Nedaugelis dalykų taip praturtintų mūsų santykius, kaip tarpusavio pagarba. Asmuo, kuris yra gerbiamas ir tai žino, turi geras sąlygas pats elgtis garbingai. Nuolat negerbiamas žmogus galų gale nebemato prasmės elgtis kitaip, negu iš jo ar jos tikimasi.

Žmonija buvo sukurta pagarbai. Kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, iš pradžių jie buvo karūnuoti šlove ir garbe. Mes turime sugrąžinti tarpusavio pagarbą ir garbę į visus visuomenės lygmenis: tarp vyrų ir žmonų, tarp tėvų ir vaikų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp darbininkų ir vadovų, tarp bendruomenės ir pastorių. Viskas prasideda nuo pagarbos Dievui ir nuostabios tiesos, kad Dievas žiūri į mus taip: Kadangi tu esi brangus mano akyse, Aš vertinu ir myliu tave... (Iz 43, 4).


Iš kn. „Geri santykiai"