Bažnyčios struktūra
Bažnyčios organizacija turi parodyti, jog jis suvokia, kas esanti. Struktūra turi atspindėti jos teologiją, ypač dvigubą tapatybę.
Dažniausiai pasitaikanti klaida - bažnyčios organizacija siekiama „šventumo", o ne „pasaulietiškumo", garbinti ir bendrauti, o ne vykdyti misijinę veiklą. Ši klaida buvo pažymėta ataskaitoje „Bažnyčia kitiems" („The Church for Others", 1968), su paantrašte „Struktūros ieškojimas misionieriškose organizacijose". Nebūtina sutikti su viskuo, kas rašoma knygoje, kad pritartume, jog:
„Misionieriška bažnyčia nėra susirūpinusi savimi - ji skirta kitiems <...>. Jos esmė ne ji pati; ji sutvirtina ir įkūnija vidinė struktūra. Galima sakyti, iškilo pavojus įamžinti „atėjimo" struktūrą vietoj „ėjimo turi gyventi „išcentruotai" <...>. Bažnyčia turi atsisukti į išorę - į pasaulį <...>. Turime pripažinti, kad bažnyčios pavirto „laukiančiomis bažnyčiomis", kurios tikisi, kad žmonės ateis į jas. Šį statinį požiūrį" struktūros. Evangelijos ir Dievo misijos vykdymo dinamiškumą pakeitė inercija" [1].
Be to, statinė, nelanksti, egocentriška struktūra yra „eretiška", kadangi įkūnija eretišką doktriną apie bažnyčią.
Kai kurios uolios bažnyčios organizuoja perpildytą bažnytinės veiklos programą. Ką nors veikia kiekvieną vakarą. Pirmadieniais renkasi komitetai, antradieniais - bendravimo grupelės, trečiadieniais - Biblijos studijos, ketvirtadieniais - maldos susirinkimas. Net penktadienio ir šeštadienio vakarais žmonių laiką ir energiją atima kiti geri reikalai. Susidaro įspūdis, jog pagrindinis bažnyčios tikslas, - kad tik nariai nedarytų nieko blogo! Suprantama, jiems nelieka nei laiko, nei progų sumanyti ką nors negera, kadangi jie visus vakarus leidžia bažnyčioje!
Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio tokia perpildyta, į bažnyčią orientuota programa gali pasirodyti žavi, ji turi daug trūkumų ir pavojų. Pirma, ji kenkia krikščionių šeimyniniam gyvenimui. Santuokos išyra, o šeimos subyra, nes tėvas ir (arba) motina retai būna namie. Ji taip pat trukdo bažnyčios nariams įsitraukti į vietos bendruomenę, nes jie visą laiką rūpinasi bažnyčia. Taigi tokia programa prieštarauja esminei bažnyčios tapatybės daliai - jos „pasaulietiškumui". Kaip pasakė JAV Jungtinės metodistų bažnyčios vyskupas Richardas Wilke, - „struktūra tapo savitiksle, o ne priemone išgelbėti pasaulį" [2]. Tokia bažnyčios struktūra yra eretiška.
Kartais galvoju (nors čia šiek tiek perdedu, siekdamas aiškiau perteikti mintį), ar nebūtų naudinga bažnyčios nariams rinktis tik sekmadieniais (pagarbinti, pabendrauti ir pasiklausyti mokymo). Susitiktume sekmadieniais ir išsisklaidytume likusiai savaitės daliai. Ateitume pas Kristų pagarbinti Jį ir eitume dėl Kristaus į misiją. Ir tokiu ritmu: sekmadienis - darbo diena, susirinkimas - išsisklaidymas, atėjimas - ėjimas, garbinimas - misija. Taip bažnyčia išreikštų šventą pasaulietiškumą, o jos struktūra derėtų prie dvigubos tapatybės.
Kaip tuomet bažnyčiai organizuoti savo veiklą? Mano nuomone, būtų idealu, jei kiekviena bažnyčia kartą per penkis ar dešimt metų atliktų tyrimą, įvertinantį jos veiklą ir ypač atskleidžiantį, ar struktūra atspindi jos tapatybę. Iš tikrųjų vertėtų atlikti du tyrimus - vietinės bendruomenės ir vietinės bažnyčios, kad sužinotume, kaip giliai bažnyčia prasiskverbė į bendruomenę dėl Kristaus. Šią idėją neseniai pasiūlė Arkivyskupo komisija svarbioms miesto vietoms Britanijoje, kuri savo ataskaitą pavadino „Tikėjimas mieste". Ataskaitoje rekomenduojama atlikti „vietinės bažnyčios auditą", kurį sudarytų „bažnyčios profilis" („kad būtų kuriamas tikslus vietinės bažnyčios paveikslas") ir „parapijos profilis" („kad būtų kuriamas tikslus parapijos paveikslas") [3]. Panagrinėsiu juos pradėdamas nuo antrojo.
Vietinės bendruomenės tyrimas
Kiekviena bažnyčia yra įkurta konkrečiame rajone ir turi gerai su juo susipažinti. Tam reikėtų sudaryti klausimyną. Pateiksiu keletą galimų klausimų:
• Kokie žmonės gyvena mūsų parapijoje ar rajone? Kokia jų etninė kilmė, tautybė, religija, kultūra, kokiomis žiniasklaidos priemonėmis naudojasi, kuo dirba? Kokią dalį sudaro šeimos, vieniši tėvai, vieniši žmonės, pagyvenę žmonės, vaikai? Kokie yra pagrindiniai socialiniai rajono poreikiai, susiję su gyvenamąja vieta, darbu, skurdu, išsilavinimu?
• Ar rajone yra švietimo įstaigų: mokyklų, universitetų, suaugusiųjų mokymo centrų, vaikų darželių?
• Kokia komercinė veikla vystoma rajone? Ar yra fabrikų, fermų, biurų, parduotuvių, studijų? Ar didelė bedarbystė?
• Kur žmonės gyvena? Namuose ar butuose, nuosavuose ar nuomojamuose? Ar yra viešbučių, jaunimo viešbučių, bendrabučių, daugiabučių ar senelių namų?
• Kur žmonės leidžia laisvalaikį? Kavinėje ar restorane, bare ar diskotekoje, prekybos centre, jaunimo ar kitokiame klube, koncertų salėje, teatre ar kine, sporto aikštelėje, parke ar gatvėje?
• Kokios visuomeninės įstaigos yra rajone? Ar yra policija, gaisrinė, kalėjimas, ligoninė, viešoji biblioteka, kita?
• Ar yra kitų religinių pastatų - bažnyčia ar koplyčia, sinagoga, mečetė, šventykla, Krikščionių mokslo skaitykla?
• Ar per pastaruosius dešimt metų bendruomenė pasikeitė, kokias permainas galima numatyti ateinantiems dešimčiai metų?
Vietinės bažnyčios tyrimas
Atliekant antrąjį tyrimą reikia užduoti save tiriančius klausimus. Ar bažnyčios organizacija skirta tik jai pačiai, kad ji išliktų, yra patogi tik jai ir saugo tik jos privilegijas? Ar jos veikla organizuojama taip, kad tarnautų pati sau, ar kad tarnautų Dievui ir bendruomenei? Kokias tradicijas ir papročius, be reikalo atskiriančius ją nuo vietinės bendruomenės, puoselėja bažnyčia? Klausimynas gali apimti keletą sričių.
• Bažnyčios pastatas. Paprastai bažnyčių nariams labiausiai rūpi jo vidus (ar gražus, jaukus, patogus), tačiau pabandykime apeiti aplink ir pasižiūrėti pašaliečio akimis. Kokį įvaizdį jis kuria? Ar tai tvirtovė (tamsi, atstumianti, rūsti), ar šviesus, patrauklus pastatas, kuriame norisi apsilankyti?
Iliustruodamas papasakosiu, kaip kartą buvau vienos Lotynų Amerikos respublikos sostinės didelėje centrinėje aikštėje. Aikštės viduryje stovi šalies didvyrio, išlaisvinusio ją praėjusio amžiaus pabaigoje nuo ispanų konkistadorų, skulptūra. Vienoje aikštės pusėje per visą jos ilgį stovi Romos katalikų katedra. Bandžiau patekti vidun, bet ji buvo užrakinta. Ant laiptelių prie pagrindinio įėjimo buvo trys žmonės: apsivėmęs girtuoklis, degtukus pardavinėjantis aklas elgeta ir vidury baltos dienos praeiviams save siūlanti prostitutė. Girtuoklis, elgeta ir prostitutė, trys žmogiškosios tragedijos simboliai, o už jų nugarų - užrakinta katedra, tarsi sakanti: „Šalin! Dinkite mums iš akių". Tikriausiai buvo rimtų priežasčių, dėl ko katedra buvo uždaryta, tačiau mane nupurtė matyto vaizdelio skleidžiamos „bangos".
Derėtų kritiškai pažvelgti ir į bažnyčios vidų, ypač nekrikščionių lankytojų akimis: į dekoracijas ir baldus, apšvietimą ir šildymą, skelbimų lentas, plakatus, knygų stalelius ir lankstinukus.
• Bažnyčios tarnavimai. Kaip ir pirmojo amžiaus žydų sinagogoje, taip ir dvidešimtojo amžiaus krikščioniškoje bažnyčioje kiekvienoje kongregacijoje yra ne tik „dievobaimingų" žmonių, patrauktų Kristaus, bet ir dar neatsidavusių Jam. Ar mūsų susirinkimai skirti tik atsidavusiems, „inicijuotiems" žmonėms ir todėl pašaliečiams visai nesuprantami? Ar prisimename svyruojančius narius ir užklydusius pašaliečius? Kaip vyksta susirinkimas, kokia liturgija atliekama, kokia kalba vartojama, kokia muzika grojama (žodžiai, melodija, instrumentai), kur žmonės sėdi, kokius drabužius vilki dvasininkai ir tikintieji? Apsvarstykime, kokius signalus skleidžia visi šie dalykai.
• Bažnyčios nariai. Ar mūsų nariai yra mobilizuoti leistis į misijas? Ar mūsų bažnyčia tokia sudvasinta (t. y. dominuoja dvasininkija), kad eilinis žmogus neturi dalies misijoje? Ar bažnyčia supranta Naujojo Testamento mokymą, kad „Kristaus kūne tarnauja kiekvienas narys"? Ar ji veikiau panašesnė į piramidę, o ne kūną, kurios viršūnėje - dvasininkija, o tikintieji susispaudę žemesniuose sluoksniuose apačioje? Ar bažnyčios nariai dalyvauja vietinės bendruomenės gyvenime? Galbūt jie taip užsiėmę bažnytine veikla arba praleidžia tiek daug laiko važinėdami į bažnyčią, kad įsitraukti į vietinės bendruomenės gyvenimą būtų sudėtinga, netgi dirbtina?
• Bažnyčios programa. Ar įkaliname narius bažnyčioje? Ar tyčia bent kai kuriuos iš jų (taip pat ir vadovus) atleidžiame nuo įsipareigojimų bažnyčiai skatindami aktyviai veikti dėl Kristaus vietinėje bendruomenėje, palaikydami savo dėmesiu ir maldomis? Ar užtikriname, kad būtų mokoma biblinė tiesa apie dvigubą bažnyčios tapatybę ir kad ji būtų įkūnyta, o norintys tarnauti ir liudyti Kristų būtų apmokomi?
Bažnyčios vadovai turėtų išnagrinėti abiejų tyrimų rezultatus drauge ir kiekvieno atskirai. Iš šių apmąstymų turėtų atsirasti misijų strategija. Vadovybė (gerai būtų įtraukti ir kitus suinteresuotus asmenis) turi nustatyti ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus bei nuspręsti, ko imtis pirmiausia. Galbūt vadovai nuspręs, kad bažnyčia susikūrė neteisingą įvaizdį, todėl visų pirma reikia biblinio mokymo apie šventą pasaulietiškumą ir ką jis reiškia misijai; arba, kad reikia apmokyti narius skelbti Evangeliją; arba sumažinti veiklą bažnyčioje, kad jos nariai daugiau įsitrauktų į vietinės bendruomenės gyvenimą. Galbūt vadovybė nuspręs rekonstruoti bažnyčios pastatą, pakeisti dekorą, kėdžių sustatymą ar tarnavimus; arba suorganizuoti rajono gyventojų lankymą, jei įmanoma - drauge su kitomis vietinėmis bažnyčiomis; arba suburti specialias grupes, kurios bandytų pasiekti konkrečias pasaulietiškas visuomenės dalis. Pavyzdžiui, grupelė jaunuolių galėtų pasirinkti vietinę diskoteką - ne tam, kad laikas nuo laiko surengtų evangelizacinius reidus, bet kad nuolat (po du) lankydamiesi joje susidraugautų su ten būnančiu jaunimu. Bažnyčia gali nuspręsti rengti susitikimus namuose kaimynams arba apologetinių paskaitų ciklą neutraliame pastate, arba evangelizacinius susirinkimus svečiams, ragindama bažnyčios narius atsivesti savo draugus. Arba bažnyčia galėtų imtis spręsti kokią nors tyrimo metu išryškėjusią socialinę rajono problemą, paraginti susiburti grupę, kuri ištirtų problemą ir pasiūlytų, kaip ją spręsti. Visi sprendimai turi padėti bažnyčiai susitapatinti su vietos bendruomene ir sukurti struktūrą, dėl kurios būtų lengviau skelbti įsikūnijusį Kristų.
[1] „The Church for Others" (WCC, Geneva, 1967), p. 7, 18-19.
[2] Richard Wilke, „And Are We Yet Alive?" (Abingdon, 1986).
[3] „Faith in the City" (Church House, 1985).
Evangelijos skelbimas per vietinę bažnyčią (I)
