Žmonės pamažu išeina... Štai prieš kelias savaites Anapilin išėjo du mano pažinoti žmonės - vienas žuvo per autoįvykį, kitas mirė pasenęs, iškamuotas ligų. O kiek per tas kelias savaites šį pasaulį apleido mums nepažįstamų žmonių..?
Gyventojų registro tarnyba, teikianti mirčių statistiką Lietuvoje, spėliones gali paversti tiksliais šios liūdnos tikrovės skaičiais: 2010 m. Lietuvoje buvo užregistruotos 42 374 mirtys. Ir taip kasmet. Šis skaičius nedaug tesikeičia į vieną ar kitą pusę.
Kaip tikintis suprantu, jog kūno mirtimi (pirmąja mirtimi) žmogaus egzistencija nesibaigia, ji tęsiasi anapusiniame, dvasiniame pasaulyje. Tad kiekvieno iš užmigusiųjų dvasia gyva, tik klausimas, kuriuo pomirtinio gyvenimo keliu kiekviena iš jų nuėjo - į pragarą ar į rojų? Į kančią ar į palaimą? Patyrė pasmerkimą ar išgelbėjimą nuo jo? Šiandien niekas to nepasakys. O kad ir pasakytų, tai jau nieko nebepakeistų. Kažką pakeisti įmanoma tol, kol gyvename. Todėl ir jaučiu pareigą mus, išgelbėtuosius, kviesti bei drąsinti sąmoningai ir uoliai rūpintis dėl žūstančiųjų likimo amžinybėje.
Paklydusį reikia palydėti
Šiandien ne vienas vairuotojas, norėdamas susiorientuoti nepažįstamoje vietovėje, naudojasi „navigacija", kitaip tariant, vedliu, „sufleriu", kuris palydėtų iki ieškomo objekto. Panašiai ir gyvenimo keliuose pasimetusį žmogų reikia „nukreipti", palydėti link Kristaus, ramybės šaltinio. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas". Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti?" (Rom 10,13-15). Kaip išsigelbėti be skelbėjo arba kaip atrasti kelią be vedlio? - būtent tokiu retoriniu klausimu, o kartu ir išvada, būtų galima apibendrinti apaštalo Pauliaus samprotavimą apie Evangelijos skelbėjo vaidmenį žmogaus išgelbėjime. Numanomas atsakymas į minėtą klausimą - „niekaip". Apaštalo mintis aiški: žmogaus išgelbėjimui skelbėjas būtinas, be jo žmonės neįtikės Kristaus, apie kurį negirdėjo. Viena vertus, išgelbėjimas pasiekiamas gana paprastai - tereikia šauktis Jėzaus kaip Gelbėtojo ir kiekvienas besišaukiantis išvengtų amžinos pražūties. Tačiau kita vertus, kad žmogus šauktųsi Jėzaus vardo, reikalingas vedlys, kuris paaiškintų, kodėl reikia šauktis ir šauktis būtent Jėzaus vardo. Nes iš kur žmogui žinoti, jog jam gresia pražūtis ir kad jos išvengti gali tik vienu būdu - tikėdamas Jėzaus vardu. Tai paaiškinti, tuo įtikinti yra tikinčiųjų pareiga:
„O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą. Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5,18-20).
Šios ištraukos turbūt nereikia komentuoti - joje labai aiškiai nusakytas mūsų pašaukimas būti Dievo „lūpomis", Kristaus vardu kviesti žmones gręžtis į Jį. Taigi esame į šį pasaulį pasiųsti skelbėjai su sutaikinimo žodžiu lūpose, Dievo bendradarbiai, tarpininkaujantys tarp Viešpaties ir Jo nepažįstančių žmonių. Todėl taip svarbu tą žodį skleisti, jo nenutylėti! Kaip gi kitaip paklydėlis ras kelią, jei žinantis jo neparodys? Kaip nusidėjėliui išsigelbėti, jei niekas nepamokys jo šauktis Kristaus?
„Noriu, kad šventieji rūpintųsi mumis, nusidėjėliais", - pasakė vienas jaunuolis. Kitas atsakė: „Jie tikrai tavimi rūpinasi. Labai rūpinasi". Pirmasis paklausė: „Tai kodėl jie to neparodo? Aš dažnai norėdavau pasikalbėti apie kažką gera, bet mano bičiulis, bažnyčios narys, niekada nepradeda kalbėti šia tema ir atrodo, kad bando jos išvengti, kai esame dviese". Neduokite pagrindo jiems taip kalbėti. Pasakokite apie Kristų", - ragina Čarlzas Sperdženas vienoje iš savo knygų.
Sielos gyvybė - brangiausias turtas
Skelbti išgelbėjimo žinią ragina ir pats Kristus tiek žodžiais, tiek savo gyvenimo pavyzdžiu. „Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams..." (Lk 4,18), - tokiais pranašo Izaijo žodžiais Jėzus įvardino pagrindinį savo atėjimo į pasaulį ir tarnystės jame tikslą. Evangelijose skaitome, kaip Viešpats eidamas iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą, per ilgai niekur neužsibūdamas, vis ieško pražuvusiųjų, dvasios ligonių bei kviečia juos atgailauti ir tikėti. Jis nuolat tarp žmonių, nepailstamai su jais bendrauja, juos moko. Laiko sau Jis bemaž neturi, net būtiniems pasistiprinimo ir poilsio poreikiams telieka trumpos akimirkos. Net nurimti maldoje pavyksta tik labai ankstyvą rytmetį, o kartais tik naktį. Kodėl Jėzus taip pasišventęs žmonėms? Todėl, kad myli juos, be galo brangina jų sielas. „Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis," - yra sakęs mūsų Viešpats. Jam didžiausias turtas - žmogaus sielos išgelbėjimas. Ne kartą savo pamoksluose Jėzus vaizdžiai atskleidė žemiškų gėrybių pragaištingumą ir menkavertiškumą. Pats jų nesiekė ir nekaupė bei kitus mokė jų nesureikšminti. Visuomet savo klausytojų mintis bandydavo „pakelti" aukščiau maisto, gėrimo, drabužio, namų, laukų ir pinigų, mokė mąstyti apie amžiną karalystę, rūpintis sielos likimu:
„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?" (Mt 16, 26). „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?" (Lk 12, 20).
Taigi brangesnio turto už žmogaus sielą nėra! Turtai praeina, pasaulio geismai praeina, kūno gyvybės siūlas nutrūksta, tačiau siela išlieka. Todėl išmintinga ja labiausiai ir rūpintis - tiek savo siela, tiek kitų. Tai ir yra dangaus karalystės ieškojimas, turto danguje krovimas. Liūdna, kad mes, krikščionys, neretai tik teoriškai pripažįstame šią tiesą, o gyvenime siela lieka apleista vertybe. Tiek daug jėgų atiduodame puoselėdami savo gerbūvį, esame pasiruošę mylių mylias nueiti, dantis sukandę vergiškas naštas nešti, kad tik įgytume, ko užsigeidžiame, dar ir dar vieną litą, eurą ar svarą sukauptume kūno malonumų patenkinimui. O kiek pasiaukojame dėl savo ir kitų sielos gerovės, kiek mylių nueiname, kad prisipildytume Šventąja Dvasia ar atrastume ir išvaduotume nuodėmės erškėtyne įsipainiojusią „avelę"? Juk siela nepalyginamai brangesnė už visą pasaulio prašmatniausią blizgesį. O, kaip dažanai ši šviesa mumyse apniūksta! Kaip maži vaikai žaidžiame savo smėlio dėžėse, stumdome žaislines mašinėles ir manome užsiimą labai rimtais, reikšmingais dalykais. Tuo tarpu tikrai rimti dalykai slypi visai kitur... Reikia vėl šauktis Dievo, kad susigaudytume vertybių skalėje ir turėtume nuovokos bei jėgų savo gyvenimo resursus eikvoti siekdami pačių brangiausių, amžinų dalykų.
Kalbėsim tik tada, kai matysim
Labai įkvepia, o kartu ir stebina pirmųjų krikščionių uolumas liudyti Kristų. Štai dėl Evangelijos skelbimo apaštalai sinedriono prigrasinami ir nuplakami, Steponas užmėtomas akmenimis, Jokūbui nukertama galva, o tikintieji nenutyla, nepradeda teisintis, esą pavojinga skelbti, tuojau mus visus išžudys... Jie šaukiasi Dievo pagalbos ir liudija toliau.
Vis susimąstau: iš kur tiek ryžto, atkaklumo, drąsos? Atrodytų, jog vieną iš jų uolumo priežasčių pasako pats apaštalas Petras: „Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome"(Apd 4,20). Taigi jų „varomoji jėga" - labai artimas, asmeniškas Jėzaus realumo išgyvenimas, tiesiai iš Jo lūpų girdėti pavedimai, susilietimas su anapusine tikrove, įsitikinimas ja. Visa ši dvasinė patirtis tokia akivaizdi ir tikra, jog kalbėti apie ją net ir tokiomis atšiauriomis aplinkybėmis yra kur kas natūraliau negu tylėti. Mokiniai kalba ne apie tai, ko patys nelabai supranta, ir ne todėl, kad kažkas paragino tai daryti, bet sąmoningai ir užtikrintai skelbia Kristų, nes matė Jį gyvenusį, mirusį ir prisikėlusį: „Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai..." (Apd 5, 32). Jiems nesunku pasakoti apie tai, ką patys matė, girdėjo ir lietė.
O kaip mes, kurie savo akimis Jo nematėme ir rankomis nelietėme, - iš kur mums pasisemti tokio užtikrintumo? Šiandien Kristus toks pat kaip ir anuomet, tik Jis neregimas fiziniame pasaulyje. Tačiau ir šiandien Jis pasiekiamas. Įmanoma su Juo bendrauti, Jį girdėti, matyti - tik dvasiniame lygmenyje. O sutikus, širdimi išvydus ir išgirdus Jį, ir mums įmanoma būti karštais Jo liudytojais. Bet kaip Jį išvysti? - kas nors paklaus. Reikia imtis reguliarių dvasinių „pratybų", kurių dėka artinamės prie Dievo, o Jis artinasi prie mūsų. Tai ir Šventojo Rašto atidus skaitymas, ir malda, ir Dievo garbinimas, ir pasninkas, ir buvimas su tikėjimo bendruomene ir t.t. Visa tai mums padeda atidžiau įsižiūrėti ir aiškiau išvysti, koks yra Viešpats. Kito būdo nuolat regėti Viešpaties veidą tiesiog nėra.
Regėti Dievo veidą - tai artimai pažinti, koks Jis yra, suprasti Jo charakterį, valią, patirti Jo palankumą, matyti Jo didybę ir galią. Kai taip asmeniškai išgyvename Dievą, siela be vargo linksta prie Karalystės vertybių ir užsidegame uolumu dėl žūstančiųjų išgelbėjimo. Pradedame suprasti, jog Kristaus liudijimas yra natūrali artimo gyvenimo su Juo pasekmė, nes regint Jį, neįmanoma apie tai tylėti. Ir atvirkščiai, jei vangiai liudijame, tuomet verta „peržiūrėti" santykius su Juo - ar tik nebus jie apmirę. O apmiršta jie, kai apleidžiame dvasines pratybas dėl didelio išorinio gyvenimo intensyvumo ir žemiškų dalykų sureikšminimo. Dvasinė plotmė tarsi deaktualizuojama ir išstumiama į paribį. Richardas J. Fosteris, knygos „Dvasinės pratybos" autorius, pastebi:
„Prieraišumas prie materialaus pasaulio šiandien mumyse įsišaknijęs taip giliai, kad rimtai abejojame, ar apskritai įmanoma pasinerti toliau fizinės plotmės." Tad neapsigaukime ir nepasiduokime melui, jog daiktai ir pramogos yra tas išganymas, kurio reikia mūsų sieloms. Tik Kristus yra mums gyvenimas, tad kantriai ieškokime Jo, o atradę, nesivaržykime pasakyti ir kitiems: „Radau Tą, kuris man atleido, atvėrė prasmę, pripildė ramybe!"
Liudijame ne vieni
Nuostabiai drąsinanti žinia yra ta, jog drauge su mumis liudija ir Šventoji Dvasia: „Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta." (Apd 5, 32). Jėzus savo mokinių liudijimo pradžią siejo su Dvasios išliejimu, kadangi Ji įgalino juos tapti deramais bendradarbiais: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 8). Todėl ir mums svarbu neužsimiršti, jog liudijame ne vieni. Tai turėtų mus sustiprinti ir padrąsinti, kadangi pačiam Viešpačiui rūpi išgelbėti žmogų ir Jis pats dalyvauja pokalbyje Šventąja Dvasia kuždėdamas klausytojo širdyje, budindamas joje tikėjimą. Kaip antai Pauliui kalbant Filipų mieste:
„Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius" (Apd 16,13-14).
Paulius tiesiog kalba būreliui moterų, o Dvasia paakina vieną iš jų priimti žinią. Taip ir mums nereikia varžytis pasakoti žmonėms apie Jėzų, nes Dievo Dvasia sulig Evangelijos žinia veikia jų širdyse. Mums reikia kalbėtis su žmonėmis, o Viešpaties „reikalas" - atverti jų širdis skelbiamam žodžiui. Nereikia skubėti savęs nuvertinti kaip nevykusio skelbėjo, jeigu tie, kuriems liudijame, nepuola sutartinai atgailauti. Minėtoje Rašto ištraukoje matome, kad atsiliepė tik viena moteris, tačiau ne todėl, kad Paulius būtų per mažai meldęsis ar kad būtų kalbėjęs neaktualiai ar nerišliai, bet todėl, jog Dievas dėl Jam vienam žinomos priežasties nutarė apšviesti būtent tik Lidiją (mums gi labai norėtųsi, kad būtų atsivėrę visos širdys). Taigi mūsų ir Dievo supratimas apie skelbimo „efektyvumą" gali nemenkai skirtis. Kadangi mums niekada iki galo neduota suprasti, kodėl Dievas renkasi vienaip, o ne kitaip, verčiau ištikimai vykdykime mums patikėtą tarnystę - romiai, ištvermingai, su meile skelbkime Kristaus kryžių, tikėdami, jog Viešpats veiks drauge, darys mūsų liudijimą sėkmingą, atverdamas Evangelijos žiniai šių dienų „Lidijų" širdis.
Taigi šiek tiek aptarėme unikalų bažnyčios pašaukimo aspektą - privilegiją ir atsakomybę atrakinti pasauliui dangaus karalystės vartus. Daugiau kalbėjome apie Evangelijos skelbimo būtinybę, nesigilindami į praktinius evangelizavimo dalykus. Man regis, jog mums reikia aiškiau suvokti paties liudijimo, sąmoningo žūstančiųjų ieškojimo ir gelbėjimo poreikį bei užsidegti apaštalo Pauliaus troškimu: „... kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau" (1Kor 9, 22).
Baigti norėčiau Č. Sperdženo mintimis ir malda dėl neišgelbėtų sielų:
„Mes trokštame matyti, kaip žmonėms atleidžiama. Mes ilgimės padėti palaidūno galvą prie Tėvo krūtinės, atvesti nuklydusias avis prie gerojo Ganytojo peties, prarastus turtus grąžinti Savininkui į rankas. Kol tai neįvyko, tol nieko nepadaryta. Turiu galvoje, nepadaryta nieko dvasiška, nieko amžina... <...> O, Viešpatie, mūsų sielos trokšta matyti, kaip Jėzui atlyginama krauju atpirktųjų išgelbėjimu! Padėk mums atvesti sielas pas Jį."
